Pamąstymai Visų šventųjų dieną

Andrius Sniadẽckis (Jędrzej Śniadecki, 1768–1838) – žymus lietuvių chemikas, gydytojas, ilgametis Vilniaus universiteto Chemijos katedros vedėjas ir profesorius; redaktorius, publicistas. Buvo vienas iš Vilniuje įkurtos liberalių nuostatų inteligentų draugijos – šubravcų (nenaudėlių) steigėjų ir jos „organo“ – satyrinio savaitraščio „Gatvės žinios“ (Wiadomości Brukowe, ėjusio nuo 1816 iki 1822 m., kol buvo uždraustas carinės valdžios) autorių. Sniadeckio satyros ne kartą buvo leidžiamos atskiromis knygomis. Čia skelbiamas 35-ojo skyriaus vertimas iš 1908 m. leidimo Sniadeckio „Satyrinių raštų“ (Pisma satyryczne) 3-iosios dalies.

Tai, mylimas skaitytojau, labai liūdna diena, apskritai liūdniausia visuose metuose, nesgi mums primena mūsų paskirtį. Bet dar ir dėl to, kad kiekvienam mąstančiam žmogui atneša labai didelių ir svarbių priedermių. Todėl ir aš tą svarbią dieną nusprendžiau mąstydamas praleisti. O paskui atsisėdau (pvz., pamaldžiai) kanapos kampe ir, sukryžiavęs rankas ir kojas, pradėjau iš tiesų galvoti apie numirėlius, mūsų antecesorius, Dieve, suteik jų sieloms ramybę.

Mirusiųjų pagerbimas yra nuo seniausių laikų žinomiausias visų tautų paprotys; o senovės gyventojai net kažkaip garbindavo jų atminimą. Tai visų sielų diena, ji skirta maldai už mūsų protėvius ir geradarius, diena, skiriama visiems atlikti apeigas. Ji mums kažkokia tokia pačiose savo ištakose. Tą dieną visos mūsų damos apsitaiso juodomis sukniomis ir važiuoja pusvalandžiui į bažnyčią, o vyrai, įsinėrę į juodą fraką ar užsirišę ant rankos krepo juostelę, atsisako tarnybos ir visokio darbo. Taip… Nieko nepadarysi, tai yra pats geriausias būdas pagerbti tiek gyvus, tiek ir mirusius.

[...] Jūsų žiniai, ne viena svarbi matrona matė tą naktį kokį numirėlį ar kokią numirėlę; jeigu ne iš tikrųjų, tai sapne. Ne viena šnekėjosi su kokiu ateiviu iš ano pasaulio, nuoširdžiai įsijautusi papasakojo apie tai bičiulėms ar kūmoms, kurios viena kitai sugeba ką nors panašaus papasakoti. Pavyzdžiui, reikėtų pasiūlyti, kad velionius vyrus aikštėn temptų vieną po kito. To, Pone, nepamiršk!.. Buvo geras vyras, bet truputį pavydus. O, atleisk jam, Dieve, baisus buvo namisėda. Užtat amžiną atilsį Jonas buvo geras, ir todėl Povilas jam pavydėjo, nors iki šiol niekada tam nebuvo pagrindo, bet… žmonės dažnai kalba.

Panašiai ir šeimos pasisėdėjimuose pridera prisiminti mirusį tėvą, senelį arba dėdę, mirusią motiną, tetą arba dėdienę ir įvertinti jų geras arba blogas savybes pagal testamentą arba nurodymus, kuriuos paliko po savęs. Apskritai ta diena praeina begiriant, o numirėliai visada buvo geresni už mus, gyvuosius. Todėl vaikai skaičiuoja savo tėvų ypatybes ir dorybes; taip pat turime prisiminti visus mirusių dukryčių ir sūnelių talentus ir negirdėtą jų vikrumą; prisimename ir kartojame visokiausius jų žodelyčius ir visur matome neeilinį jų sumanumą. Žodžiu: o dėl tų mirusiesiems visada priklausančių pasvarstymų, tai jeigu nebūtų numirę, būtų viskas gerai; taip pat jeigu dabar pasaulis eina blogyn, dėl to kalti numirėliai, kurie neturėjo numirti.

Jeigu jau sakytume tiesą, tai neblogas posakis, ir aš su juo sutinku. Nes pirmiausia būtų visai neblogai, jeigu protingieji ir gerieji nemirtų; o be to, nors aš, pvz., kuklumu su jais net nesilyginu, vis dėlto didžiai atsiprašau savo sekėjų, tegul jie nepyksta už norą gyventi iki valiai. Na, ir kas? Sunku kovoti su paskirtimi! Todėl mokyti žmonės nuo seno labai pagrįstai įrodė, o gal ne vienas už gerą pensiją sykiu ir iš katedros to mokė, jog žmonės tam ir gimsta, kad numirtų. Koks tai svarbus atradimas! Vis dėlto, tiesą sakant, jeigu tik duotume jam graikišką pavadinimą, kuris baigtųsi -logia, tai būtų naujas mokslas! Betgi aš to naujo mokslo mokytoju nebūsiu, todėl tą pavadinimą paliksiu pirmajam jo profesoriui, kuris turi atsižvelgti į šią medžiagą ir pagal ją sudėlioti traktatus.

Mirtis yra reikalinga! Nes be jos nebūtų žymu paveldėtojų iškilimų ir nuopuolių. Nebūtų gedulo ir juodos suknios, kuri taip gerai tinka bet kuriam veidui ir taip smarkiai visas širdis suvirpina. Nebūtų nei katafalkų, nei katakombų, kurie duoda puikų pelną, nei puikių paminklų ar mauzoliejų, kurie atneša šlovę tokiai daugybei menininkų, nei antkapių ir gedulo odžių, per kurias ne vienas poetas sužino šlovės ir kepsnio skonį. Nebūtų skambinimo varpais, daugeliu požiūrių visai naudingo dalyko: jis praneša visam miestui, kad atsirado naujas velionis ar nauja velionė, kurie mirdami paliko pinigų. Nebūtų šių didžiųjų procesijų, kurios nors brangiai kainuoja, tenkina nuobodų giminės pasididžiavimą, o mus, klajūnus, linksmina iki nukritimo. Nebūtų laidotuvių kalbų ir nurodymų, kuriuose už atitinkamą kainą išstatomi viešam nusistebėjimui nemirtingi velionių talentai, dorybės ir nuopelnai, kurių gyvenime jokia mirtinga akis išvysti neįstengė. Galiausiai nebūtų gedulingų pietų, kurie šiandien jau, nelaimei, iš mados išeina ir kuriuose susirinkęs pulkas šeimos ir bičiulių skaniai prisivalgydavo ir išgerdavo didžiules taures už velionio sveikatą ir supratingumą. Sumautas pasaulis, mylimas skaitytojau: kažkokios naujos mados maksimumai iškreipia pagirtinus mūsų tėvų papročius. Ir ką gi, aš klausiu, būtų galima pasakyti protingo prieš gedulą? Tuos pakasynų pašnekesius ir vaišes, kuriose gabalai mėsos, taurės ir kepsniai guodžia neapsakomo praradimo valandą, stiprina sielvarto pakirstas jėgas, šluosto ašaras, išlygina kaktą ir padeda nešti sunkią gedulo ir liūdesio naštą. Kol gyvas būsiu, esu už šermenis ir prašau būsimųjų manojo mokslo apie mirtį mokytojų joms paskirti ištisus traktatus. Ar gali būti nuostabesnės ir gausesnės mokslinės medžiagos? Štai jeigu aš būčiau turtingas, paskirčiau testamentu tam žymią ar ganėtinai padorią sumą, idant kasmet visi mano pažįstami ir bičiuliai, klausydami ilgos ir labai moksliškos kalbos, elgtųsi pagarbiai ir galiausiai valgytų, kol sutriks virškinimas, o gertų iki slogaus sapno, suteiksiančio tikrą mirties įsivaizdavimą. Toks pagerbimas būtų labai moralus mokslas, mokslas, suprantamas visiems. Štai pažvelk į natūrą, nes pats jai priklausai*, su visokiais gabumais pridera susipažinti. Mūsų valstietis iš visos savo paprastos dūšios ruošia Visų šventųjų dieną vaišes, kuriose pagerbia vėles. Pats joms patarnauja – visų jo troboje numirusiųjų vėlėms, jas valgydina ir girdo, ir besistengdamas ir jas bestiprindamas vaišėmis pats prisigeria ir ramiai užmiega. Toks mirusiųjų pagerbimas pas mus vadinamas Vėlinėmis. Todėl kokia būtų vargingoms senutėms neteisybė, jeigu nebūtų Visų šventųjų dienos: nesgi reikėtų sakyti, kad mirties nėra. Taigi, pažvelk, skaitytojau, koks tai bus didelis mokslas apie mirties prigimtį. Vis dėlto aš teisingai sudėliojau tuos nemenkus gabumus ir, visai nesigiriant, šauniai atrodau liaudžiai, besivaikydamas šlovės.

Jeigu gerai pamenu, skaičiau įvairiose knygose, kad seniai minima tauta, lyg ir egiptiečiai, visą gyvenimą ištisai šlovinantys ir garbinantys tik viena – įvairius neprotingus žvėris, – išsaugojo tokį juokingą paprotį: nė vieno numirėlio nelaidodavo, kol neišklausydavo, neišnagrinėdavo ir nenuteisdavo visų jo piktų ir gerų darbų. Galiausiai nuveždavo kiekvieną a. a. Jo Didenybę ant vieno ežero kranto**, kur jį griežtai vertindavo pagal viso gyvenimo nuopelnus. Iš pradžių jam skirdavo paskutinį nuosprendį, remdamiesi tuo, ar minėtas velionis veltui ar ne veltui valgė duoną, gyvendamas po šia saule. Jeigu nuosprendis buvo tinkamas, skirdavo velioniui palydovą, kurio padedamas kažkoks Charonas, turįs pašto stotį ar netgi, kaip kiti pasakoja, nuomojantis vežimą (aišku, tyčiojasi), nutempdavo tą gerbiamą sielą už atitinkamą kainą iki kapo, o jeigu kas norėdavo, tai pačią sielą net į aną pasaulį perkeldavo. Net rašoma, kad tie mirusiųjų teisėjai būdavę labai teisingi ir už dekretą nei kapų***, nei dovanų neimdavę****. Vieni mano, kad teismas turėjęs būti teisingas, nes velionis neturėjęs ko duoti; bet tai nėra laikoma tiesa; prieita net iki visokių egzekutorių testamentinių parodymų, esą yra buvę tokių, kuriems ar tiesiogine, ar šalutine linija pasisekė. Kiti tvirtina viską priešingai ir tam tikra prasme teisingai. O jeigu jie patys suprastų, kaip nuodėmingai apie tuos teisėjus rašo! Nes, kaip žinoma, anie jau labai seniai mirę, o apie numirėlius niekuomet blogai kalbėti nedera*****.

Iš to pavyzdžio išsirutuliojo man toks projektas. Jeigu, pvz., pas mus būtų įrengtos katakombos už Žaliojo tilto, o šitoj Vilijos pusėj įkurdintas koks kriminalinis teismas numirėliams, nurodantis, kad visų, kurie nuteisti nelaidoti, kūnus mestų į upę, o į kapines vežtų tiktai tuos, kurie tikrai naudingi ir geri buvo gyvenime. Kaipgi čia būtų? Nustatysime… Ne… Taip būti negali. Manau, kad Vilija turi ganėtinai aukštus krantus, todėl kiek toliau prie vingio tikrai užsikimštų. Tuo metu vanduo tikriausiai plūstelėtų atgal ir veikiausiai galėtų užlieti miestą. O, tiesą sakant, būtų neteisinga, kad gyvi kentėtų už mirusiuosius. Todėl geriau tą projektą atmesti kaip nesaugų miestui.

Dar skaičiau, esą Egipte nebuvo galima laidoti skolininkų kūnų, kurie paliko skolą visiškai kreditorių valiai. Apskritai niekas gi negalėdavo būti palaidotas, kol nebūdavo apmokėtos visos jo skolos. Negana to, skolininko kūną atiduodavo šeimai, kuri jį savo namuose kažkuriam kampe laikydavo iki tol, kol kas nors iš giminių skolas apmokėdavo. Koks juokingas teisingumas! Klausiu, kodėl gi egiptiečiai tarp senovės tautų garsėjo kaip protingi ir labai išmintingi žmonės? Kas čia protingo? Jeigu pas mus kada nors, saugok Dieve, priimtų tokį paprotį, kampų gi namuose neliktų, o vasarą reikėtų visam kraštui išmirti nuo maro užkrato. Nes juk gydytojai seniai nustatė, kad numirėliai taip fatališkai dauginasi, jog tai panašu į baisiausias epidemijas ir visokius užkratus.

Taip pat tie patys Egipto istorijos rašytojai pasakoja, kad sielos tų nekaltų sutvėrimų, kurie nepadarė nei blogo, nei gero, verkia ant to kranto, bet, neturėdamos teismo sprendimo, amžinai ant ežero kranto turi klajoti, besitikėdamos, galgi slapta Charoną įkalbės jas perkelti. Toks paprotys man gana patinka, nes, tiesą sakant, nėra jau taip blogai būti priverstam pasivaikščioti; o aš ir visas pulkas mano draugų vaikštinėtume bulvaru per amžių amžius – taip, kaip dabar vaikštinėjame nuo ryto ligi vakaro. Bet deja!.. Ne ten pasaulis eina, kaip, atsiprašant, Jų Didenybėms egiptiečiams atrodė. Pikti žmonės ir neteisūs, patariantys skandinti nešvarius kūnus ir tokiu būdu savuosius išpirkti; ypač tie, kuriuos ateities įsivaizdavimas mažai džiugina. Bet, garbė Dievui, tuo dar nebaigsiu.

Toliau atėjo man į galvą, ir tai aš taip pat pasakysiu: jeigu man tektų po ilgo, duok Dieve, mano gyvenimo stoti prieš kokį siaubingą tribunolą… Iš baimės man atrodo, kad jau matau nepaprastą, posėdžiaujantį prieš tiltą tribunolą, – ten, kur dabar tokia svarbi magistratūra, – sėdintį ir skaičiuojantį visų einančiųjų sutvėrimų kojas ir imantį iš kiekvieno po grašį. Kaipgi man pasakyti, stojus prieš teismą, kad aš visą gyvenimą klaidžiojau gatvėmis, mąsčiau ir muses gaudžiau? Galbūt šita užimtumo sritis nelabai teisėjams patiktų. O jeigu demonstruodamas savo raštingumą, kas autoriams ir pridera, atsineščiau po pažastimi „Gatvės žinias“ ir Šviesiausiajam teismui paaukočiau, – ir tas turbūt nepadėtų. Kas ten gali žinoti, ar ponai teisėjai skaito, ar skaityti moka? Ypač mūsiškiai dažnai be to apsieina, nes skaityti ir rašyti yra regento arba sekretoriaus reikalas. Todėleig tikriausiai ne vienas teisėjas įtūžęs pakiltų ir sušuktų: „Autoriau, grįžk į upę! Ir kam gi ta bjaurastis reikalinga? Teismai turi savo autorius, kurie rašo kalbas, leidimus ir dekretus, o tokius popiergalius kaip gali kam pateikti?“ „Dar blogiau, Šviesiausiasis teisme! – galgi sušuktų koks iškalbingas tos spaudos atstovas ar instigatorius [viešasis pranešėjas]. – Tie paruoštukai, apgailėtinai prispausti po pažastimi, aiškiai sukilo prieš teismą ir teisėjus, [...] dažnai šaipėsi iš išmintingų dekretų ir, kas blogiausia, jie įžeidė mus, advokatus, todėl dabar, Šviesiausiasis teisme, negali būti pateikti nei apeliaciniam skundui, nei pradiniam nagrinėjimui.“

Tiesa, Šviesiausiasis teisme, norėčiau pridurti iš šalies. Taigi būtent tas nenaudėlis ne kartą tyčiojosi iš mūsų paklusnių ir pagarbių žmonių, netikėjo magnetine aiškiaregyste ir stebuklingais daktarais; išjuokė gero tono žmones ir gražias draugijas, kuriose kalbama prancūziškai; norėjo iškart uždrausti arklių lenktynes, taip pražudydamas aukščiausią mūsų ponų garbę; girtaudamas aiškiai stengėsi pasikasti po krašto pramone ir sunaikinti prekybą; pačius, net labiausiai užkietėjusius, mokslininkus laikė per nieką ir juokėsi iš baisiai išmintingų knygų; o galiausiai norėjo, kad visi skaitytų arba, – o tai dar juokingiau, – kad visi mokėtų skaityti. Jis, girdamas senovės tuštybę, norėjo mus sugrąžinti į barbarų laikus; jis įžeidinėjo į užsienį važinėjančius ponaičius; tyčiojosi iš tų, kas kelia triukšmą ir mušasi į ponus; o be to, aišku, norėjo padailinti pinigų cirkuliaciją… Jis!.. „Ui, tai tiesa, – atsilieptų šaunieji Izraelio įpėdiniai, – jis ir mums nugarinės išpjovas ir kumpius rekomendavo rinktis, o mes gi, gerbiami žmonės, būtume numirę iš bado.“ Toliau galėtume išgirsti nuoširdžiai jausmingą sinagogos šauklio balsą: „Messieurs, jis ir mus ridikulizavo [...]. Imaginez-vouz, ir jis visą laiką juokėsi iš sentimentų, o svarbiausia – quelle folie! – norėjo, kad mes kalbėtume lenkiškai!“ Žodžiu, man atrodo, kad visokie ir iš visų pusių sklindantys balsai man girdėtųsi. Betgi nieko panašaus, mylimas skaitytojau! Ir jeigu taip būtų iš tikrųjų, reikėtų tikriausiai norom nenorom plaukti pas Karalaitį. Matau, jog tau vis dėlto tai patinka, ir viliuosi, jog manęs nepaliksi, išpildydamas tą paskutinį norą, kad kas nors su manim pakalbėtų. Bet – svarbiausia – nors esu proziškas, tau retkarčiais pusę lapo iškepsiu, atsargiai bylodamas apie tavo gerumą ir tavo šlovę, visada tave gerbsiu ir dievinsiu, niekada nenutils tave giriančios mano lūpos. Todėl užtark, Geradari, mane ir atleisk mane, jei gali, nuo tokio išblaškyto buriavimo. Dabar aš norėčiau kaip mąstytojas plaukti visą gyvenimą ir pažadu tau ateinančiuose [„Gatvės žinių“] numeriuose plaukti ir plaukti.

Vertė Nida Timinskaitė