Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2006

Tęsinys. Pradžia Nr. 18, 19

 

[Data nuplėšta]. [Perskaičius Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentų“ pirmuosius du tomus; keletas „minusų“ pliusų miške]: a) įdomiausia – ką jis kalba apie kitus žmones, o ne tai – ką apie save; b) jis pats – iš esmės nepatenkintas pasaulio sąranga ir jo tvarka, irzlokas pilietis; c) turi tam tikrą „geros literatūros“, „geros poezijos“ modelį ir nenori pripažinti tų, kurie atsiduria už modelio ribų; d) atrodo, kad jo gyvenimiškoji patirtis yra kiek ribota, jis (kaip ir pats tai pripažįsta) – knygų žmogus; e) dėl to dažnai atsitinka, kad, teoriškai toleruodamas (deklaruodamas toleranciją), praktiškai yra atšiaurus tam tikriems poelgiams, neįstengia suprasti juos sukėlusių priežasčių, situacijos; f) vis dėlto labiau pasinešęs į klasikinį meną negu į naująjį (tiesiog stebėtinai prisirišęs prie populiarių, bet ne itin gilių jo apraiškų – operos, Mozarto ir pan.); g) pernelyg kritiškas čionykštės mūsų kultūros atžvilgiu (nesuprantąs, kodėl ji tokia, nematąs joje beveik nieko pozityvaus); h) iki aštuoniasdešimties metų beveik nemąstąs religijų (įvairių) pasiūlytais klausimais; i) kartais leidžiasi į mėgėjiškus poetiškai filosofiškus nedidelės vertės išvedžiojimus.

 

Sausio 15, sekmadienis. Sapnavau, kad man liko gyventi viena diena. O gal – viena para. O gal koks kitas vienetas. /…/ miegą išrašė raštais kaimynų muzika ir šūksmai už sienos.

Pusryčiaudamas (nepajėgiu susitelkti tik į valgymą) atradau, kad skubėjimas ir baimė – maždaug tas pat. Abiem atvejais įsitempi laukdamas. Tik vienu – kad ateitų (suspėtum), kitu – kad neateitų (irgi kažkaip kažkur suspėtum). Bjauriausia, kai skubi nežinia kur ir bijai nežinia ko.

 

Sausio 25, trečiadienis. Šalta kaip ir vakar. Galva dar blausesnė už vakarykščią. Vis dėlto viliuosi pradėti „Oforto techniką“ [esė]. Lyg ir numanau, ką norėčiau pasakyti. Bet stimuliuojančios frazės kol kas neateina. Įskaičiau apie pusantro šimto [Rushdie] „Vidurnakčio vaikų“. Neina sklandžiai. Yra nemažai įdomių triukų tame baroke. Bet kažko trūksta pačiame dugne. Ir štai paimu Kafkos „Procesą“…

 

Sausio 29, sekmadienis. Perskaičiau „Nemune“ recenziją apie mano „(prieš)paskutinius eilėraščius“. Viena vertus: tekstas labai rimtai parašytas; autorius labai palankus man; jis tikrai neblogai užčiuopė svarbiausias idėjas. Antra vertus: tekstas ir mėgėjiškas, nes T. N. daug ką supranta tiesmukai, nesiskaito su poezijos specifika, poeziją redukuoja į idėjas, todėl poetiniam žaidimui dėmesio nebelieka. Žinoma, labai gražu, kad jis visur mato mano pastangas kontaktuoti su Absoliutu.

 

Balandžio 4, antradienis. Vakar skambino Vytautas S. Perskaitė keturis trumpus [savo] eilėraščius. Sakė, kad nuo dabar pradeda rimtai ruoštis mirti ir kad tai bus pagrindinis jo užsiėmimas. Aš pasakiau, kad tai labai rimtas ir teisingas sprendimas. Ką dar galėjau pridurti?

 

Balandžio 24, pirmadienis. Tad – pirmadienis. Dangus vėl mėlynas. Truputį skauda gerklę. Naktis pilna sapnų. Vakar mėginau grįžti prie „Oforto technikos“. Nieko neišėjo. Neturiu rašymo energijos, neturiu „kampo“. Galiu tik spausti kaip pastą iš besibaigiančios tūbelės [esė taip ir liko neparašyta].

Susikaupti, regis, tampa vis sunkiau. Vakar, pavyzdžiui, sekti Haydno „Septynis žodžius“ tegalėdavau vos kelias sekundes. Tas pat su susitelkimu į kūno dalis [medituojant]. Vis dar širstu ant kai kurių žmonių, kad jie yra tokie, kokie jie yra. Nors teoriškai šią problemą esu išsprendęs senų seniausiai. Teorijos ir praktikos skirtumai…

 

Gegužės 4, ketvirtadienis. Vakar baigiau darbą su trečiokais. Dėl gautų pažymių nė vienas ryškiau neprotestavo. Pagiriamąją kalbą man išdrožė Genadijus. /…/ Ką aš jiems daviau? Manau, kad pamokiau gilintis į tekstą. Tai bene svarbiausia. Be to, parodžiau, kad į tą patį dalyką galimi įvairūs požiūriai. Tai irgi svarbu. Dar – supažindinau su keliais kalbėjimo [apie dailę] būdais. Štai ir viskas. Bet – tai universalu ir, manau, naudinga visose srityse.

Vakar pirmą kartą pamačiau jau stambias žydinčias pienes.

 

Gegužės 31, trečiadienis [kaime]. Turbūt pirmasis pavasaris kaime, kai nenuveikiau jokių darbų: nieko nesuredagavau, nieko neparašiau. Tik skaičiau ir šiek tiek taisiau vertimus. Tebešalta. Ryte buvo gal kokie penki laipsniai šilumos. Pilka. Viskas pastirę. Jau lyg ir kokia puvimo pradžia atsiduoda.

Vakarais gulėdamas kartoju: „Visos dharmos yra laikinos! Visos dharmos yra tuščios!“ Jei, tai mintyse sakant, pavyksta pakreipti save tam tikru kampu – apima lengvumo jausmas.

 

Birželio 3, šeštadienis. Parašiau (šiandien) net du eilėraštukus. Vargu, ar jie pasirodys ko nors verti rytoj. Bet čia – apie kitą bėdą. Negaliu jų „šlifuoti“ galvoje, nes pamirštu tai tą, tai tą sandą. Trinku.

Baigiau Márquezą [„Apie meilę ir kitus demonus“]. Vis dėlto nebloga knyga. Nors ir ne taip įtaigiai kaip „Šimte metų“, bet išnyra pasaulio ir gyvenimo mechanizmas. Tai ir yra svarbu. Rytą vėl su dideliu malonumu išklausiau MacMillano „Kiss on Wood“. Trečiasis (po Tavenerio ir Birtwistleʼio) mano atrastas puikus naujas kompozitorius.

 

Birželio 20, antradienis. Rytinis „Dhammapados“ gabalėlis skelbia, kad baimė ir širdgėla gimsta iš meilės, iš aistros, iš geismo, iš malonumo, iš troškimų. Ar turiu troškimų? Aišku, kad taip. Trokštu išlaikyti savo „imidžą“, trokštu palankumo sau, trokštu be komplikacijų numirti… Iš čia ir baimės…

Perskaičiau (vakar) Musilio „Gridžą“. Puikus žmonių ir gyvulių aprašymas, nuostabus keistas pasaulis sukurtas iš nenuvalkiotų žiūros taškų.

 

Liepos 21, penktadienis. Po pietų atiduosiu Giedrai R. [buvo užsakius savajam Jurbarko forumui] „Vizualumą aklųjų mene“ [esė]. Tuščiavidurį tekstą: jame nesublyksi jokia svarbi pasaulio, gyvenimo briauna.

Vis dėlto kokios patogios sąlygos save keisti: kur bebūtum, gali ugdytis palankų, simpatišką požiūrį į kitus. Į bet kokį žmogų: gatvėje, parduotuvėje, autobuse. Ugdytis ir ugdytis. Užuot irzus, kaip paprastai būna. Mėginu ugdytis…

 

Liepos 23, sekmadienis. Baigiau [Musilio] „Tonką“. Labai geras apsakymas. Viena svarbių idėjų – pasaulio bruožų priklausomybė nuo suvokiančiosios sąmonės. Žiūri vienaip – tas pats atrodo taip; žiūri kitaip – tas pats atrodo kitaip. Labai gražios epizodų pradžios: lyg pasakotojas iš kažkur nukrinta į situaciją, lyg situacija (tiksliau – jos fragmentas ar kraštas, briauna) iš kažkur įkrinta į pasakotoją. O tos kombinacijos iš rūko (neaiškumo) [tarpusavio santykių, jausmų, būsenų] ir apčiuopiamiausios apčiuopiamybės!

Vėl apleidau visokias pratybas.

 

Rugsėjo 12, antradienis. Vakar skambino Judita. Prie mirties Vytautas Š. Nori, kad sugalvočiau, kur reikės šarvoti. Nelabai ką tegalėjau jai patarti. Po pokalbio vis prisimindavau savo pernykštį eilėraštuką jam. Mintyse linkėjau saldumo.

 

Spalio 9, pirmadienis. Vakar buvo Vytautas S. Klausė nuomonės (mano) jam svarbiu klausimu: jis netikįs nė į vieną Švenč. Trejybės Asmenį, o tik į šv. Faustiną; kaip aš į tai žiūriu? Atsakiau, kad jis neturėtų dėl to per daug rūpintis ir jeigu būtent F. atidaro jam duris į anapusybę, tai pro jas ir eiti. Nežinau, ar teisingai pasielgiau.

Ant Lorenos kraigo tupi beveik lygiais tarpais vienas nuo kito apie trisdešimt strazdų [?]. Atrodo kaip gotikinio stogo kraigo puošmenos – stilizuoti lapai.

 

Spalio 11, trečiadienis. Vakar aplankiau pašarvotą Vytautą Š. Gulėjo ramus, šviesiu veidu. Labai išryškėjęs kaukolės gumbuotumas. Sukalbėjau mintyse „Sveika, Marija“ ir „Amžiną atilsį“, po to padeklamavau [mintyse] jam skirtą savo eilėraštuką „Jau keičiasi metų laikai“, po to – Juškaičio eilutę „Kas jūs, naktys, kaip vanduo geltonos?“ [Ją daug sykių esam deklamavę dviese prie stikliuko.]

 

Lapkričio 18, šeštadienis. Mano gimimo diena. Nelabai turiu ką pasakyti. Kaip paprastai – esu įstrigęs tarp mėginimų pasistūmėti ir nesugebėjimo pasistūmėti. Matyt, taip jau ir bus iki galo. Pusinis žmogus. Nei pagyju, nei numirštu. Nei įžengiu į religiją, nei jos visai atsisakau. Nei sukuriu ką nors rimta, nei metu kūrybą. Nei visiškai meluoju, nei sakau gryną tiesą…

Surfinijų stagarai [balkone] šiek tiek guodžia. Jie primena išdžiūvusius aguonų stagarus darže, kai buvau vaikas. 

 

B. d.