Kai ateina trečioji diena
Spalio vakarą, jau gerai pritemus, Šv. Jono bažnyčioje baigėsi gedulinės mišios už Adolfą Ramanauską-Vanagą. Daug žmonių, kurie dar prisimena 1957-uosius, kurie patys matė mišką ir visa, kas būdavo po to. Bet ir jaunimo tiršta, ne iš projektų suplaukę. Jau prieš kelerius metus, laidojant Tauragėje partizaną Liūtą, kunigas pranašavo, jog laisvės kovų naratyvas sklando virš mūsų galvų ir laukia savo valandos. Matyt, kad sulaukė. O kas ta ypatinga valanda?
Išėjus iš bažnyčios, čia pat Pilies gatvėje, ties buvusiais vyskupų namais, įraudęs pusamžis akordeonistas visu smagumu liurlina „Katiušą“. Nagi prieisiu, subarsiu komjaunuolį-veteraną, gėdą daro žilam plaukui. Bet tuojaus apsigalvoju: kam vargintis, juk žinau, ką atsakys. Jei ir nepavarys rusiškai į kokią girdėtą vietą ar nepasiūlys į dūdą, geriausiu atveju ims teisintis sostinės turistais, jog viskas – juokais, ir apskritai ta rusiška propaganda nei kas tiki, nei anksčiau tikėjo. O „Katiuša“ gražu, sugrąžina jaunystę, pakelia nuotaiką, net lietuviams.
Vasaros vidury, kai Dzūkijoje dar nei grybų, nei uogų, bičiulis pasikvietė į savo sodybą Rudnelėje. Kelios pusgyvės trobos susispietusios tarp girių. Skroblaus vanduo ledinis, geliantis net vidurvasarį. Puola uodai ir musės, bet ir fantastiški, nematyti drugeliai tupia ant galvos, ant rankų. Nors imk ir glostyk ar bučiuok. Kol kaimas buvo tikras, čia ganė gyvulius, augino bulves ir vaikus, varė samagoną, pasižuvaudavo. Per mišką gerus penkis kilometrus keliaudavo į Marcinkonių bažnyčią. Stovėjo ir pradžios mokyklėlė, bet tik beržynas dabar ten linguoja. Ir dar ten – garsi pokario partizanų žemė.
Prieš keletą metų Rudnelėje gyveno tokia Stasė. Atitekėjo iš kaimynystės ir pasiliko čia iki mirties. Net vasarą nenusivilkdavo fufaikos. Jaunystėje ji beprotiškai įsimylėjo mokytoją iš gretimo kaimo. Bet mokytojas, pašauktas kenčiančios tėvynės, išėjo į mišką. Galbūt kartu su mokiniais. Sykį Skroblaus ūksmynuose Stasė parklupusi velėja žlugtą ir mato, kaip upelio vandenyje suribuliuoja mylimojo atvaizdas. Stovi už nugaros ir tyli. Jau kitoks, uniformuotas, su ginklu. Turbūt nepratarė nė žodžio abu. Ir ką kalbėtum? Stasė buvo ištekėjusi už kito, svetimo jai žmogaus. Mylimasis turėjo savo mišką ir ten laikėsi iki galo. Sutuoktinis, įkalęs samagono, krypuodavo pakluoniais pas kaimynę.
Vakare, kai vėlai temsta, imu troboj nuo lentynos pirmą pasitaikiusią knygą. Šekspyro sonetai, išversti į rusų kalbą Samuilo Maršako. 1952-ieji. Geras laikas meilės lyrikai! Knygelėje pastaba, jog vertėjui už ją skirta antrojo laipsnio stalininė premija. Perskaitysiu, kiek spėsiu, matyt, likimo pirštas. Už pražuvusią Stasės meilę. Už mokytoją partizaną. Už tai, kad mylinčiųjų pergalės šioje žemėje niekada neapskaičiuosi.
Ramanauskas-Vanagas susituokė su Birute Mažeikaite jau miške, palaiminti Nedzingės klebono, partizanų rėmėjo ir ryšininko pravarde Elytė. Vanago prisiminimuose pažymėta: „1945 m. spalio 7 d. susituokėme bažnyčioje. Visa tai vyko nakčia, nepaprastomis aplinkybėmis. Iš partizanų dalyvavo Jūrininkas, Daktaras ir Gegutis.“ Nieko labiau absurdiško nesugalvosi nei tokia meilė ir vedybos. Ko jie galėjo sau tikėtis? Kad žmonai pavyks likti nežinomai KGB, išsislapstyti pas patikimus žmones, išsigelbėti? Kad vieną dieną bunkeryje susiprogdins drauge, apsikabinę amžiname glėbyje?
Bet jiedu išliko partizanų šeima. Toliau kovojo dviese, pogrindyje, kai miške viskas jau buvo baigta. Augino dukrą. Ir suėmė juos kartu, žinoma, saviškių išduotus, po dešimtmetį trukusios įnirtingos medžioklės. Tardoma Birutė 40 dienų nepravėrė burnos. Jie buvo sutarę, kaip elgtis, kad nepakenktų kitiems, pirmiausia savo dukrelei. Kaltinimai žmonai buvo perkvalifikuoti ir sušvelninti. Asmeninė Vanago dvikova su KGB truko visus metus. Dėl kitų nėrėsi iš kailio. Abi jo mylimosios buvo išgelbėtos. Juk jis – mokytojas, ne tik karys, su širdimi, pareigos ir atsakomybės jausmu. Pasižiūrėkite į nuotrauką, kur jis vienplaukis miške priešais kovos draugą, abu suglaudę du vanagus, tupinčius jiems ant rankų. Mokytojai buvo šviesuomenė. Bene Balninkuose visa gimnazijos klasė išėjo į mišką, o iš paskos – jų lietuvių kalbos mokytojas. „Tai aš juos mokiau mylėti tėvynę ir turiu būti kartu su jais“, – toks pasirinkimas. Jeigu kas mūsų laisvės kovose verti ypatingos pagarbos – tai Lietuvos mokytojai.
Ten pat Marcinkonyse prieš daug metų buvau pakviestas į kažkokį ateitininkų renginį, ir jie iškėlė klausimą: kas turėjo būti partizanams svarbiau – jų asmeninė meilė, pareigos šeimai ar ištikimybė Lietuvai ir priesaika kovoti su okupantais? Neturėjau tada nei sau, nei jiems aiškaus atsakymo, vinguriavau. Evangelija liepia mylėti, atleisti priešams. O štai išeina į mišką penki broliai, pasmerkę savo senus tėvus Sibirui, prieš tai dar atvestus pakankinti prie išniekintų sūnų kūnų palei šventorių. Ona Šerkšnienė, mūsų buvusi parapijietė, per vieną naktį Dusetose neteko ir brolio, ir vyro. Paskui nakčia, slaptomis su broliene, dvi jaunutės našlės laidojo jų kūnus pašventintoje žemėje. Ar adekvati ta auka, kaina, ir dar tada, kai visos viltys žlunga, kai laisvės nėra ir nematyti?
Ramanausko-Vanago istorijoje meilė ir kova gražiai, nors ir per kryžių, susipina ir sueina į viena. Mokytojai nuo šiol turėtų ką papasakoti ir kuo uždegti jaunas širdis. Ir jos jau degė anas kelias spalio dienas, ko seniai nebuvo mačiusi Lietuva.
Tegu kliurkina raudonveidis į valias savo armoniką Pilies gatvėje. Galėtų pridėti ir Rusijos himną, jeigu įstatymai leidžia. Tas repertuaras – pralaimėtojų. Dabar kaip niekad aišku. Jie mato, girdi – ir išsigąsta, pasiunta burnoti. Klausykimės mes visi ir kvatokime.
Nežinia, kuo turėjome taip nusipelnyti ar, priešingai, nusivažiuoti per nepriklausomybės metus, kad pabiro dabar iš dangaus jubiliejinių dovanų gausa. Vasario 16-osios Akto nuorašas, sukilėlių vado kauleliai Gedimino kalne, jo sutuoktuvių žiedas, kitas neįmanomas atradimas – sušaudyto Vanago palaikai iš Našlaičių kapinių. Galima pridurti ir popiežių Pranciškų, ar ne jis siuntė mus atgal prie šaknų ir prie kankinių atminimo. Nesvarbu renginiai, iškilmės – eina ir praeina. Lieka pasakojimas, galingas ir veikiantis, nesunaikinamas.
Ramanausko-Vanago istorija išdažyta velykinėmis spalvomis taip, kad netenki žado. Išdavystė, nežmoniški kankinimai, okupantų tribunolas, egzekucija, buvo užkastas bevardžiame kape „už stovyklos“, tarp dviejų nusikaltėlių, nukryžiuotų kartu. Šauta tiesiai į veidą – kad daugiau niekas jo nematytų ir neprisimintų. Bet tada seniai, kai buvo anas pirmasis kartas, yra pažadėta, jog išauš trečioji diena, kupina baimės ir džiaugsmo. Jei koks nors paauglys iš Vanago klasės Alytuje būtų matęs jį surištą ir nukankintą, metamą kniūbsčią į Našlaičių kapinių duobę, tikrai būtume išgirdę tai, ką Marija Magdalietė sakė prisikėlusiam Jėzui: „Mokytojau!“
