„Galiu praleisti Venclovą, bet ne Nastaravičių“, arba Širdelės PDR’e

Šiemet į festivalį „Poetinis Druskininkų ruduo“ vyksti pirmą kartą. „Tu dar nebuvai PDR’e?! Ei, būtinai turi važiuoti!“ – taip ir panašiai skambėdavo aplinkinių reakcijos, pasakius, kad niekada nebuvai Druskininkuose tuo magišku metu, paprastai sutampančiu su bobų vasaros pradžia. Nevažiuodavai, matyt, todėl, kad baimindavaisi tos svaigios, stogą raunančios fantasmagorijos, apie kurią girdėdavai iš pasakojimų (kažkas vos neiškrito pro langą, prasiskėlė galvą, atsibudo ne savo lovoj (kambary, viešbuty, laike), dingo (visom prasmėm ar kuria nors viena iš konkretesnių). Natūroms, linkusioms prašapti tik joms vienoms regimuose bermudų trikampiuose, tai visada pavojinga, bet šįkart pakuojiesi lagaminą, stojiškai nusiteiki dvi paras viską stebėti, gyventi viename kambary su kitais žmonėmis ir stengtis apeiti visus žiojinčius šulinius su tik tau prastumtais dangčiais.

Turbūt idealiausia forma nupasakoti PDR’o įspūdžius būtų kažkas panašaus į baltarusių poeto Vladzimiro Arlovo baladę, parašytą apsilankius šiame festivalyje 2015-aisiais, –
nevengiant asmeniškumų ir, kaip mėgsta sakyti Giedrė Kazlauskaitė, pletkų. Juolab kad ir tavo įspūdžiai dabar sukritę padrikai, lyg senos skaidrės dėžutėje nuo dar sovietiniais laikais pardavinėtų arachisų, ir susimaišę su ankstesnių PDR’ų vaizdais, pasakojimais ir legendomis, atrodantys lyg nostalgiškai nekokybiškų spalvotų nuotraukų šūsnys senuose albumuose.

Prieš rašydama peržvelgi kelių pastarųjų PDR’ų akimirkas – kai kurias nuotraukas drąsiai būtų galima prastumti kaip šiųmetines, nes ištikimi savo įvaizdžiui poetai ir prieš porą metų ten užfiksuoti su tais pačiais megztiniais ir džinsais – tai ramina, nes byloja apie pastovumą. „O ar neskaitei to paties ir prieš porą metų?“ – kažkas klausia poeto po vienų iš naktinių skaitymų. „Skaičiau“, – šypsosi šis (gal net su tuo pačiu megztiniu, aha).

„Kasmet išgirdusi festivalio temą vis pagalvoju tą patį – kodėl ji būtent tokia ir kas ją sugalvojo, nors kartais ir pati būnu prisidėjusi prie jos idėjos“, – su tik jai būdinga ironija sako Virginija Cibarauskė, pradėdama pranešimą diskusijoje „Triukšmas ir įniršis“. Tiesa, šiais metais pavadinimas ir liko tik pavadinimas – niekas niekam neturėjo priekaištų, gal reikėtų patikslinti – taip jų ir neišsakė, o galbūt galėję išsakyti tiesiog tradiciškai išėjo iš salės. Paulina Drėgvaitė gražiai, su empatija vesdama renginį diskusijos pranešėjų neprovokavo ir dėl neatvykusio jaunosios kartos rašytojo slemerio Mariaus Povilo Elijo Martynenko pokalbis vyko tarsi be opozicijos, nes dvi iš dalyvavusių kuriančių pranešėjų – Lina Buividavičiūtė ir Virginija Cibarauskė (Kulvinskaitė) – kalbėjo labiau iš literatūros kritikių pozicijos. Nieko nepapiktino ir Rimo Užgirio replika apie lietuvių tautos piktumą. „Pikti lietuviai“ ramiai šypsojo į ūsą, nes su kuo jau kuo, o su humoru lietuviams poetams niekada nebuvo labai blogai, kažkas jau žiovavo, mąstė apie šalimais patalpoje garuojančią kavą ir artėjančius pietus. Triukšmas ir įniršis tebeliko užgniaužtas, bet lyg lava tebeburbuliuojantis giliau, kas nors tikrai bus išsakyta replikose socialiniuose tinkluose ar asmeniniuose pokalbiuose.

„Kito PDR’o tema turėtų būti „Aš kaltinu“ – pamatytumėte, kokios aistros kiltų“, – siūlo vienas iš poetų jau vėliau, visiems sėdint „Širdelėje“ ir geriant kavą po eurą. Tema greičiausiai tikrai sulauktų rezonanso – vyrų ir moterų lauke, amžiname kaip laikas kartų konflikte ir aibėje kitų skirtingų žiūros ar suopročio taškų „apie amžinas vertybes“, o ir šiaip dalykus. Kadangi šiemet Jotvingių ir Jaunojo jotvingio premijas nuskynė moterys (Daiva Čepauskaitė ir Greta Ambrazaitė), Giedrės Kazlauskaitės ant PDR’o vėliavos pririšta moteriška liemenėlė (kaip humoristinė replika pernai Kęstučio Navako su PDR’o vėliava uždarymo dieną nuleistoms Gyčio Norvilo kelnaitėms) kažkam pasirodė smagi ir juokinga, kažkam – lyg nevykęs feminisčių triumfas, o kažką iki asmeniškumų nuvylė.

„Galiu praleisti Venclovą, bet ne Nastaravičių“, – sako kažkas iš jaunosios kartos – iš tų, kurie, pasak Parulskio, „jau nori mus papjauti“, pavėlavęs į „Šviežienos skaitymus“, vedamus Gyčio Norvilo ir Dainiaus Dirgėlos. Jie – tai gimusieji ties Nepriklausomybės atkūrimo riba ar jau gerokai po jos, su kreiva šypsenėle žvelgiantys į vyresnės kartos stabus, atsinešantys naujus, tie, kuriems, perfrazuojant vieno poeto kitai jaunai poetei pasakytą frazę, „niekas neuždraus rašyti apie tai, apie ką jie nori“, tik nežinia, ar dėl to jie daugiau atras, nei praras. „Aš nežinau, į ką tai išvirs“, – sako literatūros kritikė Neringa Butnoriūtė apie šią šiuolaikinės kartos kūrybos laisvę. Kartos, kuriai, jau mano manymu, anekdotas apie poetą čiukčį – „čto vižu, to poju“* – greičiausiai būtų nesuprantamas ir priskirtinas patyčių žanrui.

Čia, PDR’e, jie linksminasi, turėdami dveja tiek energijos, nei turi tu, triukšmauja iki penkių, miega tik kelias valandas, bet ryte atrodo švieži ir gražūs kaip ir vakare, krenta ant grindų šokių salėje, ramiai išsiropščia iš visų šulinių, prašampa ir lyg niekur nieko atsiranda bermudų trikampiuose ir daro tai su tokiu aktyviu ir nirčiu entuziazmu, jog atleidi jiems viską – kad jiems nereikia bijoti nei valdžios, nei tėvų, kad autoritetai jiems nebeturi tokios didelės reikšmės, ir net tai, kad kažkuriuo momentu papjaus mus tomis Parulskio minimomis dildėmis („Pamokslas jaunajai kartai“, 2016), nes peiliukų, skirtų knygų puslapiams pjaustyti, jie nei turi, nei matę. Nežinia, ar jie linkę ką nors kaltinti dabar, bet tikrai kaltins ateity, kai neišvengiamai taps mumis – dėl to atleisti jiems dar lengviau.

„Jie čia viską vertė su „Google translate“, – replikuoja kažkas iš galiorkos per užsienio svečių skaitymus, įvertindamas ekrane rodomus eilėraščių vertimus, o po to periodiškai leidžia dujas ir esi priversta persėsti kitur. Kažkam viskas nuolat bus „mierda“ (aliuzija į to paties baltarusių poeto baladę), o salė, dar stojiškai kentusi demoniška velsietiška šnekta kapotas svečio iš Velso eiles ir dainas, pradeda pamažėl snausti, kai skaitymai, kur kiekvienas kūrėjas nutaria paaiškinti, kokiame kontekste ir apie ką jis kūrė vieną ar kitą eilėraštį, regis, užsitęsia iki begalybės. Poezijos aiškinimas visada rizikingas, nebent būtum pats Venclova, galintis replikuoti neišmanėliui kritikui, supainiojusiam Achmatovą su poeto motina, o čiagi lyg pasakoje apie pasinėrusius į letargą karaliaus rūmus pamažėl užmiega visi – replikuotojas ir oro gadintojas iš galiorkos, gražūs it princas su princese renginio vedėjai (Laura Kromalcaitė ir Nerijus Cibulskas), fotografų kameros fiksuoja žiovaujančius poetus, kritikus ir paprastus mirtinguosius, kažkur dingsta amžinieji stoviniuotojai tarpduryje, dalis salės persikelia į šalimais esančią patalpą su raudonais minkštasuoliais ir knapso ten, priekaištingai stebimi titanišku kruopštumu ir kantrybe Rūtos Kačkutės kryželiu išsiuvinėtų knygų skirtukų herojų. Užsnūsti klausant poezijos ginkdie nėra nuodėmė, juk kartą vienas kunigas ragino parapijonis nebijoti pamiegoti net per mišias – taip esą gali susisapnuoti apreiškimas.

Druskininkuose tuo pačiu metu kaip ir festivalis vyksta automobilių ralis – galingų motorų sniaukrojimas palydi skubančius į atidaromas parodas ir dviejų eilėraščių skaitymus Čiurlionio muziejuje. Ten laikas sustojęs, kvepia obuoliais, juos graužia poezijos pasiklausyti atsivesti vaikai, jais nevengia pasimėtyti renginio vedėjai Ričardas Šileika ir Dainius Gintalas. Kažkas po to eina į kapines, kažkas – rinkti gulbių pūkų prie Druskonio ežero. Muša bažnyčios varpai, fotografas šaukia ką tik pakrikštytą kūdikį – šis muistosi ant motinos rankų ir nenori pozuoti.

Per vaikų poezijos popietę aidi vaikų riksmas, bet niekas nepyksta, juk poezija skirta jiems, – artistiškai skaitomi Kornelijaus Platelio eilėraščių vertimai, Gyčio Norvilo vėžlio Dūmo nutikimai, Daivos Čepauskaitės baisiai gražūs eilėraščiai, už kuriuos šiais metais ji pelnė Jotvingių premiją.

„Man patinka, kad ji mane kritikuoja“, – nugirsti vieno iš poetų repliką ūžiančioje „Dainavos“ valgyklos salėje. Deja, tokia pozicija nedažna, nors labai patikti yra daug rizikingiau nei nepatikti, nes pirmuoju atveju trajektorija iš simbolinio olimpo veda visada tik žemyn. „Kaip manai, ar mums kas parašys tokio bjaurumo recenziją, kaip Žmuida parašė Bleizgiui?“ – per metus išėjusių knygų pristatyme klausia renginį vedanti Giedrė Kazlauskaitė (jos ketvirtoji knyga „Gintaro kambarys“ pasirodo būtent festivalio metu) Mariaus Buroko, pavasarį išleidusio savo „Švaraus buvimo“. Abu nutaria, kad tokių recenzijų visai norėtų, tik nežinia, ar kritiškasis Eugenijus Žmuida imsis šių dviejų korifėjų.

„Kas užsakė širdelę?“ – šūkčioja padavėjas, nešiodamas legendinės vietos vardu pavadintą kepsnį tarp stalų eilių. „Mes visi jau su širdelėm“, – atsako jam kažkas. Skamba juokas, ant stalų auga išgertų kavos puodelių piramidės, neužtekus peleninių, nuorūkos gesinamos į rudens lapus, aplink skraidžioja širšės, bobų vasaros šilumą palaikiusios nauja vasara, – apdujusios ir taikios suka ratus aplink jaunų ir senų galvas, kabarojasi puspilnėse vyno taurėse, išpleiktos iš jų, apgirtusios ropinėja ant stalų. Festivalio uždarymo vakarą – jau Vilniuje, ŠMC skaitykloje, – stebiu vieną iš užsienio poečių, čia pat rašančią naują eilėraštį – nedideliame sąsiuvinyje langeliais minkštu geliniu rašikliu ir laisvu riešu vedžiojančią žodžius, tarsi kardiogramos kreivę.