Eilės

 

Bernardinų kapinės

 

Ant Vilnelės šlaito – Bernardinų kapinės.

Lyg koks tylos miestelis,

kauburiuotas, uždaras, bet neapleistas.

Užsukau čia pavasarį, vaikštau takais –

bevardėm, raizgiom gatvelėm.

 

Žiemių patalai su melsvom žiedų žvaigždutėm, 

pašaliais išsibėgiojusios scylės,

rupūs perkūnropių kilimėliai 

prie stačiakampių namukų 

su išplėštais rūsiais.

 

Kregždės koplyčios pastogėj lipdosi lizdą, 

skardena kikilis, švilpauja strazdas, 

zylės veriantis „ycik“,

krebžda kinivarpa išlytoj kryžmoj.

 

Tokia čia kalba, ir jos nenuginčysi. 

Net angelas tuščiaviduris sustingęs –

jam prie kojų – atbudęs skruzdėlynas.

  

 

●

  

Nerakinamas senamiesčio kiemas Ligoninės gatvėj – 

vartų nelikę, tik stori vyrių pirštai stirkso

ilgapirščių neišlupti apdaužytoj arkoj.

 

Vietos čia – dviem automobiliam,

vaikiškam vežimėliui ir piliarožėm

prie aukštos gelsvų plytų gaisrasienės

su nutįsusia suodžių šliūže.

 

Toj sienoj, pačiame viršuje –

surūdijusios durys, užrakintos

lagamino spynele, kuri žiba

kaip auksas vasaros saulėj.

  

 

●

  

Jeigu autobusas sustotų ties Geluža,

bėgčiau per lauką prie tų dzūkų,

ties pamiške sodinančių bulves.

Stverčiau sunkų karklinį kašiką,

kas pėda dėliočiau pelenuotas bulves –

perskelta puse prie kairiojo vagos krašto.

 

Titnagynas aitriai kvepėtų mėšlu,

arklio prakaitu. Čirentų vieversys,

varnėnai nuo viršuvagio rankiotų sliekus.

O dzūkė bedante burna švapėtų:

Dzie, stebuklas!

  

 

●

  

Du matininkai lietui krapnojant
išbraidžiojo mūsų pievą, klampojo paskrobliu –
ieškojo ryšio su palydovu,
šūkalojo vienas kitam kažkokius skaičius,
prikalinėjo raudonų kuoliukų,
apibrėžė mūsų valdas – 

padarė matomus.

 

Per tą laiką rudagalvė antis

tyliai išsivedė savo vaikus

iš dvikamienės liepos drevės,

o ilgakojis čiuožikas

skersai išilgai išmatavo

mūsų užtvanką

be jokio palydovo,

niekam nieko neviešindamas.

Ant liepto

 

Gražinai Didelytei

1

 

Švytruoji žibintuvėliu per niūrią lapkričio gūdumą,

gležnom rankom lupi velėną – takeliui prie Skroblaus,

kibirėliu neši kurmiarausių žemę savo darželiui –

snieguolėm, purienom, sumindžiotam katilėliui, 

smiltyno šepetukam, katpėdėlei…

Niekam nerodai savo gėlyno, kol prigludus

prie alksnio samanotų šaknų peri liepsnelė.

 

Ant ilgo suolo saulėkaitoj džiovini duoną.

Kubilnyčioj renki pušies šakas raudonais spygliais,

pilkąsias plempes, kurių niekas čia neima.

 

Žiemą, kai užpusto kelius, kai vėtra išgairina trobą,

raižai mano adata liauną moterį ant liepto,

besistiebiančią į žvaigždynų sūkurį,

sulaikius alsavimą atbulai pavingiuoji:

Per aspera ad astra...

Groja baterinis radijas Grygo simfoniją,

katinėlis šildo sugrubusius pirštus,

o tu jau tyliai sklendi į tą visatos sūkurį

su pramintais savo takais.

 

2

 

Gal tu man mirkčioji padangėj

giedrą bobų vasaros naktį?

Ką tau papasakot?

 

Bebrai nukirto tavo sodintus ąžuoliukus, eglutes,

paskandino mudviejų šaltinėlį paalksnėj.

Raiste rytais krykauja gervės, jau dvi poros.

Ant katinėlio kapo auga beržiukas,

ten jau radau du baravykus.

 

Tavo darželį Skroblus nusinešė,

kaip tas dovanotas puokštes,

kurias paleisdavai pasroviui.

Žalvarnių neliko, o meleta tebeklykauja.

Gluodena, kurią abi gelbėjom iš smėlėtos provėžos,

blizga kaip varinė virvelė prie trobos pamato.

O rupūžę, storąją bobutę, mano gėlyno sargę,

pavasarį prarijo žaltys.

 

Mokausi atlaidumo žvelgdama

į Gugučio pušų atvaizdą užtvankos veidrodyje,

kaip tą pavakarę, kai sėdėjom ant liepto.