Dvi sriubas

Mano psichologė teigė, kad gardus maistas žmogui suteikia pasitenkinimą ir į šalį nustumia depresyvias mintis. Kliaudamasis ja, dienų dienas, nors tiksliau būtų sakyti – pietų pietus lindėjau įvairiose sostinės kavinėse, restoranuose ir užeigose, vildamasis, kad taip būsiu bent mažumėlę laimingesnis ir niekada nepakelsiu prieš save rankos. Keletą metų mano skrandį džiugindavo įvairiausių virtuvių patiekalai – nuo burnoje traškančios saldžiarūgštės kiniškos vištienos ar gigantiškos bulvinių blynų su mėsa porcijos iki firminio uzbekiško plovo, tradicinio marokietiško tadžino ar įstabaus bemėsio kotletainio „Godis“, gaminamo vegetarų rojumi vadinamoje kavinėje netoli stoties. Tiesa, tuo laiku galėjau sau tai leisti – dirbau nuobodų darbą vienoje reklamos kompanijoje, gaudavau daugmaž vidutinišką atlyginimą ir galvos dėl pinigų, investuojamų į pilvuko malonumus, pernelyg nesukau. Kasdien laukdavau pietų, pavalgęs laukdavau kitos dienos su ta pačia kulminacija. Pietūs man būdavo it kukli asmeninė šventė, priminimas, kad dar ir aš galiu patirti smulkutes džiaugsmo akimirkas.

Sykį mane ir mano palaimingą tradiciją ištiko bėda: kompanijos direktorius mandagiai pasiūlė palikti darbą ir nepraėjus nė mėnesiui baigėsi didesnė santaupų dalis… Paskaičiavau, kad prie darbo biržos kompensacijos pridūręs kelis subtilius honorarus, kuriuos dar retkarčiais gaudavau už tekstus vietinėj kultūrspaudėj, atskaitęs mokesčius ir kitas būtinas išlaidas, pajėgčiau pietauti darbo dienomis ten, kur pietų kaina neviršytų dviejų eurų. Bet ką žmogus gali už du menkaverčius eurus?.. Galiausiai suradau išeitį.

– Dvi sriubas, – šie žodžiai tapo mano kasdiene mantra, kartojama vis kitoje Vilniaus maitinimo įstaigoje, dažniausiai valgykloje ar vidutinio lygio restorane, neapdairiai taikančiame žemas dienos sriubų kainas. Rinkdavausi tik tas vietas, kuriose nemokamai pridurdavo duonos, o ta duona būdavo šviežia, gardi, neretai su saulėgrąžomis, sezamų ar kanapių sėklom.

Kaip matot, sekėsi man visai neblogai. Dvi sriubos – sotus ir visavertis maistas, juolab neretai rinkdavausi iš kelių variantų, taigi srėbdavau vienu metu pomidorinę su barščiais, kopūstienę su žirniene, žuvienę derindavau su moliūgų viralu, o kaitresniu metu rinkdavausi Rytus ir Vakarus jungiantį virtuvės el clásico – šaltibarščius ir gaspačą. Sriubos man teikė taip trūkstamą palengvėjimą ir ramybę.

Būčiau ir toliau palaimingai gyvenęs sriubomis, savo elgesiu gal net išpopuliarinęs vienišaujančio sriubočiaus gyvenimo būdą, tačiau vienąsyk mano pamėgtoje „Žemaičių klėtelėje“, kur tiekiamos monumentalios sriubų porcijos, pabandęs užsisakyti pupelių sriubos ir agurkinės, sulaukiau netikėto padavėjo atsakymo: sriubų mes šiandien neturim. Nustėrau, mat buvau atėjęs vos pusvalandis po dvylikos, dar pačiame pietų įkarštyje. Tarstelėjau pagalvosiąs, tą ir dariau akimis nevalyvai šokinėdamas po meniu, kol staiga užuodžiau ir išvydau, kaip nuo vėliau nei aš atėjusios porelės stalo ėmė kilti du garuojančių sriubų debesys… Nepastebėjęs padavėjo, sugniaužiau kumštį ir prisiartinau prie kasos, kur bokalus (nors atrodė, kad tą patį bokalą) jau gerą pusvalandį rankšluostėliu šluostė pedantiškas vietos šeimininkas, vis kilsteldamas į viršų ir pasitikrindamas, ar neliko nė smulkiausio pirštų atspaudo.

– Kodėl jie gavo savo sriubas? – kiek įmanydamas diplomatiškiau paklausiau.

– Kaip sakote, pone? – šeimininkas labiau šluostė, nei klaũsė.

– Klausiu, kodėl tie žmonės, atėję čia vėliau už mane, gavo sriubas?

– Na, galimas daiktas, jie jas užsisakė?

– O aš? Kaipgi aš?.. Ką – man nebegalima užsisakyti savo sriubų? – neištvėręs pratrūkau. – Kas čia per pokštas?! Kokią teisę jūs turite ramiai šluostyti bokalus, kai lojalus klientas lieka negavęs jam priklausančių kasdienės sriubos šaukštų? Ar jūs bent nutuokiate, kad padavęs šitą jūsų restoraniūkštį į kokį nors teismą, tarkim, lygių teisių ar Jungtinių Tautų Tarptautinio Teisingumo Teismą, užtraukčiau jums nešlovę ir visuotinę nepagarbą? Patikėkite, aš galiu, aš va, kad geriau suprastumėt, prisistatysiu (atsikrenkščiau): taigi, esu kūrėjas ir poetas, turiu jautrią ir nuovokią sielą, rašau ir skaitau daugiau nei jūs prieš mokyklinius egzaminus, gyvenu taikų ir atjautos vertą gyvenimą, tačiau galiu užtikrinti, kiek nedaug man tereikėtų įkurti naujam teismui, pačiam tikriausiam sriubos lygiavos teismui, kuriame patirtumėt absoliutų fiasko! – šeimininkas toliau šluostė bokalą, tarsi mano žodžiai byrėtų it pupos į kasdienės sriubos puodą. Klientai kelis sykius sušnairavo į mūsų pusę, bet ir vėl atsidavė pietų glamonėms. Įkvėpęs tęsiau: – Jums atrodo, kad noriu sukelti skandalą?.. Prašyčiau pasakyti, ką jūs suprantate apie sriubas? Ką apskritai išmanote apie pasaulį? Blizginate čia tuos bokalus, žvelgiate į klientus pro stiklą… gerbiamasis, gal visas jūsų gyvenimas ir yra toks – „pro stiklą“?.. Ech, kam aš čia porinu, jums net nerūpi, jūs, jūs gyvenate nesukdamas galvos, be didesnių rūpesčių, su visokiais vakarykščių bifšteksų, guliašų ir mišrainėlių li….

– Prašyčiau tučtuojau nešdintis! – staiga man į atlapus įsikibo tvirtesnio stoto padavėjas.

– Mielai, – atsakiau.

Ir nesipriešinau. Žinojau, kad esu inteligentiškas ir padorus asmuo, kuris dar tikrai sulauks savo gardžiausios sriubos, kurio valanda dar išmuš.

Išėjęs pasitaisiau palto apykaklę ir atsainiai žvilgtelėjau pro restorano langą. Negaliu užtikrinti, bet man pasirodė, kad šeimininkas liovėsi šluostęs bokalus ir, tarsi prieš akimirką artimojo netekęs asmuo, ėmė gailiai virksnoti.