Daugiau jokių meilių
Javieras Maríasas (g. 1951) – vienas populiariausių šiuolaikinių ispanų prozininkų, taip pat – vertėjas, žurnalistas. Tarptautiniu mastu jį išgarsino 1992 m. romanas „Tokia blyški širdis“ (liet. 2000, vertė P. Bieliauskas), apdovanotas ispanų literatūros kritikų asociacijos skiriama Premio de la Crítica Española. Mūsuose yra išleistas ir jo romanas „Įsimylėjimai“ (2011; liet. 2016, vertė A. Naujokaitienė), už kurį paskirtos Nacionalinės premijos autorius atsisakė. Maríaso ištartis, kad „pasaulis priklauso nuo jį pasakojančių“, galioja bene visiems jo romanams ir apsakymams: svarbus siužetus ir personažus apmąstantis pasakotojas, daug dėmesio teikiama detalėms.
No más amores paimtas iš 1996 m. apsakymų rinkinio „Kai buvau mirtingas“ (Cuando fui mortal).
Daugiau jokių meilių
Labai tikėtina, kad vaiduokliams – jei tokių vis dar esama, – rūpi žūtbūt papriešgyniauti namuose įsikūrusiems gyviesiems: jie pasirodo tada, kai niekas to nenori, o kviečiami ir laukiami slepiasi. Visgi iš lordo Halifakso ir lordo Raimerio ketvirtajame dešimtmetyje surinktų duomenų sužinome, kad yra pasitaikę ir kitokių susitarimų.
Neįspūdinga, bet itin jaudinanti istorija nutiko vienai senutei apie 1910-uosius Rajaus miestelyje. Tai palanki vieta tokiems ilgaamžiams santykiams, nes būtent Rajuje ir net tame pačiame name, vadinamame Lamb House, yra gyvenę Henris Džeimsas ir Edvardas Frederikas Bensonas (abu skirtingu metu ir skirtingose namo pusėse, antrasis dar tapo ir miestelio meru), t. y. rašytojai, kurie daugiausiai ir rimčiausiai domėjosi tokiais apsilankymais ir laukimais, o gal tiesiog nostalgijomis. Toji senutė, vardu Molė Morgan Muir, jaunystėje prižiūrėjo vyresnę turtuolę, kuriai, be kita ko, balsu skaitė romanus nuoboduliui išsklaidyti: moteris neturėjo užsiėmimų, o našle tapo anksti. Miestelyje kalbėta, kad ponia Kromer-Bleik po savo trumpos santuokos išgyveno kažkokį neteisėtą santykį, ir jo netektis tikriausiai kur kas labiau nei neįsimintina ar beveik neįsiminusi vyro mirtis ją pavertė šiurkščia ir užsidariusia tokių metų, kai šie moters bruožai jau nebegali intriguoti, bet vis dar neatrodo komiški. Tas nuobodulys ją padarė tokia tingine, kad vos ne vos būtų gebėjusi skaityti pati viena tylomis, tad reikalavo iš savo prižiūrėtojos balsu perteikti nuotykius ir jausmus, kurie kasdien (o jos dienos buvo monotoniškos ir bėgo greitai) atrodė vis labiau tolstantys nuo tų namų. Ponia visuomet klausydavo ramiai, įsitraukusi ir tik retsykiais paprašydavo Molės Morgan Muir pakartoti kurį pasažą ar dialogą, nes nenorėjo su jais tuoj pat amžiams atsisveikinti trumpam nesulaikiusi akimirkos. Pabaigus skaitymą, jos vienintelė pastaba būdavo: „Mole, tavo balsas dailus. Su tokiu rasi meilių.“
Būtent per šiuos skaitymus pasirodydavo namų vaiduoklis: kiekvieną vakarą Molei tariant Stivensono, Džein Osten, Diuma ar Konano Doilio žodžius, išnirdavo tvirta, kresna jauno vyro – tikriausiai valstiečio – figūra. Pirmąsyk jį išvydusi stovintį prie ponios krėslo, alkūnėmis pasirėmusį į atkaltę, lyg būtų atidžiai klausąs jos skaitomo teksto, – Molė vos nesukliko iš išgąsčio. Bet nepraėjus nė akimirksniui jaunuolis pirštu prie lūpų parodė ženklą prašydamas nereaguoti, neišsiduoti, kad jį mato, ir tęsti skaitymą. Jo veidas buvo visai nebaugus, akys visuomet valiūkiškai kibirkščiavo ir šis šmaikštumas prislopdavo tik rimtose ir sudėtingose skaitomo teksto vietose, kai šypsnį pakeisdavo naivoka realių įvykių nuo fikcijos neskiriančio žmogaus rimtis. Taigi mergina jam pakluso, nors tą pirmąjį kartą jai nepavyko suvaldyti žvilgsnio ir vis kilsteldavo akis pažiūrėti kažkur virš ponios Kromer-Bleik kuodelio. Pastaroji ėmė nerimastingai čiupinėtis plaukus, tarsi nesuprasdama, ar dėvi įsivaizduojamą skrybėlę, o gal aplink ją jau atsirado aureolė. „Kas yra, vaikeli? – paklausė sutrikusi. – Į ką ten žiūri viršuje?“ – „Į nieką, – atsakė Molė Muir, – taip ilsinu akis, kad galėčiau toliau skaityti. Per tiek laiko nuvargsta.“ Jaunuolis pritariamai timptelėjo kaklaskarę, o šis paaiškinimas leido Molei ir kitus kartus įprastai pakelti akis ir patenkinti savąjį smalsumą. Nes nuo tada kas vakarą – su labai retomis išimtimis – ji skaitė poniai ir sykiu jam, o ponia nėkart nepasuko galvos pažiūrėti ir nesužinojo apie įsibrovimą.
Jokiu kitu metu jaunuolis nepasirodydavo, nesisukiodavo aplink, todėl Molė Muir per visus ilgus metus nė karto neturėjo progos su juo pakalbėti, paklausti, kas jis toks būsiąs ar buvęs arba dėl ko jos klausėsi. Svarstė, kad gal jis būsiantis to nelaimingo neteisėto santykio, kurį ponia patyrė prieš daug metų, dalyvis, nors ji niekad nėra panašių dalykų paliudijusi, taigi Molė nieko nežinojo, išskyrus pačios įsivaizdavimus po šitiek perskaitytų puslapių ir lėtų pokalbių su savimi beveik pusę gyvenimo. Gal tas gandas buvo melagingas ir ponia niekada nėra turėjusi nieko tokio papasakoti, todėl ir geidė klausytis tolimų, svetimų ir sunkiai įtikimų nuotykių, kuriuos patiria kiti. Molei ne kartą knietėjo papasakoti, kas kiekvieną vakarą dedasi poniai už nugaros, pasidalyti su ja tuo jau įprastu virtusiu potyriu, išduoti, kad čia būna ir vyras, čia, tarp šių beaistrių, kasdien vis tylesnių sienų, kur neretai ištisas dienas ir naktis skambėdavo tik jų – dviejų moterų – balsai, kaskart vis senesnis ir menkiau nuovokus ponios ir kuo toliau, tuo mažiau žavingas ir silpnėjantis Molės Muir balsas, kuris, nepaisant spėlionių, jai neatnešė meilių, bent jau ne tokių, su kuriomis būtų galima leisti laiką ar bent paliesti. Bet kas kartą jau beveik pasidavusi pagundai staiga prisimindavo atsargų jaunuolio gestą – pirštą prie lūpų, – retsykiais atkartojamą šmaikščiose akyse, todėl tylėjo. Visai nenorėjo jo įžeisti. Galbūt vaiduokliai tiesiog nuobodžiauja panašiai kaip našlės.
Andrej Kniazev. Jaunystės suoliukas. 1970
Poniai Kromer-Bleik mirus, Molė pasiliko tuose namuose. Išsekusi, išsiblaškiusi kelioms dienoms nutraukė skaitymą ir jaunuolis nepasirodė. Ji tikėjo, kad vaikinas trokšta išsilavinimo, kurio stokojo būdamas gyvas (nors sykiu baiminosi, kad gal taip visai nėra ir jo buvimas paslaptingai siejosi tik su ponia), tad vildamasi jį išsikviesti apsisprendė vėl pradėti skaityti balsu, tačiau ne tik romanus, bet ir istorinius bei gamtos mokslų veikalus. Praėjo kažkiek laiko, kol jaunuolis vėl pasirodė – ką gali žinoti, gal vaiduokliams taip pat būna gedulas, o priežasčių tam jie akivaizdžiai turi, – bet visgi galiausiai sugrįžo. Gal jį patraukė nauja medžiaga, kurios klausėsi taip pat įdėmiai, nors dabar jau nebe atsirėmęs į atkaltę, o patogiai įsitaisęs tuščiame krėsle, neretai sukryžiavęs kojas su rūkstančia pypke burnoje – lyg koks patriarchas, kokiam nebuvo lemta tapti.
Mergina pamažėl tapo senyva moterimi, o su juo kalbėjo vis drąsiau ir drąsiau, nors atsako niekad nesulaukdavo: vaiduokliai ne visada gali ar nori kalbėti. Augant abipusiam pasitikėjimui, bėgo metai, ir štai vieną dieną vaikinukas nebepasirodė, nebuvo jo ir paskesnėmis dienomis ištisas savaites. Moteris, jau beveik senutė, iš pradžių susirūpino tarsi motina, pabūgusi, kad jį ištiko kokia baisi nelaimė ar nelaimingas atsitikimas, nesuprasdama, kad šie žodžiai tinka tik gyviesiems – juk nemirtingieji nuo to apsaugoti. Praėjus rūpesčiui, ją apėmė neviltis: vakarais stebėjo tuščią krėslą ir kalbino tylą, uždavinėjo skaudžius klausimus į nieką, skundėsi nematomybei, klausinėjo savęs, kokia buvusi jos klaida ar apsirikimas, įnirtingai ieškojo naujų tekstų, kurie galėtų patraukti jaunuolio dėmesį ir priversti sugrįžti, domėjosi naujomis disciplinomis ir romanais, nekantriai laukė naujųjų Šerloko Holmso dalių, nes jo gebėjimais ir poetiškumu tikėjo labiau nei bet kokiu kitu literatūriniu ar moksliniu masalu. Ir toliau kasdien skaitė balsu, laukdama jo sugrįžtant.
Vieną vakarą, jau praėjus mėnesiams po išsiskyrimo, Molė pastebėjo, kad Dikenso knygoje, kantriai skaitytoje tam, kurio čia net nebuvo, skirtukas paliktas kur kas toliau, nei turėtų būti. Perskaitė tą vietą, kurioje jis jį įdėjo, ir iškart suprato karčią tiesą. Dar gyvenime nesijautė tokia apgauta, nors viskas išaiškėjo taip paslaptingai ir tyliai. Teksto frazė buvo tokia: „Ir ji paseno, susiraukšlėjo, o jos stringantis balsas jam nebeatrodė žavingas.“ Lordas Raimeris pasakoja, kad senutė užsirūstino kaip palikta žmona ir, užuot nutylėjusi, prabilo į tuštumą priekaištaudama: „Taip neteisinga. Tu nesensti ir nori jaunų, žavingų balsų, lygių ir švytinčių veidelių. Nemanyk, kad nesuprantu, esi jaunas ir toks būsi amžinai. Bet aš šitiek metų tave lavinau ir linksminau. Mano dėka sužinojai tiek dalykų, išmokai skaityti, taigi nesąžininga, kad dabar man palikinėji žeidžiančias žinutes tekstuose, kuriais su tavimi visad dalinausi. Turėk galvoje, kad mirus poniai galėjau pradėti skaityti tyliai, bet to nepadariau. Suprantu, kad gali ieškoti kitų balsų, nesi prie manęs pririštas, tiesa ir tai, kad niekad manęs nieko neprašei ir nesi man nieko skolingas. Bet jei žinai, kas yra dėkingumas, prašau tavęs ateiti manęs paklausyti bent kartą per savaitę, prašau pakentėti dėl mano nebedailaus balso, kuris tavęs nepradžiugina, nes jis man jau nebeatneš daugiau meilių. Aš pasistengsiu ir bandysiu skaityti kuo geriau. Bet ateik, nes dabar aš sena ir man reikia, kad čia būtum ir mane prablaškytum.“
Pasak lordo Raimerio, kaimo vaikino vaiduoklis nebuvo visai nesupratingas, perprato prašymo priežastį, o gal žinojo, ką reiškia dėkingumas, nes nuo tada iki pat mirties Molė Morgan Muir sutartą dieną, trečiadienį, nekantraudama viltingai laukdavo, kol pasirodys jos neįmanoma tylioji meilė, leisdavusi sugrįžti į praeities laiką, kuriame iš tiesų nebuvo jokios praeities nei apskritai laiko. Manoma, kad būtent tai dar ilgus metus ją palaikė gyvą, kitaip sakant, su praeitimi ir dabartimi bei ateitimi, o gal tiesiog nostalgijomis.
Vertė Aistė Kučinskienė
