Žolynų giesmės Jolitai
Rudens pradžia, paskutiniai buvusios vasaros atspindžiai, vis stiprėjantis brandinančių sėklas augalų kvapas. Vis dar norisi išvykti už miesto ir pasislėpus laukų platybėse stebėti kylančius laukinių morkų žiedynus, tokius trapius tarsi didžiuliai pienių pūkai, ir įsivaizduoti, kaip iš jų gimsta Jolitos Skablauskaitės personažai, tos iš augalijos, gamtos stichijų išsilukštenusios būtybės. Nors Jolitos jau nėra gyvųjų pasaulyje, liko jos romanai, apsakymai, eilėraščiai ir galbūt autentiški ar išgalvoti jos buvimo pėdsakai mūsų atmintyje. Nėra paprasta vėl vartyti atminties lakštuose įstrigusių pokalbių nuotrupas, nes rizikuoji aprėpti paviršutiniškai. Kai atmintis grasina išblukti, susilieti su pramanais, pagalvoji, o gal verta įtvirtinti tą bendravimo tikrumą. Juo labiau nemažai kalbėtasi su Jolita, net gyventa tame pačiame rajone, kartais kartu keliauta.
Jolita Skablauskaitė Užutrakio dvaro parke. 2008 m. balandžio 26 d. Autorės nuotrauka
Pamenu, susipažinau su Jolita per „Poezijos pavasarį“, plaukiant garlaiviu iš Rumšiškių liaudies buities muziejaus į Kauną. Ji pati mane užkalbino, tuo metu pasirodė tokia paslaptinga, ilgais tamsiais drabužiais vilkinti moteris. Mėgo juodą spalvą, kuri dar labiau išryškindavo jos įgimtą liesumą ir odos blyškumą. Kalbėjo tyliu balsu, sakė, kad patiko mano poezija. Iš tikrųjų ji nebuvo linkusi į dirbtinai rodomą bičiuliškumą, gebėjo kalbėtis atvirai, niekam nepataikaudama. Iš kitos pusės, jei kieno nors kūryba jai patikdavo, ji buvo geranoriška, nuoširdi.
Pirmasis kartas netapo paskutinis, vėliau buvau pakviesta į svečius jos bendrabutyje Skroblų gatvėje. Ten ji laikė pirmąjį šuniuką – mišrūnę, Anglijos karalienės Elžbietos II korgį primenančią kalytę. Jos bendrabučio kambarys buvo ankštas, mažutėlis, apsuptas lentynų su knygomis, toji buitis niekaip nederėjo su Jolitos aristokratišku polinkiu savo kūryboje keliauti į rūmų erdves, į vaizdingus miškų, laukų peizažus, mėgautis rafinuota gamtos ir kultūros samplaika. Jos personažai galėjo gyventi senoviškose erdvėse, kurios priminė muziejus, apsupti prabangių daiktų, arba priešingai – įsikurti niūriose, apleistose vietovėse, net pelkėse. Dėmesys estetikai, detalėms jos kūryboje užėmė svarbią vietą. Jolita buvo baigusi menotyros mokslus, bet prisipažino niekuomet nenorėjusi tapti tik menotyrininke, jos gyvenimo tikslas buvo rašyti, o ši specialybė, supažindinanti su dailės paveldu, tam palanki. Ji ėjo vienu keliu, neužterštu prieštaravimų, jokių vidinių kovų dėl pasirinkimo.
Tiesa, šiame mažame kambarėlyje Jolita visuomet jautėsi įkalinta, netgi pažeminta, bet vis dėlto išdidi, nepardavusi savęs dėl geresnio buities kampo ar buto. Niekam nepataikavusi, kaip pati sakė, neįgriuvusi į kokio gašlaus sekretoriaus lovą, norėdama gauti anuo metu rašytojams skiriamą butą. Todėl net jos šuniukai elgėsi karališkai, o ši laikina kalėjimo vienutė su kone popierinėmis sienomis ir perpučiamais kiaurais langais, kaimynais, nuolat atveriančiais laiptinės langus vidurnaktį, negalėjo pakeisti jos vidinių nuostatų. Tiesa, iš šios kančios – gyventi mažame dvylikos kvadratų bendrabučio kambarėlyje – ji išsivaduodavo tik vasaromis, kai išvažiuodavo į paveldėtą iš tėvų sodybą netoli Joniškio. Ten, vaikštinėdama laukų platybėse, ji subrendo kaip kūrėja. O čia, Vilniuje, ją supo tarsi priešingas pasaulis su besitrainiojančiais aplink girtuokliais, asocialia bendrabučio publika. Tai buvo kone mitiniai požemiai, tamsybių laikas, tremtis, į kuriuos iš vešlios augalijos laukų pusmečiui sugrįžta Persefonė. Tiesa, ir sodyboje ji negyveno tarsi rojuje, sugrįžus tekdavo kai ką tvarkyti, kartais rasdavo išdaužtus langus ar ką nors išvogta, o ir sveikatos niekuomet nebuvo. Kol karšino kaime tėvus, tempdama vandens kibirus, rankų sąnariai išsiklaipė, paliesti artrito, todėl jos nuolatinis palydovas buvo skausmas, daugybė tablečių ir kova su savo ligotu būviu vis mankštinantis, darant jogos pratimus. Ir dabar matau ją sėdinčią, laikančią ant kelių antrąjį šuniuką – mažą pinčerę Mulę – ir kalbančią apie romanų siužetų užkulisius. Pamenu, kaip ji ištraukia krūvelę savo iliustracijų: piešdavo norėdama atsipalaiduoti, kartais geriau įsivaizduoti vieną ar kitą personažą. Piešdavo pieštukais, net tušinukais ant plonų lapų, juodraščių, net žurnalų iškarpų ar laikraščių skiaučių. Piešiniuose susijungusios linijos, žmonių figūros kaip siūlų raizginiai. Jolita, regis, gyveno su savo romanų veikėjais, nors ne visi jai patiko, jos kūryboje buvo daug blogio. Sakė, analizuodama blogio šaknis, taip bandanti išgyventi blogį, patirtą realiame gyvenime.
Jolitos asmenybėje slypėjo kažkoks teatrališkas užtaisas, nors ji nerašė pjesių teatrui, atrodo, nebuvo didelė spektaklių gerbėja, labiau mėgo žiūrėti kiną – subtilius, poetiškus, o kartais ir baugius filmus. Pamenu, 2008 m. balandžio 26 d. nuvykome į Trakus, jai reikėjo nuotraukų knygoms ir publikacijoms. Aš vairavau, sustojome prie Trakų pilies, ji segėjo kaip visuomet ilgą sijoną, diena buvo saulėta, aplinkui šmirinėjo pulkai vestuvininkų. Fotografavau ją prie ežero, kai už nugaros almėjo raudonomis suknelėmis vilkinčios pamergės, balta nuotaka, o Jolita, tokia liesa, išblyškusi kaip pamėklė, juoda ir niūri jų erotiškame gyvybingame fone, tarsi priminė, kad mūsų gyvenimas nėra vien tik šventė. Ji pati save įvardino kaip kokią simbolinę negandą, pamėklę, juodvarnį, mirties pranašystės simbolį. Net juokavome, kad taip niūriai įsiverždamos į saulėtą džiaugsmą trikdome jų šventišką pozavimą. Ilgokai pasivaikštinėjusios, pavalgiusios kavinėje, nuvykome į Užutrakio dvarą, kuris tuo metu dar nebuvo tvarkingai restauruotas: akmeninės parko taurės, skulptūros, suoleliai, laiptai aižėjo, trupėjo, skilinėjo gaubiami skaudžios laiko griūties, tačiau ši aplinka labai tiko Jolitos asmenybei. Apleisti parko plotai su senais suoliukais, baliustradomis tarsi priminė tuos keistus jos romanų peizažus, tą aplinką, po kurią plevena jos efemeriški personažai.
Buvo pavasaris, ryški, kone akinanti saulė, skleidėsi lapija, kuri Jolitos veidą pavertė dramatiškesniu, aštresniu, išryškindama net smulkiausias raukšles. Pamačiusi nuotraukas, nebuvo labai patenkinta. Tai labai moteriška, natūralu. Nenorėjo rodyti kitiems savo ligos, savo negalios, negražių rankų ar giliai įsismelkusių veide raukšlių. Pažadėjau, kad šias nuotraukas paretušuosiu. Gal dėl to vengė eiti į viešumą, labai jaudindavosi dėl savo išvaizdos. Jai patikdavo nuotraukos, kur veidas išblukęs, kur ji tarsi parodyta iš tolo, lyg rūke. Jaunystėje buvo trapi gražuolė, primenanti baleriną.
Yra rašytojų, kurie mažai arba visai nesifotografuoja, tarsi viską palikdami kūrybai. Pastaruoju metu per daug pabrėžiamas asmeniškas rašytojo potyris, jo išgyvenimai, o feisbuko erdvėje kartais dūsti nuo akimirksnį ištikusių išpažinčių. Jolita negeidė atsiverti, norėjo išlikti ori ir stipri ir byloti tik savo kūryba, žinoma, kartais nepavykdavo atsilaikyti, jos nuoširdumas per interviu ir nemokėjimas apsiginti tarsi išduodavo šį jos nusistatymą.
Ji norėjo keliauti, tačiau jėgų ir sveikatos neturėjo. Bet jos kelionės vykdavo vaizduotėje. Rašydama romanus remdavosi meno istorijos žiniomis, kartą paprašė paskolinti knygą apie Romos miestą. Skaitydama jos paskutinį romaną „Žiežulės“ prisiminiau šį faktą, čia ji gana detaliai mini Romos aikštes, pastatus, net ten aidinčius garsus. Su šio romano rašymu susijęs ir kitas epizodas. Kelis kartus lankėmės vaizdingoje Vilniaus vietovėje – Belmonte, atsimenu, vaikštinėjome palei Vilnelę, ėjome link įspūdingiausios šiose apylinkėse Pūčkorių atodangos, perėjome per tiltelį ir ten stovėjo seni namai, kažkokie buvę ūkiniai pastatai, kelios trobos. Pamačiusi vieną namą, ji pasakojo, kad jis primena jos romane aprašytą vietovę. Tuo metu rašė paskutinį romaną „Žiežulės“, norėjo pavadinti „Juodosiomis glicinijomis“, kurių botaninis pavadinimas – visterijos. Viename iš panašių namų jos personažas išgirsta garsus ir išvysta mėnesienoje šokančias figūras, viena būtybė panaši į Michaelą Jacksoną. Jolita pasakojo, esą kai tai aprašiusi, netrukus buvo paskelbta apie Michaelo Jacksono mirtį. Jolita tikėjo tokiais sutapimais, mistinėmis patirtimis, kurios racionaliau žvelgiančiam keltų abejonių, bet tai buvo viena iš kūrybinę vaizduotę brandinusių jos asmenybės savasčių. Rašydama šį romaną ji sielojosi neturinti muzikinių gabumų, o norinti girdėti pasaulį muziką gebančio kurti žmogaus ausimis, nes tokį talentingą veikėją buvo sugalvojusi. Taigi tos gimstančios figūros, tas vizualus garso įprasminimas jai padeda įkūnyti muziką. Ji abejojo, ar teisingai tą daro, nes jos vaizduotėje dominavo vizualus poetinis pradmuo. Vis dėlto skaitydama paskutinį jos romaną suvokiau – kūrinyje skamba, veriasi garsinės haliucinacijos, gamtos, pastatų, gyvų būtybių šiugždėjimas, šnarėjimas. Akustinis pasakojimas čia ne mažiau svarbus nei siužeto linija. Jolitos Skablauskaitės kūrybos grožis – ne tiesioginiame pasakojime, o vaizdinguose aprašymuose, detalėse, spalvose. Kartą ji sakė, kad jos proza – tai gryna tapyba, tik čia ji tapanti žodžiais. Atskirais jos romanų ir apsakymų epizodais galima grožėtis kaip paveikslais, įsijaučiant į vienokių ar kitokių atspalvių erdves ir detales. Išties, jei reikėtų sugretinti jos literatūrinę vaizduotę su dailės srove, nedvejodama pasirinkčiau siurrealizmą, tačiau aprašinėdama atspalvius ji galėtų būti ir impresionistė.
Poeziją Jolita mylėjo labiau nei prozą. Gailėjosi, kad išleista tik viena jos poezijos knyga. Nors jos prozoje poezijos tikrai daug, toks kone perregimų vaizdų srovenimas. Rašydama ji tarsi nutoldavo nuo savo pagrindinio siužeto ar veikėjo, todėl jos romanuose daug šalutinių linijų, personažų, kurie pasirodo tik akimirksnį, išnyra ir vėliau dingsta lyg sukurti iš žolės, dulkių, molio, pelkių dumblo ar rytmečio rūko. Tokios egzistencijos, gyvybės nuotrupos.
Kartais kaip didžiausią paslaptį ji pasakydavo, iš ko sukūrė vieną ar kitą personažą, kas buvo jo prototipas, kas sieja ją ir jos personažo slaptąją istoriją. Dažniausiai ją jaudino talento prigimtis, genialumas. Ji nemėgo vidutiniškumo, kaip rašytoja sau kėlė didelius reikalavimus, buvo iš tos kartos atstovų, kurie manė, kad visą gyvenimą reikia paskirti vien kūrybai ir menui ir nedalinti jo buičiai ar tarnybai. Tame rafinuotame jos individualume slypėjo ir vienatvė, ir kančia.
Niekuomet nelankiau jos mitinės sodybos Kuisių kaime, tik kartą buvau nuvykusi į Joniškį, kai Jolita ten šventė savo šešiasdešimtmetį. Dalyvavau jos literatūriniame vakare, apie ją pasakojau ir ją kalbinau. Tai buvo jauki ir kartu iškilminga šventė, salė buvo papuošta šermukšniais, o Jolitai įteiktas iš šermukšnių sukurtas skėtis. Ji sėdėjo kaip kokia karalienė: pasipuošusi, pasidažiusi. Vėliau, nors buvo nufilmuotas jai skirtas dokumentinis filmas, ji vengė rodytis viešumoje, tiesa, dar buvo keli interviu, žiniasklaida pateikė jos kaip suvargusios, nelaimingos, neturinčios normalių buities sąlygų įvaizdį. Bet tas skurdus socialinis jos gyvenimo aspektas nublanksta prieš turtingą vidinę erdvę. Juk mes galime būti visiški beturčiai, bet naudotis pačiu prašmatniausiu dalyku – vaizduote. Gaila, kad visuomenė, sutapatindama tik su buitimi ar socialine padėtimi, taip pažemina asmenį. Ir kai išgirsdavau pašalinių samprotavimus apie Jolitos gyvenimo vargus, norėdavau piktai atšauti – pažvelk į savo varganumą. Palik ją ramybėje, jos turtas – romanai, jos talentas. O kai numirsime – visi kiti turtai mums nieko daugiau nelems.
Beje, paskutiniai mano pasimatymai su ja vyko nelinksmose vietose – iš pradžių Žalgirio klinikoje, vėliau Palaimintojo Mykolo Sopočkos hospise. Pastaroji vieta jai tiko labiau. Erdvus žydintis senamiesčio kiemas, lauke – šv. Faustinos skulptūra, o už tvoros – apleistos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios kupolas. Į šį kiemą šv. Faustina ateidavo pėsčiomis iš Antakalnio pas dailininką Eugenijų Kazimirovskį, čia jis tapė garsųjį Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Dabar šioje vietoje įsikūręs hospisas, o name, kur tapytas paveikslas, įrengta vienuolių koplyčia. Gydytojų prognozės Jolitai buvo įvairios, bet po patirtos komos ir operacijos ji nebevaikščiojo, buvo nusilpusi, nepajėgė skaityti. Todėl jos kūrybinis pradas įsismelkė į ištisinį kalbėjimą: ji pasakodavo apie įvykius, kurie tarsi prasilenkdavo laike, painiojosi tikrovė ir išgalvoti dalykai. Ant stalo pamerktos gėlės, pro langus vėrėsi senamiestis, palatos jaukios, papuoštos šventais atvaizdais. Ne visuomet ją aplankydavau, nebuvau labai rūpestinga bičiulė, bet čia ją mačiau paskutinį kartą. Vėliau savo noru ji buvo perkelta į gimtinę, į Joniškio parapijos globos namus. Ten dar spėjau jai nusiųsti Kalėdų atviruką, kuriuo, kaip man sakė ją lankiusi bičiulė, Jolita džiaugėsi. Tik tiek. Po kiek laiko ji išskrido su savo mistiškais paukščiais. Beje, dar gulėdama hospise, užsiminė norinti, kad ją palaidotų Antakalnyje, menininkų kalnelyje, su visais… Bet atgulė kitur. Kažkada man yra sakiusi, jog norėtų, kad jos kapas būtų ne kapinėse, bet kokioje nors gražioje vaizdingoje vietoje ant upės kranto.
