Tiltai ir tilteliai
Net popiežiaus Pranciškaus malda ir užtarimas nepakeis to, kas turi ateiti. Ruduo jau tikras, ne kalendorinis. Jo prigimtis būti atsisveikinimu, išsiskyrimais. Dar tebeviešint popiežiui, parapijoje laidotuvės. Paskui iš Sibiro tolybių rusiška esemeska, jog pasimirė nuo senų laikų pažįstama moteris. Buvo anuomet jauna rajoninio laikraščio „Leninskaja pravda“ korespondentė. Ten jos dėka įvyko ir mano paties žurnalistinis debiutas legalioje spaudoje, aprašiau moksleivių stalo teniso būrelį. Kartu prisijuokta, prikvailiota kitados naktimis prie minus trisdešimt ir keturiasdešimt. Tą pačią dieną kita žinia apie mirtį, tik jau Vilniuje, irgi draugė kelių dešimtmečių. „Verkite su verkiančiais!“ – apaštalo Pauliaus receptas. Su besidžiaugiančiais jis lieps kartu džiaugtis. Atsakyta į visus rudens ir ne rudens klausimus? Evangelija tik taip darosi?
Šventasis Tėvas svirduliuodamas, bebalsis išėjo iš buvusio KGB kalėjimo. Turbūt ne to daugelis ten susirinkusių laukė. Mes įpratinti Atgimimo uždainuoti tokiose vietose, kelti vėliavas. Būti žvalūs, pilni optimizmo. Gana jau prisitraumuota. Reikia apie dvasios stiprybę, nepalaužtus kankinius, tiesos pergalę, laimingą dabartį. Tam ir yra muziejus: išeini lauk, ir baigta, vėl smagu, norisi gyventi. Pranciškus išėjo sugniuždytas. Nė žodžio apie kokį dvasios triumfą. Buvo kūniškai įmestas į kentėjimų jūrą. Pačius pragarus. Ne pirmą sykį, aišku. O kur Kristus Jėzus, mūsų viltis? Svirduliavime turbūt daugiau Velykų rytmečio negu po vėliavomis, su būgnais ir trimitais. Anksčiau Pranciškus kažkam yra kalbėjęs apie savo pamaldumą kryžiui ir pavadino jį Dievo nesėkmės istorija. Kartu su visa kūrinija tebedūsaujame dėl to. Jeigu nedūsautum, Kristaus vilties neliktų.
Kad viso to mums žūtbūt reikia, kad trokštame, buvo matyti per tas kelias rugsėjo dienas. Nežinau, kaip latviai ir estai. Kaune žmonės jau nuo vidurnakčio šalo nesudėję bluosto, laukdami Santakoje popiežiaus mišių. Prilipę prie televizorių, be perstojo variusių dviem kanalais tą patį. Nepaisant bjaurių vertimo spragų. Net žiniasklaidos tonas buvo taikesnis, švelnesnis. Apie kitą gražų nutikimą išgirdau vėliau, jau po visko. Pasirodo, per sekmadienio mišias Kaune pritrūko Komunijos. Organizatoriai, matyt, įvertinę Lietuvos sekuliarizacijos lygį, esą buvo parengę 30 tūkstančių baltų kvietinių paplotėlių – komunikantų. Paskui dar keliomis kalbomis perspėjo šimtatūkstantinę minią, jog Komunija priimama tik atlikus išpažintį (angliškai to neminėjo). Kažkaip nesumota, jog Kristaus trauka skelbimų nesiklauso. Komunijos neužteko. Organizatoriai tylėjo. Tada įsitraukė Šventoji Dvasia, ji visada panašiu stiliumi. Bičiuliai, kelios šeimos, patekusios tarp tų, kurie liko nepriėmę Kristaus Kūno, su džiaugsmu pasakojo, kaip jie nusprendė nenusiminti ir pasidalinti atsineštais krekeriais, pašlakstė vienas kitą švęstu vandeniu, irgi išsitrauktu iš rankinės. Gaila, kad Pranciškui niekas neperdavė to epizodo. Virš Nemuno ir Neries švystelėjusi vaivorykštė sveikino gyvąją Dievo tautą. Nedažni tokie dalykai Bažnyčioje. Viskas iš tos pačios dieviškos nesėkmės istorijos ir nesiliaujančių atodūsių?
Dūsauti aną savaitę reikėjo besiklausant vienos studentės. Skyrėsi su draugu. Glostinėjusi, mylavusi jį ne vienus metus, bet veltui. Pavargo. „Aš ne Dievas“, – metė man, kai bandžiau pamokslauti, kaip Viešpats mus myli ir atleidžia visas nedorybes. Jos pastaba taikli, nepasiginčysi. Tik kažin ar pavyks jai pabėgti. Verčiau nepabėgtų. Svirduliuos tarsi popiežius po KGB, bet gal taps šventąja, giedos aleliuja, darys stebuklus, ženklus danguje ir žemėje. Nesakiau jai to. Reikia melstis.
Skaldymo, susipriešinimo, skyrybų didysis meistras yra žinomas. Jis nelabai ir slapstosi, kai užuodžia grobį. Puola visais frontais. „Aš norėjau pirkti motociklą, o ji man draudė!“ – prisimenu dar iš mokyklos, kaip graži, protinga moteris buvo palikta viena su dviem vaikais. Mes kartu vasarodavome pionierių stovyklose. Nuo to laiko bijau ir nekenčiu teismų. Ir žmogaus teisės kryžiaus perspektyvoje įtartinas daiktas, ne sykį iš ano tamsybių profesionalo kišenės.
Kai Pranciškus čia vėl aukštino tiltus, ryšius, susitikimų vietas, galvojosi ne tik apie religijų, tautų ar kultūrų dialogą, Lietuvos situaciją tarp Rytų ir Vakarų. Mažieji tilteliai ir lieptai tiesiasi tarp mūsų be jokių projektų ir iššūkių, tik dėl to, kad mes – žmonės, triasmenio Dievo paveikslas ir panašumas. „Dievas yra geras; Dievas yra gražus; Dievas yra tiesa“, – tai vėl iš popiežinio repertuaro. Gavome kūnus kaip medžiagą tiltams ir tilteliams. Evangelija daroma kūnu. Pranciškus – šios statybų aikštelės juodadarbis, ne architektas ar užsakovas, nors jo titulas – Pontifex Maximus – leistų jam nenusikalti ir pasitaupyti. Matyt, jam visiškai aišku, kas atsitinka Dievo atvaizdui mumyse, kai vietoj tiltų statomi Babelio bokštai, Berlyno sienos, muitinės, kalėjimai, karališkieji sostai.
Ta istorija su krekeriais iš mišių Santakoje taip įstrigo, kad Pilies gatvės „Aibėje“ nejučiomis griebiu tūtelę šokoladinių biskvitų. Jų pavadinimas irgi tinka šiam metui – „Lʼamore“. Užvalgysiu, kaip apaštalas Paulius po atsivertimo Damaske, ir bus nebaisu nieko? Nei rudens, nei mirties, nei išsiskyrimų. Kristus Jėzus – mūsų viltis.
