TAČIAU NORĖČIAU…
(beveik esė)
Pažįstu Malviną daug metų… Kas ji ir kuo užsiima?
Sunku apibrėžti – prieš dailės studijas gilinosi į filosofiją, po dailės mokslų – į menotyrą. Dirbo su vaikais mūsų mokykloje, dabar – savo namų palėpėje. Fotografuoja, rengia parodas, mąsto, išleido kelis nuotraukų albumus. Netrumpą laiką buvo Algirdo Š. asistente (darbine šio žodžio prasme). Dar, tiesa, studijavo Švedijoje, moka kelias kalbas. Augina įdomią dukrą. Jai jau 12. O Malvinai – 42. Didesnių nuopelnų Malvina neturi, nebent keletą giliamintės fotomenotyrininkės dr. A. Narušytės komplimentų. Netgi spaudoje. Todėl, perfrazuodama A. Šliogerio mintį „kieno reikalas esame mes“, jaučiu neišvengiamybę pristatyti ją paprastuoju būdu, nes parodoje, įvykusioje „Artifex“ galerijoje rugsėjį, apie Malviną nieko neradote, nebent mažą ryškiaspalvio drugelio nuotrauką šalia gesintuvo logotipo ir elektros paskirstymo punkto neapšviestame kampe.
Jaukiausioje Vilniaus galerijoje Malvina įgyvendino viziją, apsidraudusi neapibrėžtu pavadinimu „Tačiau norėčiau“. Hmm – pagalvojau – gudruolė gi! Iškart atsitraukia saugiu atstumu nuo kokio niurzglos kritiko ar sutrikusio atklydėlio. Žinokitės! Tokie dabar laikai – darau, ką noriu (arba darau, ką nežinau, ko noriu), o jūsų reikalas – daryti su tuo, ką jūs manotės žiną arba pasirengę sužinoti už mane. Žodžiu – rojus potencialiems kuratoriams, kuria aš, beje, išsyk ir pasijutau įsijautusi į su(si)žinojimo procesą. Pati Malvina tuo metu irgi šmėžavo parodoje stulpu stovėdama man už nugaros pačia nepatogiausia žiūrovui poza – ir nebuvo kur jos padėti, kaip tik priimti tą fizinį dalyvavimą, kaip rišamąją ekspozicijos funkciją. Kitaip nei tuos „mokyklinius“ „bet kaip“ sukabintus itin švelnaus debesėlio portretus, išskydusius padidintos rezoliucijos fotokopijose. „Pro juos būtina praeiti“, – girdžiu užnugario nuorodą. Mat jie sudaro lyg ir koridorių, kurio antroji siena – lengvi, puikūs, estetiški, balti, švarūs kvadratėliai iš buitinių kiniškų šluosčių rinkinio, subtiliai nuleisti nuo lubų dangaus ir metantys elegantiškus debesėliškus šešėlius anų debesėlių sienos pusėje. Valio! Galvoju – ideali išeitų edukacinė pamoka apie du būdus pavaizduoti amžinuosius dangaus gyventojus: vienas – jie tikri ir nuobodžiai atpažįstami, kitas – jie netikri, todėl dar tikresni už anuos, nes primena debesiškumą savo pačių esme. Panašų principą, prisimenu, Malvina yra panaudojusi pamokoje – pasiūlė vaikams įsižiūrėti į dailės klasėje ant sienos statybininkų paliktą broką – nerišlią, neužglaistytą, grubią, iš pirmo žvilgsnio beformę aptrupėjusią dėmę. Reikėjo matyti, kokių tik katinų, dramblių, šunyčių ir krokodilų ten buvo atrasta! (Nuoširdžiai gaila buvo tą broką pašalinti – klasės galėjo irgi panašiu principu „kūrybiškai vystytis“ gerokai sutaupius lėšų dažams ir popieriui.)
Bet kodėl jie (tie abu būdai), grįžtu prie parodos, turi sykiu dalintis ir taip jau itin maža – pačia minimaliausia Vilniaus erdve? „Taip reikia“, – ataidi nė kiek nesutrikęs Malvinos stulpas. „Tačiau visgi norėčiau…“ – įsiaudrindama imuosi kuratorystės. Tiek to.
Einam į kitą salę, ten KITA istorija, nors autorė sako, kad TA PATI. Ant sienų – puikios kokybės fotomontažai (tiksliau – vienas). Automodelis tas pats (Malvina), o įspūdingi raštuoti mezginiai ant jos (ne)apsirengusio torso – ornamento, kaip autorės tyrimo objekto, iliustracija.
Lėtam akių žvilgsniui slenkant pasieniui „užkliūvu“ už portreto. Čia – Patti Smith, dainininkė, girdžiu: „Tokią maikę turiu.“ Na, gerai, bet kaip ir kodėl ta egzotiška gražuolė pateko į ornamento laboratoriją? „Norėčiau, kad ji manęs netrikdytų“, – pareiškiu kuratorės tonu. „Taip jutau ir tiek“, – sušnarena ore.
Man lieka centras – kvadratinė „Artifex“ vinis. Čia, paprastai visoms ekspozicijoms tinkamoje tamsoje, – judanti medituojanti pavasariškai apsigėliavusi lubinų, smilgų, ramunėlių pieva vos įžiūrimos liaudiškos audinio skiautės fone. Už jos (tiems, smalsiausiems) vos įžiūrima lubinų ir aguonų lauko fotografija – nebylioji anos pievos draugė pašnekovė. (Gal suokalbininkė?) Atsisėdu ant peržiūrai paruošto krėslo. Malvina – ant kito. Mums akompanuoja tyliai burzgiantis projektoriaus mechanizmas. „Sugaunu“ save nebeturint klausimų. Beveik nė abejonių. Nė noro čia ką nors pastumdyti… Išgirstu įsakmiai susikaupusią kaimyninės kėdės tylą.
Kuratorystės ambicijos išnyksta tame nuoširdaus vaiskumo lauke kartu su aguonomis, debesėliais ir mezginiais… Nieko daugiau ir nebenoriu. Nusiperku mažą debesėlį už 10 Eur ir ieškosiu jam vietos savo danguje.
– Jūratė Stauskaitė –
Malvinos Jelinskaitės fotoinstaliacija
TAČIAU NORĖČIAU…
(pirma miniatiūra apie fotografiją, kuri labiausiai įstrigo)
Skirtingai nei kitos fotografijos, kuriose medžiagiškumas pavaizduotas ant žmogaus silueto, šioje iš arti nufotografuotos tiesiog tam tikros medžiagos klostės. Blizgančios, su tamsiais ornamentais ir juostomis, paslaptingai raibuliuotos. Puikiai perteikia sąsają tarp tekstilės ir fotografijos meno. Nevaizduojanti jokio konkretaus objekto, ji yra ir daug pasakanti, ir tuo pat metu paslaptinga. Judri savo klostėmis ir sustingusi dėl to, kad joje parodyta tik viena akimirka. Kadangi užfiksuotas audinys yra blizgus, pati fotografija atrodo nežemiška, labai traukianti akį, paslaptinga. Atrodo, medžiagos klostės ką tik sujudėjo ir nurimo, tad taip ir norisi pažiūrėti, sužinoti, kas už jos slepiasi, kas ten vyksta.
Šioje fotografijoje atsispindi ir tai, kas būdinga Malvinos Jelinskaitės kūrybai apskritai: didelis dėmesys detalėms, spalvingumas, gebėjimas sukurti paslaptingą nuotaiką ir intrigą tarp žiūrovo ir to, kas pavaizduota nuotraukose.
Man patinka, kad kūrinys nėra pretenzingas. Būtent paprastumas, o ne dirbtinės meniškumo paieškos patraukia dėmesį, moko pastebėti detalę, pasidžiaugti tuo, kas, rodos, yra kasdieniška, o kai geriau įsižiūri – nuostabiai gražu.
– Aušra Arošiūtė-Kandola –
TAČIAU NORĖČIAU…
(antra miniatiūra apie debesis)
Norėčiau, kad nustebtum, jog nieko daugiau nesimato, jog nieko daugiau nerodau, tik to paties debesies skirtingas variacijas.
Norėčiau, kad užeitum tarp melsvų fotodebesų ir baltų medžiaginių debesų su išryškėjusiais pliuso ženklais priekyje, užeitum į slaptą koridoriuką tarp stabilios ir judančios sienos, kad pereitum juo savo ritmu ir į nieką konkrečiai nežiūrėtum, kad matytum išsklaidytu žvilgsniu.
Norėčiau, kad išėjęs iš koridoriuko susilietum su dviem dideliais debesimis kitoje sienos pusėje. O tada sustotum ir labai paprastai apžiūrėtum tą mažą debesėlį, į kurį tau būtų jauku žiūrėti, nes regimoji informacija neberūpėtų. Tam tos baltos medžiagėlės, beje, ir yra: kad pridengtų, trukdytų, kurtų įtampą. Kai kabinau debesis, užsiiminėjau dvasios geometrija. Man pačiai nematomais siūlais raišiojau kažką ore ir būdavo net silpna nuo to koncentruoto žiūrėjimo į debesų kampučius, nematomas ir matomas jų linijas: ar tiesu, ar tiksliai pasikartoja. Gludinau savo žvilgsnį iki silpnumo ir tikėjau, kad spalva šviečia, o šviesdama pakylėja…
Taip, norėčiau, kad pasimatuotum debesis, tačiau pati pasimečiau prožektoriaus lempų paliekamuose šešėliuose, kurie kaip švelnūs puslapiai iš šventųjų knygų angelų liturgijos savaip skamba.
Todėl siūlau gesinti šviesą ir laikytis pliuso ženklo, kuris pabrėžia jungtį tarp dangaus ir žemės.
TAČIAU NORĖČIAU…
(trečia miniatiūra apie lubinų ir aguonų lauką)
Kažkoks melsvas lubinų ir aguonų laukas šviečia melsva projektoriaus šviesa ant melsvo kilimo. Norėčiau, kad pasijustum ypatingai, tačiau besikeičiančių gėlių brūkšniai ir dėmės vilioja tave į savo hiperpseudorealybę: kviečia šifruoti kažkokį gamtos ir kultūros trapų manuskriptą, kol projektorius veikia, kol kažkada išaustas ekranas kabo. Norėčiau, kad tai būtų sėkmingas laimės raštas tau, tačiau suteikiu tik galimybę pačiupinėti susidėvėjusį audeklą su pinavijomis pakraščiuose, atrasti paveikslą už kampo ar nusifotografuoti besikeičiančių ir besikartojančių žolių fone… Norėčiau, kad tas melsvas grožis išliktų tavyje kaip meditacija, tačiau tai laikinas kūrinys, kurio po parodos neliks.
TAČIAU NORĖČIAU…
(apie ornamentą)
Taip, parodoje ieškojau ornamento, kurį norėčiau apsivilkti. Ieškojau jo gamtoje, istoriniuose artefaktuose, taip pat savo rūbų spintoje… Tačiau ne drabužis ar ornamentas parodoje buvo svarbiausias, o pats pasimatavimo aktas kaip susitapatinimo su ornamentu ritualas. Todėl keisdama drabužius matavausi gotiką, renesansą, modernizmą ir postmodernizmą, fotografavau debesis ir pievas, kad tik tu ką nors iš jų pasimatuotum, o pasimatavęs taptum kuo nors daugiau negu asmenybe… Kad atsispindėjus ornamentui tavyje aukštesnė jėga reflektuotų ir išeitum iš parodos pakylėtas ar bent jau nuščiuvęs…
– Malvina Jelinskaitė –
