Skaitmeninės gentys
„Kas iš viso gali balsuoti už Bastį / Trumpą / Le Pen / Farage’ą / „Brexit“? Juk niekas iš mano draugų už juos nebalsavo!“ – taip fone skambant trepo muzikai sako Simonas, išpūsdamas tirštą garintuvo dūmų debesį. Kiekvieną kartą, kai visgi balsuoja, dažnai dėl komplikuotų socioekonominių ir demografinių priežasčių, kai Simono nemėgstami personažai ar idėjos nugali, šokas ir pasipiktinimas laimi socialiniuose tinkluose. Tada pasigirsta šūkių atimti iš senolių balsavimo teisę, nes šie atėmė iš simonų galimybę kurti ateities planus sėdint ant sėdmaišio. Yra dvi šio pasipiktinimo priežastys: kalbantieji pernelyg įlindę į savo kiautus su ribota socialine patirtimi ir į socialinių medijų burbulus, kurie politiškai patogiai suskaidė viešąją erdvę.
Simonas ir jo draugai dažnai yra įstrigę ten, kur gyvenimas patogesnis, ekonomika plaka greitesniu ritmu, šypsenos platesnės ir piniginės pilnesnės. Kažkur už jų erdvės ribų, už tų Hiperborėjos kalnų, slypi ta jiems nepažini terra nullius, kurioje žmonių gyvastį palaiko pasipiktinimas.
Joje yra lauko tualetai ir jokios kanalizacijos, o vaikai seniausiai studijuoja Londone arba dirba Trondheime. Ten žmonės dirba ir nerašo projektų sėdėdami sėdmaišių balnuose. Ten beveik neateina jokios investicijos, ir politiniams pokyčiams vietos būti negali, nes klientinė sistema ten valdžią laikys geležiniu kumščiu, kol bus uždaryta paskutinė viešaisiais finansais finansuojama kontorėlė. Ta vieta vadinasi kaimas, provincija, vieta, iš kurios Simonas juoksis ir apie kurią kurs medinukus.
Su Lietuvos kaimu yra viena bėda – vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu jis techniškai yra miręs, ekonomiškai dažnai nebegyvybingas ir demografiškai prarastas. Jokie planai, vizijos, „smegenų šturmo sesijos“ nepakeis to, ką su Lietuvos provincija padarė sovietai kolektyvizacijos laikotarpiu. Tačiau tik mes patys kalti, kad po 1990 m. visas pradines smulkių nepriklausomų ūkių idėjas pakeitė situacija, panašesnė į XIX a. Škotijos aukštumų regionus po valstiečių nuvarymų.
Trumpuoju laikotarpiu provincija yra politiškai labai svarbi, nes nors dažnai ateities vaizdas beviltiškas, čia žmonės jaučia pareigą arba pyktį balsuoti. Tereikia prisiminti, kad prieš savo natūralią pabaigą žmonės ir bendruomenės „tūžta, tūžta ir nepriima šviesos mirties“ ir stoja į paskutinius, herojiškus mūšius. Tam tereikia postmodernių politinių antreprenerių, kurie numegztų jiems utopinį Lietuvos kaimo vaizdą ir parodytų jį per televiziją. Ir būkime atviri – nėra nieko smagiau negu geras spyris į užpakalį susireikšminusioms personoms, grąžinantis jas ant žemės.
Ar ką nors šie antrepreneriai pakeis į gera? Ar sukurs jie utopiją, ar apgins? Be abejonės, ne. Bet naudojantis pasipiktinimu galima tiek daug pasiekti rinkimuose.
Modernybės laikais vietos laikraštis informuodavo bendruomenę, kad ji yra bendruomenė, ką jai reikia daryti ir kokie jos tikslai, dažniausiai formuojami tų žmonių, kurie bendruomenės buvo laikomi elitu. Postmodernybėje akivaizdžių redaktorių socialiniuose tinkluose mažiau, visi esą gali dalyvauti. Taip pat nežinia, ar ta vieta, kurioje kartu tūno žmonės, apskritai yra bendruomenė, tačiau tai joks laisvės ar individualybės triumfas. Zygmuntas Baumanas tokias amorfiškas vartotojiškos visuomenės bendruomenes vadina „spiečiais“. Šios skaitmeninės gentys – būreliai, galintys tapti linčo minia, valdomi ryškių, greitų, stiprių ir greitai perduodamų emocijų ir grotažymių, – liudija reakcijos pergalę prieš viska kita. Šiais reakcijos mygtukais išmokta spaudyti visuose politinio spektro kampeliuose.
Skaitmeninės gentys veikia daugiau simpatinės magijos, o ne argumentų kalba. Simono pasipiktinimas yra sukurtas socialinių tinklų. Dėl šios nuolatinės pasipiktinimo būsenos kalta fizinė ir informacinė atskirtis – mes esame atskirti, mes vartojame ilgainiui vis labiau atsietus pasakojimus apie pasaulį. Patogios funkcijos, leidžiančios nebematyti kito žmogaus, ir gudrūs algoritmai, rodantys mums tai, kas patinka, padeda mums neabejotinai jaustis saugiau. Tiesa, turėdami galimybę nebematyti to, kas mums nepatinka, kas mus erzina, mes prarandame galimybę kalbėti ir nugalėti argumentais ir spręsti problemas naudodami politiką.
Sutikęs problemą, kuri nėra išsprendžiama memu ar satyra, kurią norint išspręsti reikėtų ką nors nuveikti (suorganizuoti protestą, parašyti piktą laišką Seimo nariui), Simonas susiduria su egzistenciniu iššūkiu. Išėjus už burbulo ribų ir norint ką nors įtikinti (pavyzdžiui, tą, kuris balsuoja už Bastį ar Trumpą), reikia kalbėtis, o tai sudėtinga, kai esi užblokavęs visą informaciją, kuri tau nepatinka. Be to, satyra yra lengvesnis būdas, nes satyra nieko nekeičia. Visas XX a. 9 dešimtmečio Jungtinės Karalystės medijų pasaulis buvo pilnas Margaret Thatcher dėl kiekvieno jos sprendimo išjuokiančių komikų. Nors jie dominavo viešojoje erdvėje, ne jie rašė Margaret Thatcher istoriją.
Atsiminkite šių metų kovą surengtą protestą „Mes kaltinam“ dėl apkaltų Mindaugui Basčiui ir Artūrui Skardžiui. Ar kas nors dar prisimena, kokie reikalavimai buvo keliami mitinge paskelbtoje rezoliucijoje? Ir kas buvo po to, kai Seimas atsisakė pasileisti (taip, buvo ir toks reikalavimas – paskelbti pirmalaikius rinkimus)? Kaip čia taip nutiko, kad mitingai nebevyko, kai Artūras Skardžius buvo paliktas toliau ganytis Seime? Ar tik dėl to, kad buvo vasara, o vasarą burbulo gyventojai nebenori dalyvauti politikoje? Ar iš tiesų vasaros metu galima daryti bet ką ir niekas nesusirinks į protestą?
Burbulo gyventojai išlindo, pasakė, ką mano, ir grįžo. Tie, prieš kuriuos buvo protestuojama, pasidžiaugė pilietiškumu ir laukė, kol viskas nurims. Ir nurimo. Visai kaip Slavojaus Žižeko pateiktame pavyzdyje apie protestus prieš karą Irake – abi dėl karo nesutarusios pusės vertino juos kaip savą pergalę: vieni protestavo, o kiti teigė norintys, kad ir Irake žmonės galėtų tokiu pat būdu išreikšti savo nuomonę. Nes spiečių arba skaitmeninę gentį kamuoja dėmesio stokos problema, kantrybės problema, informacijos pertekliaus problema ir galiausiai – įsipareigojimo tikslui problema. Niekas iš dalyvavusiųjų į protestą „Mes kaltinam“ nežiūrėjo rimtai, niekas jokio Seimo paleisti nenorėjo. Tai buvo performatyvus aktas, labai būdingas radikalesnei kairei senosiose Vakarų valstybėse, kur protestas siekia ne tikslų ar rezultato, o paties protesto, kurdamas „protesto kultūrą“.
Skaitmeninės gentys yra tokios išsiblaškiusios, kad joms nuraminti reikia kito skandalo ir tolesnio stimulo išblaškyti – kaip mažam vaikui, prisigėrusiam cukringų energinių gėrimų. Kitas stimulas, kitas dirgiklis verčia pamiršti prieš tai buvusį.
Skaitmeninės gentys ir socialiniai tinklai prisideda prie vis spartėjančio viešosios erdvės, kaip idėjų rinkos ar mūšio lauko, fragmentavimosi ir nykimo. Netgi egzistuojančios ir lengvai skandalizuojamos „diskusijos“ ilgainiui įgauna absoliučiai nuspėjamą scenarijų – priešininkai vaikšto poromis ir kartu sunaikina bet kokios įmanomos diskusijos žodyną. Piktindamiesi liberalai kapojasi su tradicionalistais, Gražulis savo temas plėtoja tandeme su LGBT teisių gynėjais, nevykę režisieriai trypia viską, kas kam nors gali būti sakralu, kad išreikalautų reakcijos, kuri būtina jų skaitmeninėms gyvybėms palaikyti. Ir taip iki kitos reakcijos. Iki kitos antraštės.
Išblaškyti, mes praradome savybes, kurios praeityje visuomenėms leisdavo identifikuoti problemas ir rasti sprendimus, – kantrybę, ištvermę, gebėjimą suvokti tekstą ir pajusti niuansus. Atrodo, kad užstrigome, nesprendžiame dažnai teisėto pasipiktinimo priežasčių. Provincija iš lėto miršta, problemos niekas net nepripažįsta, politiniai antrepreneriai toliau siūlo piešti šlovingos ateities, kurios būti negali, paveikslus, o į tai jų liberalūs priešininkai tegali atsakyti dar vienu memu, nes neturi sprendimų (o jų ir nėra).
Skaitmeninės gentys yra problema ne dėl to, kad sujungia panašiai mąstančius ar jaučiančius žmones. Jos kuria problemą, blokuodamos nepatrauklią ar nepriimtiną informaciją. Jos siūlo saugumą. Viešoji erdvė negali būti saugi. Viešoji erdvė nėra skirta tam, kad jaustumeisi gerai ar patogiai. Viešoji erdvė yra mūšio laukas. Jei ji tapo saugi, vadinasi, niekas, kas joje yra sakoma, nebėra svarbu.
Tad mums telieka laukti dar didesnių sukrėtimų. Baisiausia tai, kad tada Simonas galbūt turės rinktis – jaustis patogiai ar siekti demokratijos. Ir aš nebesu tikras, ką jis pasirinks.
