Sambar

 

Disociacija – cheminis procesas, kai molekulės, radikalai ar jonai skyla į mažesnes molekules, radikalus ar jonus. Paprastai tokia reakcija yra grįžtamoji.

 

Daug kartų pakartotas žodis praranda prasmę ir primena, kaip per kelias akimirkas viskas pasaulyje išsikraipo ir persiverčia. Taip persiverčia širdys ir plaučiai esant nesvarumo būsenos. Veidai pralekiančių traukinių stikluose ir prieskonių sluoksniai iki beprotybės įkaitusiuose puodų dugnuose.

Tada jis sako „Sambar“, o aplink įsiplieskia tik jai matomi geltoni ir oranžiniai laukiniai paplūdimiai, sūkuriai šiukšlių pakyla lūšnynuose.

Tabakas smilksta, plastikas lydosi. Traukiniai sucypia ir išlaipina kelias dešimtis keleivių. Šimtus skirtingų odos atspalvių ir iškleiptų sandalų odiniais dirželiais, pritrynusių pūsles pėdose.

Jis sako, kad „Sambar masala“ yra intensyvaus skonio ir kvapo pietinės Indijos prieskonių mišinys, kurį nešiojasi savo kūne.

Ji atsako, jog Indijoje tokia betvarkė ir tiek purvo, kad ten net šaukšto į burną nedėtų.

Jis sako, kad yra daug skirtingų „Sambar“ prieskonių mišinio variantų, tačiau džiovintos paprikos, murėjų lapeliai, ožragių sėklos, juodieji pipirai, ciberžolė, kalendra ir kokosų drožlės yra būtini.

Ji galvoja, kad apskritai verčiau šoks parašiutu iš nesuvokiamo aukščio, nei išsilaipins Indijoje.

Nepaisant erdvių, kuriose dar įmanoma kvėpuoti, net Himalajai ir kas rytą iššluojamos mečetės atrodo mirtinai pavojingos. Ką ir kalbėti apie Delį, kurio ore esančios medžiagos gali sukelti infarktą, kosulio priepuolius, plaučių vėžį ir visas kitas įmanomas kvėpavimo takų ligas.

Jis sako, kad „Sambar masalos“ prieskonių mišinio dulkės yra nusėdusios visuose kūnuose, arterijose ir kiekviename laše prakaito.

Iš esmės jis turbūt nori pasakyt, kad net užterščiausiomis Indijos upėmis plaukia burtažodžiai, o ji nuperka jam apsauginę kvėpavimo kaukę. Baltas respiratorius, vakare keliaudamas iš rankų į rankas, iškart susitepa nuo prakaito.

Ji sako, kad vien Indijos traukinių stotys sukeltų nesuvokiamo vėjo pojūtį, kuris įtrauktų ir nusineštų, iškratytų kišenėse likusius centus, auskarų užsegimus ir kruopščiai sudarytus lankytinų objektų sąrašus.

Menkiausią galimybę grįžti švariomis panagėmis, švariomis rankomis. Švariu veidu.

Švaria galva.

 

Jis sako, kad „Sambar“ yra toks odos kvapas, pagal kurį renkamės meilužius, ir išsilaipina apšnerkštoje Indijos traukinių stotyje.

Kyla vėjas, taksistai, vairuojantys glotnius „Ambassador“ markės automobilius, siūlosi pavėžėti iki pigiausio viešbučio rajone su geriamu vandeniu, moterimis ir masažu.

 

Sambar, sambar, sambar, sambar.

Tiek kartų pakartotas žodis tampa nebe prieskonio pavadinimu, bet burtažodžiu.

Dabar ji stovi pravirame lėktuve ir ruošiasi pirmajam šuoliui parašiutu. Apibrėžtas iki keturių kilometrų, aukštis nebėra toks nesuvokiamas ir abstraktus.

Jos kūnas, stovėdamas prie atvirų lėktuvo durų, meta sunkų šešėlį lubose, kuriose nebeįmanoma atpažinti savo linijų.

Ilgai kartojamas tas pats žodis netenka prasmės. Lygiai taip prasmės netenka ir kūno linijos, kurios tampa viena nesibaigiančia tiese, prisitaikančia prie ją liečiančių pirštų pagalvėlių.

„Sambar“ tėra ožragės sėkla, „Sambar“ tėra garstyčios. Raudona aitriosios paprikos dulkė, žemė iš aukštai, sudaryta iš smilčių, jų kvapo ir skonio, kuris išsiskiria kartu su seilėmis ir prakaitu šokant.

Ji sako, kad Indijoje visos šokių aikštelės nuklotos pūvančių bananų žievėmis, ir iššoka iš lėktuvo.

Jis važiuoja lėtai. Taksi automobilyje oras pildosi vis daugiau ir daugiau karščio, kuris gali atvėsti tik praradus sąmonę.

Tokiose amžinybėse, kurios įkaista iki virimo temperatūros ir staiga atvėsta, žodžio prasmės netektis yra vaikiško naivumo ir nekaltumo pabaiga, o „Sambar masalos“ jai nuo šiol teks ieškoti visose mieste veikiančiose indiškose virtuvėse ir vegetariškose lauko kavinėse po išskleistais skėčiais.

Jis sako „Sambar“ ir tuo pačiu metu taksistas sustoja, jo paklusniausias tarnas „Ambassador“ įsuka į viešbučio kiemą.

Viena po kitos indės moja kalendra kvepiančiais delnais.

 

Ji šoka parašiutu ir apsvaigsta nuo deguonies kiekio kraujyje.

Jis gulasi, ilgaplaukės indės plauna jam kojas. „Krishna Balaram“ smilkalų dūmai gėlėmis margintuose tapetuose piešia debesis, mandalas ir gyvūnų uodegas, o jis pastebi savo nuogumą ir prisimena respiratorių pačiame kuprinės dugne.

Ji krenta veidu į žemę, nagais kabinasi į žoles ir susipjausto pirštus.

Ji sako, kad net ir gryno oro gali būti per daug, bet ne todėl, kad bijotų neaprėpiamų erdvių.

Kritimo greityje tiesiog per daug atsisveikinimų ir dangaus, kuris lieka po visko.

 

Iš esmės ji meluoja, nes po visko dar lieka dulkės.

Garstyčių sėklos, kalendros milteliai, juodųjų pipirų nuosėdos.

Meilužiai, kuriuos renkamės pagal odoje ištirpusius prieskonių mišinius, ir apsauginė kvėpavimo kaukė, su kuria jis užmiega pirmą kartą, nustojęs kartoti burtažodį.