Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2005

 

Tęsinys. Pradžia Nr. 18

 

Sausio 22, šeštadienis. Šį rytą labai aiškiai suvokiau (nors puse sąmonės tai buvau suvokęs seniai), kad gėda – tai puikybės forma. Juk iš tiesų patirdamas gėdą graužiesi dėl to, kad sugriovei savo imidžą, kad pasirodei, koks iš tikro esi, kai tuo tarpu buvai sudaręs kitokį įspūdį. Gailestis, kad atlikai blogą darbą kaip blogą darbą, manau, neturi su gėda nieko bendra.

 

Sausio 23, sekmadienis. Baigiau Tournier knygą apie Kasparą, Melchiorą ir Baltazarą. Patiko. Aišku, tai nėra aukščiausios klasės knyga. Tiesiog – gera, ir tiek. Vis dėlto mane daug kur erzinęs įvaizdžių prašmatnumas gale įgyja prasmę. Labai nebloga dalis apie Sodomą ir druskos kasyklas. Beje, kai apie penktą [vakaro] išėjau pasivaikščioti, buvo dar prieblanda ir snigo smulkutėlėmis snaigėmis. Oras buvo pilnas sniego kristalų (kaip druskos kasyklos – druskos [kristalų]). /…/ Gera knygos pati pabaiga.

 

Kovo 8, antradienis. Dabar 17.15. Sninga „muselėm“. Labai gražu. Neišpasakytai lygi ir drauge neišpasakytai niuansuota šviesa. Daugybė pilkų atspalvių ir atšešėlių. Sniego purumą jaučiu visu kūnu. Šviesos akvatintą – ne akimis, o kažkuo sąmonėje, galvoje. Taip ir artėja mirtis. Aišku, kad baisu. Baisu ir to, kaip bus, ir to – kas po to bus. Vėl svyruoju tarp gailesio dėl savo gyvenimo susiklaipymo ir mėginimo džiaugtis juo kaip specifiniu ornamentu.

 

Kovo 13, sekmadienis. Vakar „Š. A.“ perskaičiau Tomo V. pokalbį su Jurga I. Patiko. Solidarizuojuosi su juo dėl šiokio tokio poezijos giminingumo religijai (blyksteli transcendencija), dėl pertrūkio determinuotume (nors jis, regis, pervertina laisvę), dėl vertimo kaip eilėraščio kūrimo kita kalba. Bet kai kur pasižiūrėjau su šypsniu – pavyzdžiui, į budizmo supratimą.

Rytas aušta (jau išaušo) gražus. Aušros oranžas pasklidęs migloto dangaus pilksvume. Čia ir visas grožis. Nėra tiesiogiškumo. Nors ir šis kartais būna labai gražus.

 

Kovo 24, ketvirtadienis. Vėl bloga naktis. Užtat rytas – labai skaistus. Atsikėliau 6.10.

Prie budizmo, prie budizmo… Reikia greičiau grįžti prie budizmo. Štai šiandien galvoju, kad puikybė – prisirišimas. Ir pasidaro labai paprasta: nebūčiau prisirišęs prie to ir to – neturėčiau puikybės; tuomet – nereikėtų būgštauti, kad ji bus pažeista. /…/ Aišku, kad iš bičiulystės su budizmu mane išbloškė, be kita ko, ir tos dvi pernai bei šiemet išleistos mano knygelės.

 

Kovo 26, šeštadienis. 7.10. Pilka. Rūkas. Bet be dulksnos. Vakar suformulavau [sau], kad didžiosios religijos siunčia žmogui žinią, jog jo paskirtis – kentėti. Krikščionybė tai daro bene įtaigiausiai, nes čia kenčia pats Dievas. Žodžiu, kančia – fundamentaliausias pasaulio struktūros elementas, sandas.

 

Gegužės 4, trečiadienis. Kambaryje – tik šešiolika laipsnių šilumos. Dangus šviesiai pilkas. Aptrauktas, pasak Girčio, sieninio debesio.

Šiandien – paskutinis susitikimas su pirmokais. Turėsiu jiems ištarti jų pažymių vardus. Ne visiems bus malonu. Bet stengiuosi būti teisingas iš visų jėgų. Taip tenka stengtis kiekvieną pavasarį.

Blogos kai kurių Frosto eilėraščių pabaigos. Kvailai ir senoviškai skamba tos moralizuojančios reziumės. Jos subanalina eilėraščius.

 

Gegužės 7, šeštadienis. Vėl pilka, lynoja. Kambaryje apie šešiolika laipsnių. Vakar nusipirkau Hessės „Kurortininką“ ir „Kelionę į Niurnbergą“. Man malonu jį skaityti. Jo ryšiai su kitais pasauliais panašūs į manuosius, svajojimas – irgi panašus.

 

Gegužės 17, antradienis [kaime]. Tebesergu. Baigiau Hessę. „Kelionė į Niurnbergą“, aišku, aiški tik rašantiesiems (kuriantiesiems). Man buvo labai įdomu. Ypač apie veido, kuriam kalbi, susiradimą salėje. Ir apie dvejones dėl savo vertės. Ir apie puikybės impulsą skaityti savo kūrybą.

Eidamas mišku pirmą kartą taip įspūdingai pamačiau apatines sausas pušų šakas. Atrodė, kad pušys prikalinėtos didžiulių susilanksčiusių vinių.

 

Gegužės 18, trečiadienis [kaime]. Šiandien ryte, gulėdamas ant nugaros ir žiūrėdamas į šiaudinį Malvinos nupintą sodą, pirmą kartą suvokiau, kad javai, iš kurių šiaudų jis padarytas, turėjo sudygti iš kitų javų sėklų (grūdų), o šie iš dar ankstesnių, o šie – iš dar… Ir taip iki tų laikų, kai Lietuvoje javų dar nebuvo. Bet juk tuo viskas nesibaigia. Javai, kurie, tarkim, pirmą kartą buvo pasėti čia ir galų gale virto Malvinos sodu, kažkur taip ėjo karta iš kartos dar anksčiau, iki kažkokios neįsivaizduojamos pradžios neįsivaizduojamoje vietoje. O aš dabar štai žiūriu į iš ten mane pasiekusį auksaspalvių šiaudų sodą. O ar ne tas pat galioja pačiai (jau mirusiai) Malvinai? O argi kažkas panašaus negalioja sodų pynimo tradicijai? O aš štai guliu ir žiūriu į tą auksinių šiaudų sodą. Bet ir tai dar toli gražu nėra viskas. Argi tai negalioja man pačiam?

Šaltas šio pavasario oras sustabdė, užkonservavo tą trapų žalumą, kuris paprastai taip greit praeina.

 

Gegužės 21, šeštadienis [kaime]. Kažkada pradėjau, bet neradau pabaigos. Šiandien manau, kad viskas turėtų atrodyti šitaip: „O ta gėlė, kuri geltoną veidą / pavasario žolėj paslėpt mėgino, / dabar jinai ir vėl, dabar ir vėl ji…“

Beržų lapeliai tokie maži, kad pro juos puikiai persiregi kamienai ir šakos. Medžiai atrodo kaip išsiuvinėti erdvėje.

 

Gegužės 25, trečiadienis [kaime]. Alyvų pumpurai dar labiau pasistūmėjo žydėjimo link. Norėčiau, kad jie išsiskleistų rytoj, nes rytoj [pasak kai kurių šaltinių] – Budos gimimo diena. Galėčiau jam padovanoti visas žydinčias Mančiagirės alyvas.

 

Gegužės 26, ketvirtadienis [kaime]. Šiandien Budos gimimo diena. Alyvos jau truputį vis dėlto pražydo. Kai kurie žiedeliai jau išsiskleidę, jau kvepia. Skambinau Vytautui B. į Vilnių, norėdamas jį pasveikinti ta proga. Bet ryšys buvo blogas, atrodo, jis nesuprato, su kuo jį sveikinu. Irgi gražu. /…/

Sudėjęs delnus, nusilenkiau pražydusioms alyvoms, dėkodamas joms ir Budai.

 

Gegužės 28, šeštadienis [kaime]. Sapnavau, kad pievoje siautėjo palšas jautis. Bijojau, kad jis manęs nesubadytų. Tad atsiguliau ant nugaros ir į jį nežiūrėjau. Jis pribėgo ir atsigulė greta. Ištiesęs ranką, pačiupau jį už rago ir ėmiau glostyti galvą. Jis visai nurimo ir buvo patenkintas.

 

Birželio 20, pirmadienis. Dar vienas pirmadienis. Už lango jau yra ne tik raudonų, bet ir violetinių bei baltų gėlių. Dabar 6.30. Dieną pradėsiu nuo „Bhagavadgytos“. Dangus vėl labai grynas. „Šilko palapinė“, kaip sakė kažkuris arabų poetas. O aš – joje.

 

Birželio 21, antradienis. Mėlyno šilko palapinė tebestovi. Aš joje tebesu.

Kartais pagauna džiugesys, kad būtent taip viskas yra: gendančios balso stygos, dusimas, stuburo reikalai, neaiškios vertės tekstai apie dailę, neaiški mirties valanda, silpnėjanti atmintis, kitos visokios grėsmės… Pagauna tuomet, kai suvoki tai kaip Jėgų žaidimą, kai persiimi tuo suvokimu. Tuomet tampa džiugu. Bet kolei kas tai trunka labai neilgai.

 

Lapkričio 3, ketvirtadienis. Ketinu spausdinti „Š. A.“ trylika eilėraščių ir taip pasveikinti save savo gimimo dieną. Eilėraščių kokybė man absoliučiai neaiški (gal tik vieno kito aiškesnė), bet pasitarti neturiu su kuo. Vėl atliksiu savęs pagerbimo ritualą.

Baigiau [Schulzo] „Cinamonines krautuves“. Gera knyga (turiu galvoje ne visą lietuvišką knygą, o taip pavadintą pirmą dalį sudarantį kūrinį). Mano galvai sakinių džiunglės pernelyg painios, bet malonumas vis vien susidaro. Ypač, manau, jam sekasi kalbėti apie anomaliją tiek žmonių, tiek gamtos pasaulyje, tiek materijoje.

 

B. d.