Morituri te salutant

– Nužudyk jį! – sušuko iš viršaus.

– Nužudyk jį! – pritariamai riktelėjo iš priešingos pusės.

Netrukus skandavo visa minia. Arena ošė pasipiktinimo bangomis. Pasigirsdavo pavieniai švilpimai, keisdami paniekos ir nusivylimo intonacijomis užtaisytus šūksnius. Bulius stovėjo beveik nejudėdamas, iš pražioto snukio karojo liežuvis, tarsi gyvuliui neliko jėgų jo įtraukti. Nuo sprando, kuriame styrojo kelios įsmeigtos banderilės, per juodus šonus driekėsi glitnūs krešančio kraujo ruožai. Kraujas it sirupas blizgėjo saulės spinduliuose ir nuo papilvės tiško pavieniais lašais į aukso geltonumo smėlį, tada ypač ryškiai pamatydavai jo raudoną spalvą.

Taip negalima! Minia piktinosi toreru*. Gyvulys atrodė leisgyvis, nepuolė. Daugių daugiausia tik pasisukdavo paskui įkyriai mosuojamą muletą. Tuo tarpu toreras stengėsi iš paskutiniųjų išpešti ką nors, kas apgintų jo garbę ir įtikintų publiką jo drąsa. Įmantriai stojosi į grakščias stovėsenas, prieš plačius it ylos smailėjančius ragus atidengdamas ir į priekį atstatydamas krūtinę, lyg stengdamasis visus įtikinti, kad čia nugalėtojas – jis.

– Hey! Toro! Hey! – toreras provokavo apatijos ir artėjančios baigties sukaustytą gyvulį.

Šie šūksniai veikė tik publiką. Netoli manęs sėdintis senyvas vyras pašoko ant kojų ir į dangų iškėlęs tarp pirštų spaudžiamą cigarą paleido tiradą bene visų jam žinomų keiksmažodžių, įterpdamas torero beigi jo artimųjų paminėjimus. Galiu lažintis, rapyra būtų smigusi žmogeliui tarp šonkaulių, jeigu toreras būtų nugirdęs bent dalį jam skirtų keiksmų. Tačiau dabar anas nieko, išskyrus juodąjį gyvulį, negirdėjo ir nematė. Pasirodymo metu jis niekuo nenustebino žiūrovų, neatliko nė vieno pavojingo manevro. Tiesa, bulius iš pradžių įnirtingai puolė torerą, tačiau šis vis niekaip nesuspėdavo grakščiai, atvirai ir pavojingai stabtelti tose vietose, kur moterų širdys suspurdėtų iš išgąsčio, o vyrai pritariamai sugriaudėtų: „Ole!“ Vienu metu net kažkaip nevykusiai pametė skraistę ir ją teko negrabiai pastverti bėgant nuo ragų. Blogiausia buvo tai, kad jis pavėlavo žudyti. Ir štai dabar vis tiek tai turės padaryti, deja, minios paragintas. Niekas nebenorėjo stebėti apverktinų bandymų išprovokuoti puolimą. Publika pradėjo ne juokais gailėti buliaus. Dabar vienintelis teisingas sprendimas – pribaigti gyvulį.

Toreras priėjo prie arenos tvoros. Padėjėjas padavė kitą rapyrą. Iš lėto grįžo prie buliaus. Kaip įprasta paskutiniam kovos etapui, atsistojo tiesiai prieš bulių, dešine ranka nutaikė ginklą kiek aukščiau galvos – į sprandą, smeigiant į šią vietą perduriami plaučiai, gyvybinės arterijos, o jeigu gerai pataikoma – gyvulio širdis. Kaire ranka atkišo ryškiai raudoną skraistę į priekį – kviesdamas mirčiai. Akimirka, į kurią vedė visas procesas. Štai žingsnis į priekį, dar vienas ir ginklas sminga iki pat rankenos. Šįkart dūris taiklus ir stiprus. Bulius, buvęs vangus ir bejėgis, staiga pasisukęs ragu smeigia torerui į kirkšnį, publikos nuostabai, iškelia vyrą į orą ir sviedžia ant smėlio. Kovos instinkto vedamas, nors ir mirdamas, vėl puola prie besiridenančio matadoro, bandydamas ragais prismeigti jį prie žemės. Tribūnos suūžia garsu, panašiu į tą, kurį skleidžia maži vaikai, išvydę kažką neįtikėtinai keisto, nepažinto ir gąsdinančio. Senasis kaimynas vėl šokteli ant kojų, šįkart negaliu girdėti, ką jis burba gerokai ramesniu balsu, bet iš veido išraiškos galima spręsti, kad jis nevalingai bando atsiimti visus prieš tai išsakytus prakeiksmus, juk tokios atomazgos jis, Dievas mato, nelinkėjo…

Išpuolę banderiljerai skraistėmis stengiasi atbaidyti bulių. Gyvulys, pamatęs, kad atsirado daugiau priešininkų, puola nuo vieno prie kito, tačiau tai trunka neilgai, jo gyvastis lyg paskutinės smiltys smėlio laikrodyje nenumaldomai baigia išbyrėti, po akimirkos judesiai apsiriboja vos matomais žingsneliais į šonus ir mosavimu ragais. Galiausiai gyvulys susmunka ant užpakalinių kojų, priekines pakiša po savimi priguldamas taip, tarsi aplink būtų žalia pieva, o jis ruoštųsi ilsėtis atokaitoje atrajodamas žolę. Vyrai dar kurį laiką mosuoja rožiniais apsiaustais, bet bulius į juos nebekreipia dėmesio. Ateina keista mirties ramybė. Gyvulys netrūkčioja, nedreba ir nedejuoja. Jis guli ramiai vis dar oriai iškėlęs galvą. Stebiu ne sužeistąjį torerą, kurį neša bendražygiai, mano dėmesį prikausto mirtį pasitinkantis gyvulys. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad akistata su mirtimi gali būti tokia išdidi. Nė valanda nepraėjo nuo to momento, kai dar kupinas gaivališkos gyvybės ir įsiutęs bulius it skruzdėliukus po areną gainiojo banderiljerus, kojomis įnirtingai kasė smėlį, ragais badė medinę tvorą atskeldamas jos atplaišas, regis, ką tik nuo smūgių dundėjo visa aikštė, o minia iš susijaudinimo ūžė ir vis šūkčiojo: „Po velnių, koks stiprus! Koks piktas! Kokia jėga! Koks toro bravo!..“ Ir štai dabar – vienas iš vyrų išsitraukia durklą, atsargiai priėjęs buliui smeigia į pakaušį. Gyvulys nevalingai trukteli ir jo ragai nusvyra į smėlį. Sunkaus ir jau negyvo buliaus kūną per areną išvelka mulų trikinkė. Smėlyje lieka kruvina šliūžė. Išbėgę darbininkai ją užlygina.

Sėdžiu kiek suglumęs. Aplinkui žiūrovai, pagauti emocijų, nepaliauja kalbėti apie sužeistą torerą. Vieni užjaučiamai piktinasi, kaip jis taip neatsargiai, kiti tvirtina, kad tiesiog ne jo diena, nuo pat pradžių tai matėsi… Stengdamasis nuvyti mirštančio gyvulio vaizdą dairausi aplinkui – kai kas iš plastikinių stiklinaičių gurkšnoja džiną su toniku, kiti iš vynmaišių užsiverčia vyno, treti gliaudo saulėgrąžas. Kiek įmantriau atrodo į renginį atėjusios damos, jos plazdena vėduoklėmis, tarsi jų rankose būtų margaspalviai drugiai, ir vis primena Dievui, kad šiandien joms velniškai karšta. Saulė iš lėto rieda dangumi stumdama šešėlį iš vienos arenos pusės į kitą… Pristatomas antrasis bulius.

Pirmą kartą stebint koridą, įkyriai lenda mintys, kad tai beprasmis ir brutalus gyvulių kankinimas bei žudymas. Tačiau akivaizdu, kad į Madrido Las Ventas aikštę susirinkę veik dvidešimt keturi tūkstančiai žiūrovų mano priešingai. Galų gale, jei tikėtume, ką pasakojo pažįstamas iš vieno Andalūzijos ūkio, mirtis koridoje – toro bravo veislės išlikimo garantas. Mėsai jie ne itin tinka, ganosi dideliuose plotuose laukinėmis sąlygomis, jų, ypač tų, kurie numatyti kovoms, sąlytis su žmogumi yra minimalus. Koridos bulius – laukinis gyvūnas. Jei būtų prijaukintas, kova būtų kitokia. Lyginti toro bravo su naminiu raguočiu – tai tas pats, kas palyginti vilką su šunimi.

Žvelgti giliau verčia ir tai, kad ši tradicija įkvėpė ne vieną ispanų meno grandą. Malagoje gimęs ir nuo mažens tėvo į koridą vedamas Pablo Picasso visą kūrybinį gyvenimą naudojo bulių kautynių motyvus. Kartą dailininkas prancūzų romanistui ir meno teoretikui Andre Malraux koridą apibūdino kaip ispaniškumo išraišką sakydamas, kad „ispano gyvenimas susideda iš mišių ryte, bulių kautynių pavakary ir viešnamio naktį. Ką bendro visa tai turi? Liūdesį.“ Picasso pasaulyje bulius – tai menininko alter ego, kupinas simbolizmo, tiesa, dažnai dviprasmiško. Jis gali būti skirtingų žmogaus elgsenos formų – agresijos, erotiškumo, meilės – metafora, gali reikšti ir nuožmų žudiką, ir vargšę auką.

Ne vieną atsakymą į kylančius klausimus gali pateikti ir prisiekęs koridos gerbėjas amerikiečių rašytojas Ernestas Hemingwayus. Artimai bendravęs su matadorais, paskui juos keliavęs po visą Ispaniją ir rengęs tekstus apie bulių kovas. Apybraižoje „Mirtis per popietę“ amerikietis teigia, kad korida nėra sportas, kaip jį supranta anglosaksų pasaulis, greičiau tai tragedija, kurią vaidina bulius ir žmogus, pastarajam joje yra pavojinga, tačiau gyvuliui ji visada baigiasi mirtimi.

Matadorai taip pat žūsta koridoje. Po šiai dienai. Parašyta galybė istorijų, sukurtas ne vienas filmas apie legendinį Ispanijos torerą Manoletę (Manuelį Laureano Rodríguezą Sánchezą) – 1947 metų rugpjūčio popietę nužudęs penkis bulius jaunasis kordobietis paskutinio iš jų buvo sužeistas į šlaunį, nukraujavo ir auštant kitos dienos rytui mirė. Kaip byloja pasakojimai, šalį, sužinojusią apie vos trisdešimties sulaukusio matadoro mirtį, ištiko šokas. Tuo metu Manoletė laikytas geriausiu iš geriausių tiek Ispanijoje, tiek Pietų Amerikoje. Buvęs visuomet pasitempęs, misterijos, liūdesio ir skausmo kupinu žvilgsniu. Pasižymėjęs neįtikėtina ramybe – buliui puolant sugebėdavęs išstovėti vietoje, tartum kojos būtų įkastos į žemę, ir tik meistriškai mosuodamas muleta priversdavęs įtūžusį gyvulį sukti ratus aplink jį. Manoletės stilius tūkstantinei žiūrovų miniai atimdavo žadą, žmonės sulaikę kvėpavimą stebėdavo pasirodymą, nuo kurio šiurpuliai lakstydavę po kūną. Matadorui užbaigus seką, publika atsiplėšdavo nuo sėdimų vietų ir sprogstančia euforija sveikindavo savo herojų. Vertikali jėga, gebanti pasitikti ir suvaldyti horizontalią jėgą, – tokiais simboliais savo legendą pristato koridos tyrinėtojai.

Per bulių kovas savo bičiulio neteko ir Federico García Lorca. Šią netektį poetas aprauda eilėmis „Rauda dėl Ignacio Sánchezo Mejíaso mirties“. Matadoras, taip pat rašytojas, dramaturgas, na ir nepataisomas meilės nuotykių ieškotojas Sánchezas bulių arenoje ieškojo triumfo, tačiau rado mirtį. Nepaisant to, Lorca nesiliovė žavėtis korida, jo mintis ir eiles iki šiol cituoja žurnalistai ir rašytojai. Sykį ispanų poetas yra pasakęs: „Bulių kovos yra Ispanijos poetinis ir gyvybiškai svarbus turtas, neįtikėtinai ignoruotas rašytojų ir menininkų, matyt, pirmiausia dėl švietimo stokos. Tvirtai tikiu, kad bulių kovos yra kultūringiausia šventė, kokią galime rasti pasaulyje.“ Nenuostabu, kodėl Lorcos dėka tiek flamenkas, tiek korida buvo pakylėti į aukštesnius Ispanijos, o vėliau ir pasaulio kultūrinius sluoksnius. Tačiau žmogui, pirmą kartą atėjusiam į koridos aikštę, kirba klausimas: kurgi, po galais, čia kultūra? Visgi būtų sunku atrasti kitą tokią meno rūšį ar tradiciją, kuri taip ryškiai atskleistų gyvybės ir mirties susitikimą. Ir taip, tai šokiruoja, kai, gyvendami saugiame buities kokone, apsčiai prisižiūrėję smurto ekranuose, atėję į areną prieš savo akis staiga pamatome mirtį – tokią tikrą, kokia ji ir yra.

O kaip gyvūnų teisės? Nori nenori, šis klausimas taip pat kyla. Jį aršiai kelia ir mūsų laikų bulių kautynių tradicijos skeptikai. Airių kilmės britų dailininkas Francis Baconas, nutapęs ne vieną paveikslą paveiktas Picasso, stebėjosi koridos kritikais: „Kai nueini pas mėsininką ir pamatai, kokia graži gali būti mėsa, ir kai apie ją mąstai, tuomet gali galvoti apie visą gyvenimo siaubą – kaip vieni gyvi padarai gyvena iš kitų. Ir visi tie kvaili dalykai, kurie išsakomi apie bulių kautynes. Žmonės valgo mėsą ir skundžiasi dėl bulių kautynių, jie piktinasi apsigaubę kailiniais ir plunksnomis…“

Patirti koridos kultūrinį šoką Ispanijoje galima daug kur, tiesa, kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Katalonijoje, ši tradicija jau uždrausta. Tačiau atvykęs į Siudad Rodrigą, nedidelį miestelį šalia Portugalijos sienos, supranti, kad yra vietų, kuriose tokie draudimai tiesiog neturi nė menkiausios perspektyvos. Užgavėnių laikotarpiu miestelio gyventojai žiemą išvaro ne kaip kitaip, o laistydami vynu ir krauju. Paprastai apie savaitę trunkančio bulių festivalio kiekvieną dieną čia įvyksta bent pora bėgimų gatvėmis su raguotaisiais ir lygiai tiek pat bulių kautynių arenoje. Tiesa, Siudad Rodrigas nėra taip plačiai žinomas kaip, pavyzdžiui, Pamplona, kurioje vyksta Hemingwayaus „Fiestoje“ aprašyta ir visame pasaulyje išgarsinta San Fermino šventė. Nepaisant to, čia nerasi nė vieno laisvo viešbučio kambario likus net keliems mėnesiams iki karnavalo. Žmonių tiršta siaurose ir triukšmingose gatvelėse, kur maišosi kepamų dešrų, spurgų ir vyno kvapai. Po jas vaikštinėja karnavalo persirengėliai – kunigai, vienuolės, muškietininkai ir dar bala žino kokie personažai. Šventės epicentras – rotušės aikštė. Festivalio atidarymo vakarą ji neatpažįstama – čia stūkso iš medinių lentų ir pastolių suręstos tribūnos, nusėstos žmonių. Gausybė dalyvių renkasi ir ant storu smėlio sluoksniu padengto grindinio. Po areną klajoja vietos muzikantų orkestras, aplink kurį spiečiasi būriai šokančių ir dainuojančių. Aikštė šėlsta tarytum apimta pirmykščio siautulio. Orkestrui pakeitus melodiją visi suklaupia ir tęsia dainą, kuria garbina bulių lyg kokią dievybę, po to vėl stojasi ir šoka. Suskambus varpo dūžiams besilinksminantys pasileidžia vartų link – lauk už medinės tvoros. Ant smėlio lieka tik patys drąsiausi, mat kitame aikštės gale atsidaro varteliai ir į aikštę it patrankos sviedinys įlekia juodas kaip derva toro bravo, puldamas visus pasitaikančius savo kelyje. Vyrukai lyg žiogai šokteli nuo smėlio ant tribūnos krašto. Žaidimo capea dalyviai turi vienintelę užduotį – nepakliūti ant ragų. Atsiranda tokių, kurie su savo drabužiais it su muletomis imituoja matadorų judesius, ir jeigu bent kelias akimirkas geba suvaldyti bulių, tribūnos kaipmat sugriaudi ovacijomis. Vietos narsuolių veidus papuošia savimi patenkintų herojų rimtis, kai jie, pasiėmę dalelę torero šlovės, išdidžiai nužingsniuoja pailsėti saugesniame kampe, akies krašteliu sekdami, ar smailiaragis nesitaiko jų kryptimi. Kartais atrodo, kad medinės tribūnos išgrius ne tik nuo buliaus smūgių, bet ir nuo žiūrovų, kurie susėdę taip tankiai, kad keliais remiasi į žemiau sėdinčiųjų nugaras. Dar matai, kaip vaikigaliai, nepatekę į tribūnas, pasirodymus stebi sugulę kitapus tvoros – pro vartelių apačią, o kiti užsikabaroję ant jų viršaus. Vaizdai – tarsi atgijusios Francisco de Goyos graviūros iš ciklo „Tauromachija“.

Stebėdamas adrenalino prisodrintame chaose skęstančius pasirodymus nejučiom pradedi galvoti, kad ispanai savo archetipinio gyvūno bijo tiek pat, kiek juo žavisi. Bulius, nuo seniausių laikų dalyvaudamas ritualuose ir kovose, įaugo į jų sąmonę ir pasąmonę. Su šia nepaprasta jėga ir mirtinu pavojumi reikia vėl ir vėl susiremti. Tad išaušus pavasariui netrunka ateiti sekmadienio popietė, kada trimitas nutildo minios šurmulį, dundėdami pakyla sunkūs vartai, einantis mirti išdidžiai ragais pasveikina publiką, o nepakeliamo laukimo surakinta mylimoji užsidariusi savam kambary kartoja Lorcos eiles:

                         Nenoriu matyti!

                         Pasakyk mėnuliui, kad patekėtų,

                         Nenoriu matyti jo kraujo…