Mirtis man tinka

Smagu išgirsti apie save gražių žodžių, skirtų paminėti mane mirusią. Suprantu, kad apie velionį – gerai arba nieko, bet vis tiek smagu.

Daugiau nei trisdešimt metų mes, dvi Irenos Aleksaitės, teatrologė ir vertėja, buvome painiojamos, susikryžiuodavo mūsų honorarai, dalykiniai skambučiai ir kiti reikalai. Mudvi viską  atpainiodavome, pasijuokdavome, ir tiek tų reikalų. Kartais tekdavo atpainioti ir kitiems, kai, pavyzdžiui, informuojant, jog tapau Metų vertėjo krėslo premijos laureate, nuotrauka būdavo įdedama anos Irenos.

Labai gaila, kad teatrologės Irenos nebėra tarp mūsų. Prieš kelias dienas gatvėje susitikau kolegę vertėją, toji ir sako: „Oi, atsiprašau, aš labai atsiprašau, tik nesupyk… Bet per radiją girdėjau, kad tu mirei.“ Na, žinia apie mano mirtį šiek tiek priešlaikinė, ką jau čia. O tą žinią paskleidė LRT 2018 m. rugsėjo 30 d. radijo laida „Tetos Betos viktorina“. Smagu, kad buvau paminėta kartu su geriausiais vertėjais: „Šviesaus atminimo Irena Aleksaitė… kuri ne tik pati rašė, bet ir vertė“. Teatrologė Irena niekada nėra išvertusi grožinės knygos, aš niekada nesu nė žodžio parašiusi apie teatrą. Galbūt ir kiti, ne tik teta Beta, yra pasakę ką nors panašaus, bet tiesiog neišgirdau, neperskaičiau, nepastebėjau. Jei būčiau mirusi, tikrai tuo nesipiktinčiau… Kita vertus… Ak, kita vertus, ko čia piktintis. Painiokit mane su ja, kartokite, kad „ne tik pati rašė, bet ir vertė“, netgi „ne tik pati vertė, bet ir rašė“, o honorarai už tuos rašymus ir vertimus eis man vienai, juk atpainioti nebėra su kuo.

Sakykite apie mane gražius žodžius, sakykite! Juos malonu išgirsti ne tik po mirties, bet ir esant gyvai.

„Vadinasi, gyva jūs? Ir puiku.

Pripaisto žmonės nebūtų dalykų.

Kam įvykiams užbėgti už akių?

Visai dar nedega dėl tų vainikų.“

Visiškai gyva vertėja Irena Aleksaitė