Konferencija apie Degutytę
Apsidžiaugiau, kad LLTI surengtas seminaras, skirtas Janinos Degutytės 90-mečiui (organizavo Jurgita Žana Raškevičiūtė-Andriukonienė): rašytojai turėtų reguliariai lankyti tokius seminarus, kad bent šiek tiek praplėstų intelektualinį akiratį. Mokykloje įpratau mąstyti apie Degutytę kaip apie Salomėjos Nėries poetinio kalbėjimo tęsėją, o Rita Tūtlytė savo pranešime paneigė šią klišę: Degutytės kalbėjimas santūresnis, mažiau emocionalus. Ankstyvoji poezija – maksimalizmo deklaravimas, kurį Tūtlytė lygino su Mieželaičio kūryba. Tai vadinamajai kosminei epochai būdinga retorika, bet duoklės sistemai ten nėra. Užsiminta apie poezijos tapybą – kas maždaug tai būtų, kokiais įrankiais apie tai būtų galima kalbėti. Aušra Pažėraitė kalbėjo apie mitiškumą Degutytės kūryboje: mitą suvokiant kaip priešpriešą racionaliam mąstymui, akcentuojant liminalumą (ribiškumą), atkeliavusį dar iš vokiečių romantikų. Būdingos Degutytės eilėraščių situacijos – šaltis, naktis, lietus – išreiškia tą liminalinę situaciją. Poezijoje besikartojančios spalvos – raudona, juoda, balta; spalvos dažnai kartojamos dėsningomis sekomis. Degutytės intencionalumui apibūdinti pasitelkta Haroldo Bloomo metafora: kai indai sudūžta, menininkė kuria iš skeveldrų.
Labai įdomaus būta Giedrės Šmitienės pranešimo apie poetės santykį su motina alkoholike: ji iškart įspėjo, kad jį rengti nebuvo lengva, veikiausiai nebus lengva ir jo klausytis. Degutytė visą gyvenimą rūpinosi savo mama, net tada, kai nuo pastarosios nusigręžė visi artimieji – vyras, giminės; Degutytei artima mokytoja ir ją ragino palikti mamą. Tas santykis, sprendžiant iš daugybės likusių laiškų ir amžininkių liudijimų, visą gyvenimą išliko rezervuotas: poetė mamai neatsiveria, bet depresyvios mamos būsenos ją labai išbalansuoja. Apie motinos asmenybę žinoma nedaug: manoma, kad būta trauminių karo įvykių. Bene daugiausiai informacijos esama atsakymuose į klausimus profesorei Viktorijai Daujotytei: pati poetė juos buvo išmetusi į šiukšlių dėžę, radusi draugė paprašė pasilikti.
Dalia Satkauskytė, kalbėdama apie Degutytės poezijos socialumą, rėmėsi Theodoro Adorno teorija. Degutytės recepcijos stereotipas – gamtos poetė, dramatinė lyrikė, dramatizmas asmeninio pobūdžio, ypač sustiprėjantis vėlyvojoje lyrikoje. Tačiau jos eilėraščiuose reiškiasi ir tarpsubjektyvumas; ankstyvojoje poezijoje, kuri laikoma „poezijos atnaujinimu“ (dėl intymesnio, nei įprasta, santykio su gamta – adresatas, kuris gali būti ir asmuo, ir augalas), tvyro prieglobsčio ieškojimas, abstrakti gamta – kaip priebėga nuo vienatvės. Ieškant poezijos socialumo, Adorno siūlo atsigręžti ne į tematiką, o į formą, poetiką. Ieškoti, kokiu būdu meno kūrinys peržengia visuomenės reprezentaciją. Kalbėdama apie asmeninę patirtį, Degutytė ją peržengia, kalbėjimas tampa universalus, bet socialinių interesų neieško. Mes, skaitytojai, išgyvename lyriką kaip kažką priešiško visuomenei, visiškai individualaus, bet tai jau socializacija – kuo labiau socialinė situacija slegia, tuo individualiau tai prasiveržia eilėraštyje. Socialumo reiktų ieškoti pagal tai, kaip literatūra reaguoja į sociolektinę situaciją. Donatas Sauka „Fausto amžiaus epiloge“ yra minėjęs, kad stebina Degutytės eilėraščių pasaulio šviesumas – veikiausiai tai reiškiasi kaip psichoanalitinė kompensacija.
Rinkinyje „Purpuru atsivėrusi“ prabylama apie santykį su motina kaip apie problemišką, bet jau po jos mirties. Degutytės bendrakarčiai kalba apie idealizuotą motiną, dominuoja toks kultūrinis stereotipas. Gamta tampa prieglobsčiu nuo šio komplikuoto socialinio ryšio. Sovietmečiu poetas buvo suvokiamas hierarchizuotai, kaip tautos vedlys. Vėlyvojoje Degutytės lyrikoje tas socialinis modelis apverčiamas; poetė turi balsą ir lenkiasi prie tų, kuriuos veda.
