Keturios apie muziką

 

ANA MARÍA MATUTE

 

Muzika

 

Dvi Didžiojo Kompozitoriaus dukros, šešerių ir septynerių metų, buvo pripratusios prie tylos. Namuose nė sekundės negalėdavo pasigirsti triukšmo, kai tėtis dirbdavo. Mergaitės tipendavo pirštų galais, su šlepetėmis, ir tylą retkarčiais sudrumsdavo tik tėčio pianino garsų proveržiai.

O tada – ir vėl tyla.

Kartą tėčio darbo kambario durys netyčiom liko pravertos, ir mažiausioji patyliukais prisėlino prie plyšio, pro kurį galėjo matyti tėtį, vis palinkstantį prie popieriaus lapo ir kažką jame pasižymintį.

Tuomet mažoji pasileido ieškoti vyresnėlės ir sušuko, pirmąkart sušuko po šitokių tylos įžadų:

– Netikėk tėčio muzika!.. Jis ją išgalvoja!

 

 

EDUARDO GALEONO

  

Muzika

 

Jis buvo tikras arfos burtininkas. Visose Kolumbijos lygumose nebuvo šventės, kurioje jis nedalyvautų. Tam, kad šventė būtų tikra šventė, Mesė Figeredas privalėjo ten dalyvauti su savo stebuklingais pirštais, kurie visiems įkvėpdavo geros nuotaikos ir išjudindavo kojas šokti.     

Vieną naktį, bekeliaujantį atokiu takeliu, jį užpuolė plėšikai. Mesė kaip tik jojo iš vestuvių asilu, tiksliau, dviem – ant vieno jis pats, o ant kito – arfa. Užklupę vagys muzikantą sumalė į miltus.

Kitą dieną Mesę užtiko kažkoks praeivis. Buvo išsitiesęs ant kelio ir priminė purviną, sukruvintą skudurą. Nelaimingasis netgi atrodė jau miręs, kol paskutiniais balso likučiais ištarė:

– Nusivedė asilus.

Ir pridūrė:

– Pavogė arfą.

O tada įkvėpė ir nusijuokė:

– Bet nepajėgė pasiimti muzikos!

 

 

MARGARITA SCHULTZ

  

Muzikos galia. Istorija apie vieną ypatingą klausytoją

 

Tai prasidėjo antrą mano atostogų dieną. Visa kas aplinkui man tvirtino, jog neklydau pasirinkdama šią vietą ir laiką: gamta, turistų stoka, tyla, neaprėpiamas dangus. Anksti ryte išėjau pasivaikščioti, taip pat ir mano mintys galvoje klajojo palaidos. Staiga už nugaros išgirdau piktą lojimą. Šiek tiek pasukusi galvą išvydau šunį, ne itin didelį, gražų, balto su rudomis dėmėmis kailiuko. Atrodė pernelyg švarus, kad būtų benamis, tačiau slampinėjo vienas ir be šeimininką nurodančio antkaklio.

Jo žvilgsnis nebuvo draugiškas. Mano blauzdos šiek tiek virpėjo, tačiau žinojau, jog tokiais atvejais nevalia parodyti baimės. Tęsiau savo žygį žvyrkeliu, lydima to gąsdinančio lojimo, skrodžiančio aplink tvyrančią tylą.

Po kurio laiko šuo apsigręžė, ir mane vėl užliejo pasivaikščiojimo malonumas.

Kitą dieną istorija pasikartojo. Toje vietovėje tai buvo vienintelis taip besielgiantis šuo. Trečią dieną nusprendžiau, kad reikia paieškoti būdų, kurie padėtų tą lojimą nutildyti. Pabandžiau saldžiu balsu šunį meiliai pakalbinti, vengdama žvilgsnio. Nepadėjo.

Tuomet, kažkokio magiško ir nepaaiškinamo įkvėpimo apimta, ėmiau garsiai dainuoti. Tai buvo pietietiško tango melodija. Ir ta magija suveikė. Šuo ir toliau mane sekė, tačiau dabar tyliai. Eidama jaučiau, kad jis ten, man už nugaros, žinojau net neatsigręžusi pasižiūrėti.

Dar kitą rytą vėl nutiko tas pats stebuklas. Lojimas, daina, tyla. Nežinojau ir jau nežinosiu, ar jis lojo, prašydamas manęs padainuoti, ar ta melodija jį taip ramino. Gali būti, kad teisingi abu variantai.

 

JULIO C. LLAMAS RODRÍGUEZ

  

Visados tik žmogus

 

Žiūrovai jomis nepasitikėjo. Atlikimas rodėsi labai jau mechaniškas, šaltas ir sterilus. Dar iki galo nepasibaigus Bramso Koncertui smuikui ir orkestrui, iš smuikininkės ausies pradėjo sklisti kažkoks juodas dūmelis, neilgai trukus jis pasirodė ir iš kitos ausies. Sparčiai plito svylančio plastiko kvapas. Staiga muzikantė tarsi alpdama krito ant scenos, tampoma traukulių ir konvulsijų, o tuo pačiu metu aplink jos skalpą pradėjo šokčioti mėlynos liepsnelės ir kilti vis tamsesnis dūmas. Laimei, darbuotojai, pribėgę su gesintuvais, suskubo užgesinti visą tą ugnies kamuolį, kuriuo palaipsniui pavirto atlikėjos galva. Žiūrovai, stebėdami šią sceną, jautėsi nepatenkinti, pasipiktinę, nusivylę. Šį mėnesį tai buvo jau trečias kartas. Visa auditorija vienu metu pakilo įpykusi, svaidydama keiksmus į stovinčiuosius ant scenos (kuri buvo sumontuota šventyklos apsidėje). Priekaištų kliuvo ir XI romantizmo muzikos ciklo organizatoriams, atsidūrusiems tarp žiūrovų. Įžeidinėjimai aidėjo po visą bažnyčią. Mašinos neabejotinai atrodė kaip žmonės ir savo sugebėjimais visokeriopai lenkė gyvuosius muzikantus. Visokeriopai… Išskyrus tai, kad buvo nejautrios ir neperteikė jokių jausmų, gimstančių grojant. Muzikinis kūrinys, atliktas roboto, niekuomet negalės prilygti kūriniui, kurį sugroja žmogus. Labai dažnai mechanizmai nukentėdavo nuo trumpųjų jungimų, įvykstančių jų „smegeninėse“, – tai buvo trūkumas, kurio pašalinti „bioinžinieriams“ iki šiol niekaip nepavyko. Taigi, daugybę kartų klausytojai susidurdavo su tokia apgavyste. Visa laimė, kad dažniausiai būdavo aišku, kas yra kas, jau vien iš paties atlikimo.

Žiūrovai reikalavo, kad kriterijai samdant muzikantus solistus ar simfoninius orkestrus gerokai sugriežtėtų. Daugiau nebenorėjo nei apgavysčių, nei painiavos. Kiekvienas turėjo savo vietą po saule, bet jei buvo sumokėta už gyvo solisto pasirodymą, tai ir norėjosi mėgautis gyvo žmogaus, o ne mašinos atlikimu. Suprogramuoti tuos robotus buvo vieni juokai, pernelyg paprasta, jokių stebuklų tam nereikėjo. Tai, kas iš tiesų vertė žavėtis ir stebėtis, buvo gyvi muzikantai, nes juk norint tapti tikru virtuozu tekdavo įveikti nežemiškus sunkumus. Reikėjo jau nuo gimimo atsineštas duotybes sujungti su varginančiu ir sunkiu darbu, neretai trunkančiu dešimtmečius. Ne itin gabiam muzikantui prireikdavo ištisų metų, kol galop pasiekdavo vidutinioko lygį, ką jau kalbėti apie tapimą profesionalu. Neįmanoma ta pačia suma įvertinti koncerto, atliekamo mašinos, ir koncerto, kurį atlieka žmogus. Bilieto kaina skyrėsi daugiau nei tris kartus. Dalyvauti gyvo muzikanto koncerte būdavo gerokai brangiau, o jei pasitaikydavo virtuozas, kaina dar labiau šokteldavo, kartais padidėdavo net penkiagubai. Muzikantų atstovai visuomet būdavo įtarinėjami. Kai kurie iš tų managers taip pat pasirodydavo besą robotai, o tai labai apsunkindavo visus reikalus. Reikėjo kartą ir visiems laikams nustatyti jų profesijai aiškias ribas. Žmonės ilgiau nebegalėjo tverti tų apgavysčių. 2149 metų visuomenėje jau dėl nieko nebegalėjai būti tikras. Vis dėlto mašinos neišmoko skleisti tų emocijų, to feeling, kuris būdingas visiems žmonių paliestiems dalykams.

Iš ispanų k. vertė Augustė Čebelytė