Jūratės paieškos Varšuvoje ir Helio nerijoje
Taip jau nutiko, kad pačioje vasaros pabaigoje pasitaikė proga vykti į komandiruotę Varšuvon ir reikėjo greitai susiruošti. Šalia daugybės kitų mokslinių ir socialinių tikslų ir užduočių buvo bene svarbiausia – surasti daugiau informacijos apie Jūratės ir Kastyčio legendos interpretacijas ir sklaidą. Ne kiekvienas žino, kad šis pasakojimas gimė Lietuvoje, bet atsirado aplinkoje, kuri buvo iš dalies dvikalbė, visgi lenkų kalba joje vyravo. 1839 m. lietuvių raštijos veikėjas, poetas, vertėjas ir etnologas Liudvikas Jucevičius legendą pirmą kartą išspausdino savaitraštyje „Tygodnik Petersburski“ lenkiškai, išskyrus lietuviškus jūrų nimfų dainos posmus. Apie šią istoriją ir tragišką jos herojų lemtį, siužeto interpretacijas ir iššūkius šiandienos epochoje jau teko rašyti „Rubinaityje“ (2018, Nr. 2), bet dabar renkama medžiaga kitam – kur kas išsamesniam ir platesniam darbui.
Rugpjūčio 20 dienos ankstyvą rytą Varšuva pasitiko šiltu oru, netrukus jis virto tikra kaitra, nors autobuse buvo vėsu. Koks pirmas įspūdis? Nustebino begalinis aktyvumas centre; dar nebuvo septynių, o žmonės veik miniomis su šypsenomis ar rimtais veidais traukė į savo darbus, tarsi eitų į mūšį. Atrodė, kad varšuviečiai nesidžiaugia vasara, šiluma, o skuba gyventi, miestas buvo pilnas jaunimo. Tokio spartaus judėjimo tempo neteko matyti nei Vilniuje, nei Kaune, nei Krokuvoje, nei Vroclave ar Poznanėje. Grįžęs į Lietuvos sostinę specialiai pasitikrinau – net prieš devynias Katedros aikštė pustuštė.
Negailestingas sistemos ratas sukasi greitai ir jame išsilaikyti nelengva, tą matai kasdien. Užėjęs į kokią „Żabką“ ar „Carrefour“ atpažįsti tuos pačius žmones, kurie nuo ryto iki vakaro pluša nesudėdami rankų. Pokalbiai labai panašūs kaip ir Lietuvos prekybos centruose. „Kai man reikės į tualetą, teks išvaryti visus pirkėjus ir užrakinti parduotuvę“, – skundžiasi prie „Żabkos“ kasos dirbanti stambi mergina itin trumpais šortukais, atiduodama gal puse zloto didesnę grąžą ir sakydama: „Nie mam drobnych“ („Neturiu smulkiųjų“).
Taip, mačiau žmonių, kurie, pvz., Krasinskių parke kaitinasi prieš saulutę, bet tai daugiau vyresni žmonės, o kiti tebelekia. Prisiminiau Paulinos Wilk knygą „Ypatingi ženklai“ (Znaki szczególne, 2014) ir jos pateiktą transformacijos kartos vertinimą: Lenkijos visuomenė jaučiasi kaip tvarkinga armija, kuriai per anksti įsakyta pailsėti.
Visgi tas ritmas ir pasiryžimas kelia susižavėjimą, juk tai daugelio žmonių būdas pasiekti geresnį gyvenimą ir pozityvūs infrastruktūros ir komunikacijos pokyčiai – jų darbo rezultatas. Nors galbūt korporacinėje sistemoje tas darbas ir neįvertinamas.
Tačiau ne visi sugebėjo prisitaikyti prie tempo, dalis varšuviečių, matyt, iškritusių iš šio gyvenimo karuselės, ramiai miegojo ant suoliukų ar tiesiog ant žemės šalia Centrinės stoties, kai kurie susidėję visą savo mantą, dažniausiai net neužsikloję.
Varšuvai netinka stereotipas „centras švarus – apylinkėse purvina“; čia greičiau atvirkščiai. Komunalininkai renka išmestą šlamštą, bet po nakties vėl iškyla kaugės. Šalia dangoraižių metrinė žolė su invazinių kanadinių rykštenių sąžalynais, smarvė, kalnai šiukšlių.
Mėgstu Varšuvą, Lenkijos sostinė man – visų pirma turtingiausių bibliotekų, archyvų ir muziejų miestas su darbuotojais, neretai biurokratais ir formalistais, bet paslaugiais ir mylinčiais savo darbą. Kai kurie jų net išvaizda panašūs į Jano Brzechwos profesorių Tiškutį ar Marios Konopnickos nykštuką istoriką metraštininką Pliurpaliuką.
Bet grįžtu prie Jūratės ir Kastyčio. Apie legendą jau nemažai radau Vilniuje, Vroclave, Krokuvoje, atėjo ir Sirenos miesto prie Vyslos eilė. Visų pirma norėjosi surasti tą Juratos gatvę, apie kurią žinojau vykdamas į Lenkijos sostinę. Taigi, Marszałkowska iki pat galo, pro Lazenkų parką, pro gyvenamuosius rajonus ir netgi sodininkų bendrijas pasiekiau Sadybą – vieną iš atokesnių Varšuvos dalių, joje esantį jaukų individualių namų kvartalą su sodais, katinais, kur nieko keisto sveikintis su nepažįstamaisiais. Rasti gatvę nebuvo lengva, pamatęs, kad jau einu kažkur ne ten, paklausiau moters, ji pasakė ilgus metus čia gyvenanti, bet tokios gatvės negirdėjusi. Paklausiau kavinėje sėdinčio vyro, jis paėmė išmanųjį ir panaršęs pasakė. Pasirodo, ėjau teisingai, bet nepastebėjau gatvės dėl remonto. Ji tokia maža, kad net fotografuoti ją sudėtinga. Parašiau Jūratei žinutę: „Mažutė, graži, remontuojama.“ – „Visai kaip aš“, – atėjo atsakymas iš Kauno.
Tą pačią beveik nemiegotą dieną Varšuvos universiteto bibliotekoje atradau eilinį lenkų (taip taip, lenkų) pasakų ir legendų rinkinį vaikams su L. Jucevičiaus sukurtos legendos tekstu (Baśnie i legendy polskie, Warszawa: Wydawnictwo Zielona Sowa, 2015), kuriame Arturo Gulewicziaus iliustracijos, kaip teko priprasti, pritaikytos vaikams – Jūratė ne tik apsirengusi, bet ir segi ilgą sijoną. Lyg ir suprantama, bet 1966 m. Pranas Lapė, o 1967 m. Valerijonas Galdikas savo iliustracijose Maironio baladei erotikos ne tik nevengė, bet ją netgi akcentavo, nors šie kūrėjai gyveno iš pažiūros kur kas konservatyvesnėje epochoje ir aplinkoje. Taip, jie kūrė iliustracijas suaugusiųjų auditorijai, bet su ilgu sijonu po vandeniu vargu ar būtų patogu. Iš visų lenkų iliustratorių darbų Jūratė kaip mamos (tiesa, nežinia, kas buvo jos mama, nes L. Jucevičius nenurodė) pagimdyta tik viename rinkinyje, pasirodžiusiame XX a. pabaigoje, nupiešta dailininko Romano Szałaso (Marian Orłoń, Jan Tyszkiewicz, Legendy i podania polskie, Warszawa: Kraj, 1988, p. 78). Na, tiek jau to.
Kitą dieną nukeliavau į perpildytą (sic!) Lenkijos nacionalinę biblioteką ir šį tą aptikau 1852 m. Poznanėje ėjusiame žurnale „Szkółka dla dzieci“ – tarp patriotinių ir religinių eilėraščių, choleros epidemijos ar Žemaitijos gyvenimo aprašymų buvo ši istorija, perimta iš L. Jucevičiaus.
Jūratės paminklas Juratoje. Autoriaus nuotrauka
Nors komandiruotė buvo trumpa, apsisprendžiau vykti prie Baltijos jūros ir aplankyti Juratos kurortą, apie kurį sužinojau ne taip seniai. Vėl įsitikinau, kad varšuviečiai ne(be)
atostogauja. Vienintelis tiesioginis traukinys į Helį buvo pustuštis. Anksti ryte išvykęs jau popietę buvau Juratoje. Kurortas niekuo neypatingas – pliažai, restoranai, kempingai, suvenyrų parduotuvės. Labai greitai pamačiau skulptoriaus Stanisławo Szwechowicziaus sukurtą paminklą Jūratei su fontanu ir stendu, kuriame nė žodžio apie baltišką legendos kilmę, Kastytis neminimas, o deivės tėvas įvardintas kaip jūrų valdovas, išaiškėjus dukros meilei mirtingajam, sugriovęs rūmus. Aplink paminklą jauni poilsiautojai užkandžiavo ir gėrė alų, visgi kelias nuotraukas pavyko padaryti. Vis dėlto, mano požiūriu, interneto nuotraukose jis atrodė geriau, auksinė spalva ne itin tiko, buvo pretenzinga, o pati deivė pasirodė kiek keisto žvilgsnio. Nijolės Gaigalaitės skulptūra „Jūratė ir Kastytis“, stovinti Palangoje, neabejotinai aukštesnio meninio lygio.
Pucko įlankoje ant molo veikė lenkų fotografės Katarzynos Paskudos fotografijų paroda „Jurata yra moteris“ apie vyresnes kurorto gyventojas, dauguma jų buvo slaugės arba viešbučių darbuotojos, savininkės. Pasivaikščiojau pliaže prie Baltijos kitoje nerijos pusėje. Vargu ar būtų galima teigti, kad šiandieninė Jurata – intelektualų kurortas; tarp poilsiautojų daugiausia gyvenimo išvargintų vyresniosios kartos lenkų ir tėvelių su vaikučiais. Nors buvo nešalta (+ 26), mažai kas maudėsi, ir išvis pliažas atrodė pustuštis. Laikas bėgo. Pamažu nukeliavau iki stoties ir pajudėjome į Varšuvos pusę jau gerokai pilnesniu traukiniu.
Vėliau, kitomis dienomis, aptikau dar kelias legendos interpretacijas lenkiškuose rinkiniuose, nors ypatingų atradimų jau nebuvo. Tačiau svarbu ir tai, kad teko pamatyti ir kitą Varšuvą – ne centrinę su įvairiakalbiu žmonių skruzdėlynu ir didmiesčio tempu, o tą, kurioje tebesitęsia vasara ir yra gana švaru. Pakeliavęs po miestą pasiekiau Marymoncka gatvę ir Belianų mišką, Kardinolo Stefano Wyszyńskio universitetą. Pamačiau ramų bibliotekininkų darbą, kai nėra skaitytojų jūros, išgirdau Ugdymo skyriaus vedėjos ponios Beatos frazes, kurios skambėjo maždaug taip: „Varšuvoje gyvenu nuo gimimo, bet visados gyvenamuosiuose rajonuose. Centre jaučiuosi nevietinė.“ Tai juk elementaru, bet smagu gauti atsakymą į rūpimą klausimą.
Komandiruotės laikas artėjo į pabaigą. Palikau Lenkijos sostinę, laukė darbai, Rugsėjo pirmoji ant nosies. Prisiminiau gražų tekstą (beje, taip pat parašytą Jūratės) ir dar sykį pabandžiau atsakyti į ten iškeltą klausimą: ar galima susidraugauti su Varšuva, ir jei taip, tai kaip? (Jūratė Čerškutė, „Kaip aš susidraugavau su Varšuva“, www.moteris.lt) Kažkaip man pavykę, tai tarsi ilgą laiką trunkantis bendravimas su iš esmės skirtingu žmogumi, su kuriuo gali kalbėtis valandų valandas įvairiomis temomis ir netgi turint visai kitokią nuomonę likti gerais draugais. Tikiuosi greito pasimatymo su Varšuva, kurios intelektualinėse jūrose tebenardo Jūratė, tiesiog jos reikia išlaukti.
