Ištrūkę demonai ir kiti malonumai
Joseph Campbell. Mitai, kuriais gyvename. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. V.: Tyto alba, 2018. 312 p.
Galėtų būti verčiama ir „Mitai, kuriais maitinamės“. Dar vienas žodžio „mitas“ prasminis sluoksnis siejamas su maistu, išsimaitinimu, pragyvenimu. Turtinga knyga. Vien tik iliustracijų – aštuonios dešimtys. Campbellas apžvelgia pasaulio literatūrą, filosofiją, psichologiją, religiją, mitologiją ir net mokslą. Pasitelkęs dievus bizonus, Kecalkoatlius, budas ir Fėjų karalienes, primena, kad mirties nėra, o namai – antra gimda. Kviečia vaišintis Leviatano, Begemoto ir paukščio Zizo mėsa. Skelbia apie penkias meilės pakopas, kuriomis maldininkas kopia tarnaudamas savo Dievui ir jį pažindamas. Neužmiršta Evangelijos pagal Tomą ir Withmano poezijos. Šioje knygoje Campbellas leidžiasi į abipusiai pamokomus pokalbius. Abipusiai – nes rinkinį sudaro paskaitos apie mitologiją, skaitytos 1958–1971 m. Niujorke, Cooperio sąjungoje.
Labai patogu skaityti: imi vieną iš dvylikos skyrių, paskaitai pusvalandį ar ilgiau ir jau kito nebegriebi – taupai kitam kartui. Galima skaityti ir kaip atskiras temas ar problemas („Karo ir taikos mitologijos“ , „Rytų ir Vakarų religinė priešprieša“), ir kaip naratyvą, kaip nuoseklų tekstą, vedantį link atomazgos. Nors ir negrožinė literatūra, Campbello pasakojimo būdas pasižymi neužbaigtumo estetika, kai daugiau nepasakoma, nei pasakoma.
Jungianti, o ne skirianti knyga. Kad ir skyrius „Šizofrenija – kelionė į vidų“, kuriame šizofreninį pakrikimą Campbellas interpretuoja kaip kelionę į praeitį siekiant atgauti kažką praleista ar prarasta ir šitaip atkurti gyvybinę pusiausvyrą. Bendrakeleiviais tampa eskimų šamanai, LSD vartotojai, vėžliukai iš animacinių filmų, indų pasakų personažai ir Odisėjas. Kaip apibendrina Campbellas, „mitologinio herojaus, šamano, mistiko ir šizofreniko vidinės kelionės iš principo yra tokios pat; o sugrįžimas arba remisija patiriami kaip atgimimas“ (p. 257).
Kas šiame rinkinyje svarbiausia? Kaip rašo Campbellas, tinkamai veikiančios mitologijos įprastai atlieka keturias funkcijas. Pirmoji – sužadinti ir palaikyti individualų nustėrimo ir dėkingumo visatos slėpiningumui jausmą ne tam, kad gyventume apimti baimės, o kad suvoktume dalyvaujantys jame. Kita gyvosios mitologijos funkcija, anot Campbello, turėtų atliepti ir pateikti visatos vaizdą, atitinkantį nūdienos žiniją, žmonių, kuriems ši mitologija skiriama, mokslą ir veiklos sritis. Trečiąją mitologijos funkciją autorius apibrėžia kaip tai, kas pagrindžia, palaiko ir įdiegia tam tikros moralinės sanklodos, tiksliau – visuomenės, kurioje individui reikės gyventi, normas. Ir ketvirtoji stadija – žingsnis po žingsnio vesti sveiką, stiprų ir dvasiškai darnų žmogų per visą įsivaizduojamą naudingo gyvenimo laiką.
Ypač iliustratyvus paskutinis knygos sakinys, kuriame Campbellas skelbia, kad tol, „kol egzistuos žmonija, – senoji, nemarioji, amžinoji mitologija savo „subjektyviąja prasme“, poetiškai atnaujinama nei pagal atmenamą praeitį, nei pagal įsivaizduojamą ateitį, o pagal dabartį: skiriama ne, taip sakant, tautoms išaukštinti, o tam, kad pažadintų individų savižiną, ne tik kaip gausybės ego, kovojančių dėl vietos šios gražios planetos paviršiuje, bet ir kaip Didžiosios Sąmonės centrų, kurių kiekvienas yra savaip kartu su visais ir be horizontų“ (p. 298).
Taigi, daug dėmesio skiriama mitologiniams simboliams ir jų poveikiui pažadinti ir nukreipti gyvybinę energiją, kuri skatina asmenį funkcionuoti tam tikru būdu, palankiu paties asmens dalyvavimui funkcionuojančios socialinės grupės gyvenime. Tačiau kai socialinės grupės pateikti simboliai nebeveikia, o simboliai, kurie veikia, yra ne šios grupės, individas palūžta, tampa atsijęs ir praranda orientaciją. Susiduriame su tuo, ką vadiname simbolio išsigimimu (p. 111).
Campbellas klausia: ką galime pasakyti apie Biblijos simboliką? Paremta senųjų šumerų astronominiais stebėjimais, atliktais prieš penkis ar šešis tūkstančius metų, ir nebeįtikinama antropologija, vargu ar ji šiandien tinkama kam nors „vežti“. Ir, galime nuspėti, Biblija ir krikščionybė, taip pat ir judaizmo pasaulis – ne itin gajus ir gyvybingas. Campbellas gyvumą randa Rytuose. Ypač daug hinduizmo, budizmo, dzenbudizmo ir kitų Rytų religijų lyginimo su vakarietiškomis mitologijomis. Keista, tačiau šioje knygoje Campbellas „silpnokas“ kalbėdamas apie islamo religiją, kuriai veik nelieka vietos – išskyrus tuos negausius atvejus, kai jis svarsto apie sufijų mistikus.
Laimantas Jonušys vertime įskiepijo žodį „patybė“, taip pat „kuduliavimas“, „moklinimas“ ir „gydūnas“. „Mitai, kuriais gyvename“ – ne tik lyginamoji mitologija ar religijotyros studija. Campbellas prisimena kartą išgirstą japonų posakį apie penkis žmogaus augimo tarpsnius: „Dešimties – gyvūnas, dvidešimties – pamišėlis, trisdešimties – nevykėlis, keturiasdešimties – sukčius, penkiasdešimties – nusikaltėlis. Ir pridurčiau, kad šešiasdešimties (jau visa tai perėjęs) imi patarinėti draugams, o septyniasdešimties (suvokęs, kad viskas, ką sakei, buvo ne taip suprasta) prikandi liežuvį ir esi laikomas išminčiumi. Aštuoniasdešimties, – sakė Konfucijus, – aš buvau pažinęs žemę po kojomis ir tvirtai stovėjau“ (p. 258).
Marius Povilas Elijas Martynenko. Be penkių pasaulio pradžia: tekstai malonumui sužadinti. V.: Tyto alba,
2018. 224 p.
Marius Povilas Elijas Martynenko Mariaus Krivičiaus fotografijose. Lyg ir urbanistinis peizažas su aukštos įtampos stulpais, geležinkeliu, lyg ir kaimo ar apleistų sodybų vaizdai. Galiausiai knygos pabaigoje Martynenko Krivičiaus fotografijose visai išnyksta, lieka tik peizažo fragmentai. Tiesa, galėtume spėti, kad ne jie čia svarbiausi, o Martynenko kepurė ir odinis švarkelis. Kepurėlė? Odinė aviatoriaus kepurė? Smalsu, kas gi kada ir užsimaudavo odines kepures? Martynenko galvos apdangalas lyg ir primena 1930 metų sklandytojo-lakūno kepurėlę. Vadinasi – skraidybos specialistas; lakūnas taigi tas, kuris skraido ir skraidina. Tai galėtų patvirtinti ir prasegta odinė striukė ar švarkelis. Sklando, bet kad ant žemės stovi kažkaip labai, o kur Martynenko lėktuvėlis? Tiesa, pasitaiko lakūnų ir ant žemės. Svarstant toliau, aiškėja, kad Martynenko – tai visai ne lakūnas, o ta jo kepurėlė primena tarpukario automobilistų kepures. Kaip ir turėtume nusiraminti bei nesirūpinti, kad nėra lėktuvo, bet kad ir automobilio nėra nei jokio autobuso, tiesa, esama geležinkelio bėgių. Tarkime, kad Martynenko moka ir be papildomų priemonių keliauti laiku.
Tai šen, tai ten – 60 tekstų. Simbolinis skaičius. 60 maršrutų. Tiesa, kai kurie labai trumpi, visi labai trumpi, per du ar tris puslapius. Keliauja ne vienas, keliauja ir diedukas, endokrinologas, motina, lenkiškai besikeikiantis bendradarbis, močiutė, pensininkė turguje, čigoniukas iš vaikystės kiemo, A ir B, „mano meilė“, psichiatrai, vėžiu sergantis vienuolikmetis, tėvas, brolis, draugas, hipotetinis sūnus, Tolikas ir kiti. Skaitytojas irgi.
Kaip galima spręsti iš kartu keliaujančių personažų, kelionės trikryptės: dabartis, praeitis, ateitis. Vadinasi, iš tiesų laiku keliauja. Keliaujant kartu kažkaip norisi pasišnekėti, negi tylėsi, nejauku. Martynenko kviečia, ragina: „Kai kurie rabinai sako, kad Jahvė pasaulį sukūrė kalbėdamas. Tad ateik, pasikalbėkim, pažiūrėsim, kas iš to išeis“ (p. 47). Būna, kartais vairuotojui norisi pramankštinti kojas ir tada jis kviečia tiesiog pasivaikščioti: „Eik su manimi ir einant papasakosiu tau istorijų apie vietas, iš kurių atėjau“ (p. 51). Vadinasi, ne tik apie laiką. Ką gi reiškia „apie vietas, iš kurių atėjau“? Apie ką ir kokias vietas jie ten kalbasi? Apie prasmę ir ne prasmę, nes „prasminga net tada, kai prasmė atrodo beprasmis dalykas“ (p. 31). Apie reakciją į išgirstą prieš dvidešimt metų anekdotą, apie bučiuoklius, gerkliavimus, nujodymus iki pūslių, radinėlius ir, aišku, būtinai apie šunšūdžius. Dar apie įautuves (vaišes naujus batus apsiavus) ir apie kramtomųjų gumų lipdukus, kaip dar vieną folkloro formą (p. 121).
Ar tikrai būtent tokie pokalbiai vyko, ar ir čia kaip Platonas dialoguose apie Sokratą? Skaitytojas tegu pasvarsto. Labai dažnai randame klausimą „ką aš čia veikiu“, ir „aš“ dažnokas – trijuose puslapiuose surasime aštuoniolika „aš“ (p. 210–212), ir tas „aš“ lyg ir dėkoja už viską. Recenzijose turėtų būti ir esminė ar svarbi citata? Tikriausiai šita: „Juodžiausiais momentais pagalvoju apie gyvūną tinginį. Tinginiai krisdami iš medžių kartais griebia už savo pačių letenų, manydami, kad tai šakos, taip nukritę ir miršta. Manymas, kad nesi toks kaip tinginys, kartais paguodžia. Bet krisdamas į tamsybę išties griebiu sau už rankos ir rėkiu: „Rašyk, padla, rašyk!“ (p. 112) Ar daug tokių tekstų, kurie būtų kilę iš imperatyvo „rašyk, padla, rašyk“? Kai kurie tekstai, manytume, labiau primena kūrybinio rašymo pratimus ir užduotis, tekstai, kuriuos reikėtų auginti, puoselėti, aptarinėti, taisyti ir pan. Ir tai nebūtinai negatyvu, kad ir „Instruktažas – sukurti žmogų“ (p. 108), simpatiška ir kai tiražuojama kokia nors frazė ir pan.
O skaitytojas? Martynenko tekstais, skirtais malonumui sužadinti, lyg ir laukia, kad ir skaitytojas tartų „aš irgi“ ar „man irgi taip buvo“, „atrodė, maniau“. „Norėčiau būseną pavadinti „abilobyste“. Šį žodį sugalvojau apibūdinti jausmui, kai pasibaigus vienam pokalbiui abu pašnekovai jaučiasi pralobę“ (p. 197). Abilobystė gali virsti daugialobyste? Vargu ar dar kartą skaityčiau. Nors ir skaičiau kelis kartus. Klausimas – ar tas malonumas dar kartą, antrą kartą perskaičius irgi sužadinamas? Kai ką nugirsti, kai ko įdėmiau pasiklausai, visai kaip autobuse, – nugirsti pokalbiai ar anekdotai tuo metu atrodo prasmingi ir juokingi, bet ar dar kartą… Tiesa, dar kartą į tą patį autobusą ir neįsėsi, ir su tais pačiais keleiviais tų pačių istorijų ir anekdotų nenugirsi. Ir kažin ar reikia. Nebent pavyktų gauti paslaptingą kepurėlę.
Maz Evans. Eliotas ir ištrūkęs demonas, arba Kaip Olimpo dievai gelbėjo pasaulį. Romanas. Iš anglų k. vertė Jūratė Dzermeikaitė. V.: Tyto alba, 2018. 360 p.
Graikijos dievų gyvenimas Olimpe truputį primena politikų kasdienybę. Rūpesčių ir reikalų gausybė. Kadenciją trunkanti pauzė, kai laimėta kova (Dzeuso ir koalicijos pergalė prieš titanus) ir galima pasidžiaugti, tiesa, Seimo nariams bent jau ketverius metus, bet Olimpe įsikūrusiems dievams šis limitas lyg ir negalioja, kaip ir atskaitomybė rinkėjams. Tiesa, tarp tokios pauzės, arba status quo, tiek vieniems, tiek kitiems pasitaiko netikėtų rūpesčių. Kad ir kaip būtų paradoksalu, galingiesiems graikų dievams prireikia mirtingųjų pagalbos. Romane pasakojama apie įkliuvusią į kebeknę Zodiako tarybos narę, Dzeusą ir jo šeimos narius bei Anglijoje gyvenantį dvylikametį berniuką. „Eliotas ir ištrūkęs demonas“ – pirmoji į lietuvių kalbą išversta garsios britų dramaturgės knyga vaikams (ir ne tik).
Taigi, ne tik vaikams, įdomu skaityti ir kai triskart ar gerokai daugiau nei 12 metų. Tiesa, iš pradžių tekstą ir rašymo manierą reikia prisipratinti. Nektarčinus, snargliamurglius, nuoperdas, žemkelius, Tvinkalą, Vadink Mane Greihamu ir kitus Jūratės Dzermeikaitės verstus britiško humoro pliūpsnius. Lyg ir netikėta paralelė tarp Graikijos dievų ir šiandieninės Anglijos. Atsakymą Dzeuso žodžiais pasiūlo Maz Evans: „Mums reikėjo vietos, kur būrelis ekscentrikų, turinčių keistų įpročių, per daug neišsiskirtų iš kitų. [...] Mums pasirodė, kad Anglija tam labiausiai tinkama.“ Vyrams derėtų įsiminti Dzeuso patarimą, kad „moteris reikia priimti su visais jų trūkumais“ (p. 183), nes priešingu atveju „nuo tokio žvilgsnio, ko gero, ir karpos galėtų nukristi“ (p. 187). Pasirodo, filosofų išsvajota ir apdainuota „aletėja“, kaip atvertis, nepaslėptis, tai, kas regima, akivaizdu, neuždengta, iš tiesų yra pavaldi tiesos demonei, kaip ir kitos, iš pirmo žvilgsnio ne visai demoniškos būsenos, tokios kaip viltis, liūdesys, senatvė, pabėgimas, užmaršumas, viltis, turi savo demoniškus globėjus. Riba tarp dievų ir žmonių pasaulių menka, išskydusi ir nelabai aiški. Jau Talis iš Mileto teigė, kad visur pilna dievų. Prekybos centras – pragaro rūšis ar karalystė. Pieštinis Pegasas, vartant knygą, kaip mintis skraido puslapio apačioje ir mėgsta mineralinį vandenį. Dėmesio verta ir programėlė „Veritas“, suteikianti galimybę parodyti „tikrąjį“ veidą. Evans demaskuoja Trampingtoną, kuris iš tiesų yra Hipnas. „Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jam aplink galvą tarsi kokia išskydusi aureolė plaikstosi balti plaukai. Bet atidžiau pasižiūrėjęs Eliotas suprato, kad ten visai ne plaukai, o plunksnuoti sparnai“ (p. 199).
Ne tik fantazijos šėlsmas, bet ir šeimos svarbos akcentavimas. Tiesa, skaitydamas nejučiomis svarstai, ar iš tiesų dvylikamečiui svarbiausi dalykai, kaip deklaruojama romane, – serganti mama ir namai. Kartu Eliotas kovoja su Tanatu ir Hipnu, atstovaujančiais graikiškai mirties ir miego paralelei. Ir nors romane beveik nieko nesužinome apie Elioto tėvą, Dzeusas tam tikra prasme įvaikina ar įsūnija berniuką. Nuojauta kužda, kad Eliotas ne visai paprastas dvylikametis berniukas, vėliau, kitoje Maz Evans knygoje, turėtų dar daugiau paaiškėti… Lauksime tęsinio.
