Eilės
●
Krantas, vanduo ir meldų tankynė
Šiandien čia radome upę
Čia radom paviršių ir dugną šiame vandeny
Iškalbėtam per tūkstančius metų sėdim
Tarp dumblo ir smėlio, plaunam save
Saujom žodžių įtrinam jais savo kūnus
Visada yra tai, ko nepasiekia žodžiai
Kas bijo kalbos mūsų išvirkščios pusės
Tavo priešpilnis veidas priešais mano
Priešpilnį veidą
Upėj nėra kur laikytis, čia esam
Savo pačių atspindžiai, jokio raibumo
Akių nenusuk – stos pilnatis
●
paukštis skrenda virš upės
upė aplenkia paukštį
paukštis krenta į upę
upei nerūpi paukščio skendimas
paukščiui nerūpi upės tekėjimas
lyja
●
laimingasis numeris dvidešimt šeši
išplautas meilės į krantą
išplautu skrandžiu
stropiai plaunamomis mintimis
įvertinkite savo nerimą skalėje
nuo vieno iki dešimt
įvertinkite savo nuotaiką
vakar ir šiandien
kodėl taip padarėte
kodėl aš taip padariau?
mes neturime rozečių ir užraktų
bet turime rugius prie bedugnės
kad užsimirštume ir kristume
gilyn gilyn
mes neturime veidrodžių
bet turime spalvotus plastikinius puodelius
triskart dienoj kaip žąsiukai eilutėn
oranžinis žalias mėlynas
tabletės baltos rožinės gelsvos
„nuo miego“
jie prašo paaiškint kuo
skiriasi kiaulė nuo karvės
karvės akys liūdnesnės ji
žiūri į tolį tarsi ilgėdama
aš stengiuosi į akis nežiūrėti
dar pastebės
kad manęs čia nėra
●
dabar aš esu lėta ir sunki forma apsitraukus oda
kurią susikaupę baksnoja ir maigo
dabar aš esu dvi rankos ištiestos į priekį
įvertinti kurioje šiandien ryškiau mėlynuoja
dabar aš esu ta raudona dėmelė kurią
spjaunu kriauklėn ir aptemsta pasaulis
dabar aš vėl penkerių šešerių ir daugiau
kai tėvams buvau vienas didelis paroksizmas
dabar aš tik forma be jokio turinio
būtinumo keltis privalomų pasiaiškinimų
dabar išspjaunu save kad pažiūrėčiau kas liko
ir užsimerkiu
užkalbėjimas gyvasčiai
ateik mirtele
ant mano rankų
kad suptumei
ir siaustų vėjai
kad suptum mane
ir kaulai byrėtų
tuos kaulus kapotų
paukščiai
aš pati būčiau paukštis
kuris save kapoja
tada mirtele
nurimtų žemė
sniegu
samanomis ir seilėm
sulipdytum mane
pastatytum ant kojų
be vardų nemylimų
minčių karščiuojančių
ateik mirtie
gimdytoja
Mariaus Samavičiaus piešinys
●
Ši progresija ne aritmetinė
Iš tikrųjų net ne progresija
Budėjimas niekada nesibaigsiantis
Uolus mokymasis pastebėti
Susikertančias linijas
Kritinius taškus
Pastebėti mudviejų kontūrus
Ribas, kur kreivės užlūžta
(Į brėžinius stengiuosi nebežiūrėti)
Ši progresija nuolat didėjanti
Suprask, greit jau pajėgsiu
Nupiešti tau kvepiantį vėją
Žydintį sodą ir vidury
Tavo nuogumą
Žiedais apipiltą
●
visa ką susapnuoju turiu pašnabždėt
tau į ausį suberti
į švelnią geldelę
nieko tokio jei kartais pabyra
kartojas iš naujo
(visi sapnai kurių
negaliu prisiminti yra
visi eilėraščiai
kurių niekaip nepabaigiu)
niekas taip paprastai neišleidžia
iš atvirkštinio pasaulio
į gerąją pusę
ten purvinos gatvės senukas
vaiko kūne kuris
prieš pabundant atims man gyvybę
saujos pripildytos kraujo
ir pieno taip plaunu
šio pamiršto miesto nuodėmes
prieš pabundant senukas atneša veidrodį –
gramdau savo purviną kūną
įtariu jog yra mechanizmas
kurio geriau neardyt nesukiot
net nežiūrėt į tą pusę nes
rasi basilisko akutę kuri
pažvelgs tau į vidų
tada nieks neišleis
būsi priverstas viską
suprasti todėl
atsuk savo švelnią geldelę
subersiu tau viską
kas po nakties
lieka iš mano miego
●
Aš senas purvinas kaukas
Oloj neberandantis vietos
Vaikams pažiūrėti ištrauktas
Kai šitokie lietūs
Kai šitokie lietūs
Aš grubus šiaurės vėjas
Vis nudraskomas šašas
Amžina samsara
Be noro be valios
Be šventų vėliavėlių
Aš akmuo kurį meta į vandenį
Ir tie ratilai aplink jį
Šitas sušiktas ratas
Jis niekada nesibaigia
Mano sode pilna vyšnių
Aš esu vyšnios kauliukas
Įvairios jų kombinacijos
Jas surenka vėjas
Kartais vėjas nurimsta
Mano sodą išpjauna
Tokio lietaus neregėjom
Žemė mūsų vienintelis maistas
Kemšu ją į vidų
Kad save pasodinčiau iš naujo
