Du pasauliai

 

Suzana Tratnik (g. 1963) – slovėnų rašytoja, vertėja, LGBT aktyvistė. Šešių novelių rinkinių, dviejų romanų ir kt. knygų autorė. 2007 m. apdovanota garbingiausia Slovėnijoje už meno pasiekimus skiriama Didžiąja Prešereno premija (Prešernova nagrada).

 

Marina su Marina susėdo prie kelio miesto pakrašty. Abi vilkėjo languotus marškinius ir mūvėjo džinsus žemai prisiūtomis kišenėmis. Taigi jos dar turėjo kažką bendro, nors nesimatė jau daug mėnesių. Kol pirmoji Marina, kuri buvo vos dvejais metais vyresnė už antrąją Mariną, dar nebuvo išvykusi į Liublianą studijuoti, jos abi buvo laikomos tokiomis pačiomis – išprotėjusiomis, bjauriomis, agresyviomis ir nieko vertomis. Net ir jų vardai vienodi. Kai pirmoji Marina sutiko antrąją Mariną – klasės draugės Ingridos jaunesniąją seserį, – buvo įsitikinusi, kad tai pati nuobodžiausia mergina pasaulyje. Mažajai Marinai, kuri vos vilkosi profesinėje mokykloje, – o tai pakankamai pasako apie jos nenorą mokytis, – ne taip gerai sekėsi kaip protingesnei ir gerokai įžvalgesnei vyresniajai seseriai Ingridai, kuri puikiai baigdavo semestrus gimnazijoje.

Aš buvau ta pirmoji Marina, kuri su Ingrida mokėsi gimnazijoje, – man visi žadėjo blogą baigtį dėl niekam tikusios draugystės su apleista profesinės mokyklos mokine. Draugystės, kuri dėl šio skirtumo buvo laikoma negarbinga ir dėl kurios aš turėčiau nueiti šunkeliais.

 

 

O kai pirmą kartą su mažąja Marina buvome toje pačioje kompanijoje ir nekalbėdamos bei viena į kitą nežiūrėdamos kurį laiką vaikščiojom gatve viena šalia kitos, pasiūliau penktadienį susitikti. Tik jai būdingu šiurkštoku tonu ji atsakė: „Nu jo“, ir aš truputį susirūpinau, kaip mes bendrausime ir pakęsime viena kitą visą vakarą. Bet alkoholis viską sutvarkys, raminau save. Ir tikrai! Nuo tada lankėmės tuose pačiuose pasilinksminimuose, trindavomės tuose pačiuose baruose, abi nešiojome varno juodumo plaukus iki pečių, tik jos buvo dažyti. Vilkėjome striukes, marškinius, džinsines liemenes, žinoma, džinsus ir marškinėlius, ir nieko daugiau. Pamažu visos mūsų dienos atrodė kaip penktadieniai, ir beveik nebuvo vakaro, kurio nepratęstume iki vėlumos. Kartais mums pasisekdavo pasirodyti mokykloje dar prieš priešpiečius. Priverstinai pavalgiusios, tuojau susirasdavome viena kitą. Daugybę kartų bėgdavome iš pamokų kartu. Sėdėdavom parke, rūkydavom, galbūt gerdavom vyną ar vagiliaudavom. Kartais užtekdavo alaus skardinei ir mėgstamai pupelių sriubai be mėsos. Jei neturėdavom pakankamai pinigų, po pamokų neidavom namo, nes visada kildavo problemų, kaip vakare vėl išeiti, nepaisant tėvų įspėjimų ir atmintinai žinomų grasinimų, kad pasieksim patį dugną. Mariną paskutinį kartą prikūlė tėvas, todėl jai atsirado priežastis pabėgti pro vonios langą ir specialiai praleisti visą vakarą ir, žinoma, didelę dalį nakties lauke. Pati gyvenau spaudžiama motinos grasinimų su kažkokiu nematomu, bet neištrinamu antspaudu, kurį gausiu kaip palaidas vienišos motinos vaikas. Žinoma, man tai nerūpėjo. Norėjau tokių pačių ir dar didesnių teisių nei vaikai, kurie turi abu tėvus.

Vėlyvom popietėm mums patikdavo kiurksoti apleistam bare „Submarinas“, mokyklines kuprines nutrenkdavom po stalu, valgydavom pupelių sriubą ir gerdavom alų. Ten mums niekas nekabindavo makaronų – nei kaimynai, nei jos įkyri sesuo, ką jau kalbėti apie motinas ar mokytojus. Niekam net į galvą nešaudavo, kad iš išorės normalios ir dar pakankamai protingos mokinės Marinos galėtų lankytis tokioj skylėj. Bet mes lankėmės.

Pasisėdėjimai smagiausi būdavo šeštadieniais, kai mūsų klasiokai sėdėdavo namie, nes mokinių linksmybių dienos būdavo penktadieniai, o savaitgaliai skirti šeimai ir mokslams. O mes kiekvieną šeštadienį leisdavom kavinėse su trankia muzika, apsvaigusiomis dainininkėmis skardžiomis gerklėmis ir dar labiau degradavusia publika. Susipažinome su daugybe girtuoklių, kuriems nebuvo sunku duoti litrui vyno. Draugavom su vaikinais ir merginom, kurie išvis nežinojo, kas ta vidurinė mokykla.

Vieną šeštadienio vakarą Marina tiesiog dingo. Niekur negalėjau jos rasti. Aplaksčiau visus barus, netgi savo bjaurybei klasiokei Ingridai paskambinau, ši gerai mane aprėkė, kad užsiiminėju tokiom nesąmonėm ir vedu iš kelio jos seserį, kurios jau nuo penktadienio nebuvo namuose. Pajutau pavydą, nes akivaizdu, kad penktadienį Marina nėjo namo tada, kai išėjau aš, ir dar kažkur bastėsi be manęs. Į kavinę nuėjau vėlų vakarą, ir tai buvo vienintelė dar veikianti kavinė šiame mažame miestelyje. Prisėdau prie artimiausio pažįstamo, kurį dar galėjau pakęsti, nes, be Marinos, man tinkamos kompanijos nebuvo.

Kol tuštinau litrą vyno su puse litro mineralinio, užgrojo garsi muzika. Žalios mano akys, žalios akys kaip saulė spindi… Pirmos poros jau brovėsi į šokių aikštelę, vyrai trumpomis kojomis ir stambios moterys paraudusiais veidais ir nuo vyno apsalusiomis šypsenomis. Žiūrėdama į juos, nevalingai pagalvojau, kad vis dėlto man šie žmonės patinka. Norėjau būti viena iš jų, norėjau suktis šokių aikštelėje ir meiliai juoktis iki ašarų. Tarp porų kaip du vaiduoklius įžiūrėjau Mariną ir ją apkabinusį Vinį, jauną hipį, kuris jau buvo įstojęs į metalo apdirbimo specialybę. Iš karto pamačiau, kad ji gerai nusilakusi, nes nusišypsojo tingiai, kaip sulėtintam filme, ir tvirtai atsirėmė į šokio partnerį. O jis atsirėmė į ją. Tai buvo vienas gražesnių vaikinų, iš tiesų, kol taip nenusigėrė, kad po akimis atsirado maišeliai, ir nebegalėjo net sakinio sudaryti su bent vienu veiksmažodžiu. Atsistojau ir palengva ėjau prie jų, o jie manęs net nepastebėjo. Pati nežinau, kodėl juos šitaip myliu, kodėl gi mano laimė nutrūko taip staiga… Jie vis dar buvo apsikabinę, nors jau nevaidino, kad šoka. Bučiavosi atvirom burnom taip, kad matėsi aptingę liežuviai. Atsistojau už Vinio nugaros ir tada Marina mane pastebėjo. Žinojau, jog, besibučiuodama girta, ji visada būna atsimerkusi, kad nesubloguotų. Kiek prisiminiau, nuo praėjusio penktadienio Vinis buvo pusiau mano vaikinas, aš pati jau prieš savaitę jai pasakiau, kad glamžėmės vienam tūse ir tarėmės, jog tai pakartosim. Nes žmogus negali būti vienas gražiausiais gyvenimo metais. Taigi pagriebiau vaikiną, atplėšiau jį nuo Marinos lūpų, vienu judesiu atsukau į save ir lyg pakvaišusi į jį įsisiurbiau. Nepaisant nuostabos, jis tuoj pat atsakė į bučinį, jo susijaudinimas, prasidėjęs nuo Marinos lūpų, man buvo malonus. Atsigręžiau į Mariną, kuri liko stovėti kaip vandeniu aplieta, tik bejėgiškai pakėlė rankas. Mečiau jai pirštinę. Didžiuodamasi savo akcija, dar stipriau įsisiurbiau Viniui į lūpas, o jis tuoj pat užkišo ranką man už palaidinės. Žaliosios akys kaip saulė spindi… Tada mane kažkas stipriai patraukė. Marina atsistojo man už nugaros ir taip patempė už plaukų, kad praradau pusiausvyrą ir kritau ant užpakalio. Tada ji šoko prie Vinio, griebė jį už pilvo ir pritraukė prie savęs. Jie laižėsi ir glaustėsi, o aš vos atsistojau ant girtų linkstančių kojų. Grįžau prie savo staliuko, pyliausi taures ir vienu mauku jas tuštinau. Atrodė, kad nevaldau situacijos. Po poros gabalų grupė pagaliau paskelbė pertrauką, ir mano draugai turėjo atsisveikinti su laižymusi ir grabinėjimusi. Jie pasuko prie mano staliuko, nors Marina nusprendė nueiti į tualetą ir nusiuntė Vinį vieną į liūto nasrus. Atsisėdęs ir nervingai prisidegęs cigaretę, jis manęs paklausė:

– Kas jums, boboms, yra su tuo pavydu? Aš tai prieš jus nieko neturiu…

Pasakiau jam, kad viskas gerai, ir mes vėl pradėjom bučiuotis. Atėjo Marina, prisėdo šalia mūsų ir niūriai pasakė:

– Na ir mėgaukitės.

– Kodėl tempei man už plaukų? – paklausiau jos.

– O kaip tau atrodo? Nes galiu. Nusipelnei.

– Gerai, – pasakiau ir išlenkiau dar vieną taurę. – Tai patempk dar kartą, jei gali.

– Nustokit, o tai eisiu kitur, – užprotestavo Vinis.

Ji priėmė iššūkį ir man stipriai patempė už plaukų. Žinoma, aš to laukiau ir pati su didžiausiu malonumu timptelėjau jos plaukus. Tada mes pradėjom juoktis kaip išprotėjusios, ir mūsų vaikinui net į galvą nešovė eiti kur nors kitur.

Per savaitę vėl bandėme bėgti iš pamokų bent du ar tris kartus, kartais eidavom į jos namus ir išlenkdavom kokią taurelę arba miesto parke kniaukėm pinigus ir trynėmės „Submarine“, valgydamos pupelių sriubą ir gerdamos alų. Žinoma, ištemptom ausim gaudėm kitų komentarus, kad esam palaida bala, kad mums niekas nerūpi ir kad geriam vidury dienos. Visos tos dienos daugiau ar mažiau priminė penktadienius. Kol vieną gražią dieną Vinis sugalvojo šį tą naujo – pakviesti mus į kiną. Jau šimtą metų nė vienas iš mūsų nežiūrėjo jokio filmo dideliam ekrane. Mintis buvo beprotiškai gera. Jis mums nupirko bilietus ir didelėj vidinėj palto kišenėj užsikišo degtinės butelį. Sėdėjom paskutinėj eilėj, ten, kur sėdi vyresni ir protingesni. Vinis atsisėdo tarp mudviejų. Sekmadieniais mūsų miestelyje galima žiūrėti tik du dalykus: šeštą valandą – veiksmo filmus, o aštuntą – erotinius. Gėrėm degtinę į sveikatą, tyliai kikenom ir įsivaizdavom, kokie pašėlę esam paskutinėj eilėj.

Filmas vadinosi „Greitkelis lovoje“, o tai, žinoma, nepaliko jokių abejonių dėl žanro. Žvengėm iš vienišų moterų, kurios erotiniuose filmuose skusdamos morkas staiga prisimena, kad tiek, kiek trunka jų nuobodžios santuokos, kažkam yra be galo reikalingos. Tuoj pat jos numesdavo morkas ir puodus ir išsiruošdavo į miestą, kur iš karto atsitrenkdavo į ne mažiau ištroškusius sporto klubo trenerius, sodininkus ar taksistus. „Ne, taip nebegalima“, – tada pasakė Vinis ir pradėjo glostyti mūsų kelius. Nuo to karto sekmadieniais visada eidavom į kiną. Be visų visiškai vienodų įpročių ir kvailysčių, turėjom dar ir tokį patį vaikiną. Kitaip sakant, tą patį. Kai žiūrėjome filmą „Opapa lovoj“, kuriam pavadinimas tiko tiesiog idealiai, buvo atitraukti mūsų džinsų užtrauktukai, kad tilptų jo rankos. Visada spėliojau, ar ploni jo dešinės rankos pirštai Marinos klitorį trina tokiu pačiu ritmu kaip ir manąjį jo kairės rankos pirštai. Tai mane taip jaudindavo, kad nedrįsau pažiūrėti į Mariną, kol ji mėgavosi, nes tai reikštų, kad šį tą prisipažįstame, nors nė sekundės ar dviejų iš akių nepaleidau jo galvos šešėlio prietemoj. Kartais man atrodydavo, kad kol trunka trumpas šviesos pliūpsnis iš ekrano, matau jos pravertas lūpas, tai, kaip ji atmeta plaukus ar neramiai perkelia koją ant kojos.

– Kaip tau patinka? – kartą valgant mūsų tradicinę pupelių sriubą, pradėjau temą, kuria dar nekalbėjome.

– Kine sekmadieniais?

Iš pradžių ji į mane pažiūrėjo su nepasitikėjimu, o tada gūžtelėjo pečiais.

– Ką aš žinau? Man tinka. Kad nereikia visko pačiai.

O tada ji pradėjo juoktis tokiu švelniai tvirtu tonu, kuris visada įspėdavo, kad jai nerūpi.

Tokia pašaipi ji buvo ir tada, kai girta man pasakė, kad parke ją išprievartavo draugas, kuris lydėjo namo. Blaiviai paklausiau, kas nutiko vėliau, o ji beveik su neapykanta į mane pažiūrėjo ir išrėžė, kad nieko tokio nenutiko, nes buvo per girta, kad labai skaudėtų.

Padėjau šaukštą ir nurijau seiles.

– Kad tau nereikia visko pačiai?

– Nu jo, gi supranti, apie ką aš čia. – Ji bandė kalbėti įprastai. – Juk tu irgi pati, ar ne?

– Aš tai ne. Man neįdomu.

Neprotingu melu tik užmušiau ir taip netvirtą jos pasitikėjimą, tad pokalbis buvo baigtas.

Manau, kad tai buvo paskutinis sekmadienio filmas, kurį žiūrėjom kartu. „Socialinio draudimo ginekologas“. Į paskutinę eilę, kur jautėmės gerokai išdykusios, įsibrovėm jau nusilakę. Ginekologas gydė ir klausėsi vargšių ponių. Jei verkdavo, jas išdulkindavo.

– Jūs jau niekam netinkat, – sušnibždėjo Vinis, ir mes vėl pradėjome juoktis.

Nors iš tiesų buvo daugybė priežasčių verkti. Mokslo metų vidurys artėjo taip greitai, kad man buvo aišku, jog visų neigiamų pažymių nespėsiu išsitaisyti. Marina turėjo daugybę problemų dėl be priežasties praleistų pamokų, todėl beveik nustojo lankytis mokykloje, nes nebebuvo, kaip taisytis. Pati semestro pabaiga buvo siaubas, kurio dar nepajėgėme įsivaizduoti. Žiūrėdama „Ginekologą“, buvau arti orgazmo. Pabandžiau susilaikyti, nes nežinojau, ar Marina kine kada nors jautė tą patį, o aš jausčiausi nejaukiai, būdama pirma. Tiksliai nežinojau, kas vyksta kitoje Vinio pusėje. Prieblandoje man atrodė, kad Marina linktelėjo, ir tuomet jai išsprūdo trumpas atodūsis, nors tai galėjo būti ir kokios nors ginekologo pacientės atodūsis ekrane. Tada jo pirštai mano džinsuose tapo reiklūs ir greiti. Nebegalėjau susilaikyti. Pasilenkiau ir pamačiau, kaip ištroškusiai jis tenkina Mariną, kuri lankstėsi kėdėje, o jos tarpkojis trankėsi į jo delną. Ir jos orgazmas per Vinį staiga persidavė man.

Nuo to karto į kiną nebėjome. Per žiemos atostogas mudvi su Marina buvome prievarta atskirtos viena nuo kitos. Jos tėvai, sesuo, auklėtoja ir artimiausios susirūpinusios kaimynės buvo nusprendusios dėl vieno: pamišėles reikia atskirti vieną nuo kitos. Už bausmę ją išsiuntė atostogų pas pusseserę į kaimą, o aš pati visada buvau užrakinta bute ir turėjau kuo dažniau apsimesti, kad mokausi. Bet nesimokiau. Šitam semestre buvo per daug neigiamų pažymių, kad tai mane dar kiek domintų. Nekantraudama laukiau, kada prasidės pamokos, vėl gausiu buto raktus, eisiu linksmintis ir – nebebūsiu viena. Bet dabar Mariną visada lydėjo sesuo, todėl dar ilgai niekur negalėjom kartu pasiplauti. Tai truko iki penktadienio renginio mokykloje, į kurį Marina galėjo ateiti kartu su seserimi, o aš namie pamelavau, kad einu į kiną. Šokių aikštelėje slapta susimojavom ir susitikom tualete.

– Kaip ilgai tavęs nemačiau! – Marina švelniai pabučiavo mane į lūpas.

– Man jau užtenka to kalėjimo, – atsakiau. – Užkniso mane tas gyvenimas apskritai.

Ji atsakė, kad sutiko Vinį, ir jis dabar namuose vienas.

Pasiplovėm iš šokių ir nuėjom pas jį. Sėdėjom prieš televizorių ir ragavom gėrimus iš šeimos baro, esančio svetainės spintelėje. Vinis, gražiausias daugybės nebaigtų profesinių mokyklų vaikinas, gulėjo ant sofos ir vilkėjo džinsinę liemenę bei mūvėjo apatinius. Jis gėrė alų ir kalbėjo apie dalykus, kurie jam atrodė juokingi. Pirmą kartą pamaniau, kad jis kvailas, bet nė viena iš mūsų nesam skyrusios pakankamai laiko jo klausytis.

Marina šoko man į glėbį su viskio buteliu rankoje. Ji spaudė mane prie savęs, kažkaip per stipriai, kaip tai daro girti žmonės. O tada man sušnibždėjo:

– Ei, mane išmetė iš mokyklos.

– Baik tu, – kvailai pabandžiau ją guosti.

– Nu tikrai, – atsakė.

– Bet kaip tavęs namie neužmušė?

– Užmuštų, jei pasakyčiau. Vaidinu, kad einu į mokyklą, nes ta debilė sesė visada mane lydi. Kai tik nusisuka, aš pabėgu.

– O kur būni, jei ne mokykloj?

– Pas Vinį. Ar taip, ar taip, jis visada namie.

Pajutau dūrius krūtinėj. Kas jiems suteikė teisę, tą didžiulę galimybę, bendrauti, kol manęs nėra? Ir jie glamžosi, kol aš vargstu mokykloj?

– Ką darysi, kai seniai sužinos, kad išlėkei? – paklausiau. Turėjau nugalėti pavydą.

– Ką darysiu? Nieko! Socialiniam manęs atiduot nebegali, aš jau per sena.

– Gerai juos apknisai.

Tada mes juokėmės. Visada taip, lyg tyčiotumės iš savęs pačių. Tai mums patiko. Vinis užsnūdo ant sofos.

– Aš beveik nė vieno kuolo neišsitaisiau, – pridūriau norėdama atrodyti taip pat blogai kaip ir ji, nors man iki to buvo toli.

– Tai dar turi laiko, – tvirtai man atkirto. – Tu visada išsikapstai iš mėšlo.

Supratau, kad mano problemėlės jos nė trupučio nedomina. Be žodžių nuėjau prie baro ir paėmiau naują viskio butelį.

– Įpilk ir man, – pasakė Marina. – Tu čia ne viena.

Ji niekada nepamiršdavo bent kiek įgelti.

– Ir man, – akimirkai atsigavo Vinis.

Padaviau jam pilną taurę, o kitą atkišau Marinai. Kai norėjo paimti, patraukiau ranką.

– Ką čia išsidirbinėji? – piktai paklausė.

– Einam. Į miegamąjį. Noriu paaiškint, ką reiškia nebūt vienai.

Ji pavartė akis, prisidegė cigaretę ir tingiai mane nusekė. Mūsų taures padėjau ant naktinės spintelės, apkabinau ją ir įsisiurbiau į lūpas. Laisva ranka užrakinau duris, lyg tai nuolat darytume jau nuo pradinės mokyklos. Marina atsakė į mano bučinius, tikriausiai galvodama, kad tai yra geriausia, ką šiuo metu gali padaryti.

Švelniai prispaudžiau ją prie lovos ir užkišau ranką už palaidinės.

Jai išsprūdo atodūsis.

– Ko tu nori? Nepagaunu kampo?

– Permiegot su tavim, – atsakiau.

Ji palinksėjo galvą ir pradėjo mane nurenginėti.

Miegamajame buvome kokią valandą. Vinis bandė belstis, bet vėliau akivaizdžiai užmigo ir paliko mus ramybėj. Tikriausiai abi sutiktume, kad seksas buvo visai nieko. Buvome per girtos ir per daug sutrikusios, kad galėtume užsiimti savo malonumais. Mus tikriausiai jaudino žinojimas, kad galime nusirenginėti ir tyrinėti be įsipareigojimo kažkam kažką grąžinti. Žinojau, kad ji neatsisakys, kai paprašiau leisti įkišti pirštą. Klausiau jos, ar skauda, o ji tik sušvokštė, kas čia skaudės. Nevarginom viena kitos sentimentalumais, nesikuklinom, nesišvaistėm meiliais žodžiais ar švelnumais – netgi tarpusavyje. Neprisipažinau, kad ji buvo pirmoji man laižiusi, kad išpildė mano svajonę, su kuria kovojau beveik kaip su košmaru. Kai baigiau, delnu ji man trenkė per užpakalį, nes tą matė kažkokioj pornuškėj. Tai manęs nė kiek labiau nepatenkino, bet pats faktas, kad tai padarė dėl manęs, privertė pajusti begalinį pasididžiavimą.

– Ei, bobos, jūs dūros, atidarykit, kažkas rūksta iš kambario! – sustaugė Vinis už durų kaip tik tada, kai intensyviai galvojau apie kokią gerą sekmadieninių erotinių filmų sceną, į kurią įtraukčiau savo naujai atrastą meilužę.

Kai kritome ant lovos, pamiršom, kad Marinos rankoj buvo cigaretė.

 

Susėdom prie kelio miesto pakrašty, kur prieš daug mėnesių gėrėm, rūkėm ir svaigom, kad neverta gyventi ir kaip gerai mirti jaunam. Abi vilkėjom languotus marškinius ir mūvėjom džinsus žemai prisiūtom kišenėm. Taigi dar turėjom kažką bendro. Bent jau man taip atrodė, nors persikėliau studijuoti ir nutolau nuo laukinės mažo miestelio nekultūros, o vietiniai pikti liežuviai plakė, kad išsikapsčiau iš mėšlo. Marina, kuri nebaigė vidurinės mokyklos palengvinta programa, nes tai ar taip, ar taip nesąmonė, kaip kalbėjo pati sau, dabar plovė kažkokios firmos biurą. Pamaniau, kad dabar jos gyvenimas tikriausia nesąmonė, bet jai to nepasakiau. Norėjau jai gerai išreklamuoti Liublianą ir gyriausi, kad susipažinau su gera chebra, nuo pankų iki jaunų Komunistų sąjungos narių. Atsakė, kad visi žmonės yra geri, nepriklausomai nuo to, kuo užsiima. Tokios banalybės Liublianoj niekas nepasakytų. Vakare sėdėjom kavinėj su vietiniais hipiais, kurie per kiekvieną šventę linkėjo „laimės, kad plaukai iki kelių augtų!“ Kalbėjau nedaug. Mane nervino pritildyta iš kolonėlių sklindanti roko muzika. Tie dalykai manęs nebedomino. Mus kvietė gert toliau, kitoj kavinėj, kitam tūse, į parką, kaip senais gerais laikais. Bet mes tik sėdėjom ir mažai kalbėjom. Marina tam ilgaplaukiui pasakė, kad šįvakar mes liksim vienos. Ir paėmė mane už rankos lyg mylimąją. Jie juokėsi iš mūsų, atseit, lesbės, bet ji nepatraukė rankos.

Kai uždarė kavinę, mes nuo jų pasiplovėm. Vienos pasukom į parką, pasėdėt ant suolo atramos, ko padorūs žmonės niekada nedaro. Neturėjom nieko gert. Tik cigaretes. Prieš tai kavinėj girdėjau, kad Vinis iš kariuomenės grįžo pirma laiko, nes buvo pripažintas netinkamu, nors net ir kariuomenė nebūtų jo galėjusi išgelbėti nuo bukumo. Bet man nesinorėjo kalbėti apie jį ir brangias akimirkas su Marina gaišti gaivinant priblėsusius prisiminimus apie jo namuose sudegusią patalynę, kaip mes nuogos atidarėm jam duris, kad galėtume visi trys užgesinti degančią lovą. Tada pamatėm, kad čiužinys nevisiškai sudegė, ir tęsėm vakarėlį. Dar Vinis pasakė, kad dabar jam galas, kai seniai sugrįš, bet tai nė vieno iš mūsų nedomino. Apsirengiau ir nuėjau į svetainę surinkti butelių iš šeimos baro. Ką dar radau, supyliau į didelį puodą ir nešiau į miegamąjį. Koja pastūmiau privertas duris. Visų pirma pamačiau tik nuogą Vinio nugarą. Klausinėjau savęs, kur galėjo dingti Marina. O tada po juo įžiūrėjau jos galvą. Tvirtai pastačiau puodą ant grindų, išbėgau į koridorių, pagriebiau savo paltą ir išėjau. Mane lydėjo jos paskutinis žvilgsnis, kaip man atrodė, pilnas neprotingo keršto, nes ant jos jau buvau ne aš.

Tada prie draudimo bendrauti, taip griežtai atskiriant pamišėlius, prisidėjo ir Vinio tėvai: jie žadėjo apie gaisrą nepranešti policijai su sąlyga, kad mes trys nustosim matytis. Man tai jau nerūpėjo. Nebenorėjau girtauti su Marina. Nusprendžiau, kad ji yra nevykėlė ir kad man labai pasiseks, jei kitų mokslo metų pradžioje persikelsiu į Liublianą. Tuo tada popietėmis ir vakarais tupėjau namuose, taisiausi pažymius ir siunčiau dokumentus į fakultetą, kiekvieną dieną vaikščiojau į mokyklą ir savanoriškos vienatvės metu visiškai pamiršau apie veiksmo filmus šeštą valandą ir erotinius – aštuntą.

– Ar žinai, kad Vinis pirma laiko grįžo iš armijos ir dabar… – Marina netikėtai nukirto mano minčių tėkmę ir grąžino į neseną praeitį.

– Girdėjau, – atsakiau, nors girdėjau ne viską, ir tai manęs visai nedomino. Galvojau apie ką kita. Nešiojau tą mintį nuo tada, kai paskambinau jai iš Liublianos, kad šį savaitgalį pagaliau susitiktume.

– Žinai, visą tą laiką, visus tuos mėnesius, kai nesimatėm, noriu tavęs kai ko paklausti, – valdingai pakeičiau temą.

Marina gūžtelėjo pečiais. Aišku, ji net nenumanė, apie ką aš.

– Žinai, ta naktis pas Vinį… – pasakiau ir nurijau seiles.

– Aha! – ji ir vėl atgijo. – Ta nesąmonė, kai padegėm patalynę. Juk visai nebuvo blogai. Tik kas dar šiandien tą prisimena?

– Maniau, tai, kad mes… buvom kartu, – pagaliau pasakiau.

– A, apie tą. Juk nebuvo blogai, – ji trumpai nusišypsojo, neaišku, ciniškai ar bandydama išsisukti.

– Ar kada pagalvojai, kad galėtume tai pakartoti?

Marina iš kišenės išsitraukė naują cigaretę ir prisidegė ją nuo tos, kuri dar nebuvo užgesusi. Man atrodė, kad jos pirštai dreba, bet neišdrįsau į ją pasukti galvos.

– Nes aš galvojau, – pridūriau greitai.

Kol truko tyla, bandžiau suskaičiuoti sekundes, kurias ji delsia. Kai suskaičiavau iki penkiasdešimt, supratau, kad Marina kovoja su atsakymu.

– Nesuprantu – ką pakartotume? – ji bandė laimėti laiko. Bet aš buvau nuėjusi per toli, kad pradėčiau kalbėti apie ką kita.

– Na… kad būtume kartu.

– Mes visada buvom kartu. Visada laikėmės kartu. Net ir tuos mėnesius, kai nesimatėm.

Manyje augusi įtampa po truputį pradėjo virsti į įžeistą pyktį.

– Lyg nesuprastum, apie ką aš.

Marina nepasidavė. Žinojau, kad žodinis bandymas išsisukti gali tęstis valandų valandas. Žinojau, kokia ji, ir kad intymiose situacijose ji nežengs net antro žingsnio, ką jau kalbėti apie pirmąjį.

– Galvojau…

Norėjau, kad ji nubrauktų visus tuos perteklinius žodžius nuo lūpų ir mane pabučiuotų.

– Sakyk, – melagingai mane skatino, lyg tai būtų mano išpažintis geriausiai draugei.

– Na, ar būtum mano mergina?

Taip. Pasakiau. Ir suvokiau, kaip ilgai jau žinau, kad šią akimirką tarp mūsų viskas nutrūks.

– Žinai…

Man atrodė, kad Marina tiesė ranką manęs link, o tada įkišo ją į savo palto kišenę. Bet nesiryžau pažvelgti. Pajutau šaltį, nors dar nebuvo tikros žiemos ir temperatūra naktį laikėsi apie nulį.

– Mes… – pradėjo Marina. Jutau, kaip sunku jai, blaiviai, kalbėti apie tai, ką jaučia. – Mes esam… du pasauliai.

 

Ji gulėjo lovoje po dideliu ventiliatorium lubose, kuris jai visada primindavo patetišką jausmą iš filmo „Kasablanka“. Kambarys buvo kuklus, pilnas nereikalingo kičo ir baisiai tuščias, jei vidury dienos galėjai gulėti jame esančioje senoje lovoje. Kaitino tropinė saulė, kuri degino oranžinėmis keraminėmis plytelėmis dengtoje terasoje, – ten rūkė ir tyliai iš savo kvailysčių juokėsi jos bendrakeleivės. Kaip kokioj mokyklos išvykoj, pagalvojo Marina, kai vieni linksminasi dėl to, kad kiti yra atstumti.

Ji įsivaizdavo, kaip Kasablankos ventiliatorius čežančiais sparnais išsklaido jos ašaras nuo veido po visą kambarį. Kad tik dėl to tame kambaryje – tikriausia tropinė drėgmė, neleidžianti kvėpuoti. Ji turėjo krūvą tamsiausių vaizdinių. Tikriausiai dėl baisaus karščio, dėl kurio visame kūne pajuto baimę, jog iki grįžimo namo liko dar kiauros aštuonios dienos. Drėgmės tankis ore didėjo kiekvieną dieną. Ji galvojo apie filmą „Arbata Sacharoje“ ir apie Malkovičių, vaidinantį mirštantį keliauninką, kuris nyksta karštyje tarp musių ir žino, kad mirs, nes jau filmo viduryje sunkiai susirgo. Ji negalėjo galvoti apie tai, dėl ko dabar verkia, todėl pradėjo verkti dėl kažko, kas nutiko prieš dešimtmečius. Prisiminė mažąją Mariną ir neįtikėtiną faktą, kad gerus dvidešimt metų nepagalvojo apie ją ilgiau nei penkiasdešimt sekundžių. Nuo tada, kai prieš daugelį metų tą naktį mažo miestelio parke ji pakilo nuo suolo ir nuėjo, Marinos gyvenime jos beveik neliko. Amžiams. Tada ji tikriausiai negalėjo įsivaizduoti, kad jos daugiau niekada nesusitiks. Ir neaišku, ar dabar kas būtų kitaip. Bet ji niekada nepasakė, kad jai visai nerūpi nei ji, nei jų draugystė. Nebuvo laiko, nes jos girtaudavo ir visas dienas intensyviai užsiiminėjo užmarštimi. Kalbėti buvo beprasmiška. Mėgstami erotiniai filmai tikriausiai visada ją sies su mažąja Marina. Ir mintis apie tai, kad su ja norėjo dar kartą. Taip kaip ir ta, kita, esanti oranžinėje terasoje, nenori su ja po Kasablankos ventiliatorium, o ji nebegali visko viena pati. Tik tas jausmas, lyg tavęs pačios būtų per daug, senuosius pasaulius nepertraukiamom grandinėm sieja su naujaisiais. Tada pasigirdo beldimas į duris. Ta jos draugė iš terasos atvėrė duris, be jokios išraiškos pažiūrėjo į ventiliatorių ant lubų ir pasakė: „Čia drėgmė dar stipresnė.“ Ir nuėjo prie savo kuprinės, įniko ją kratyti. Nenorėjo per ilgai būti kambaryje šalia Marinos, todėl išspaudė dar kelis žodžius apie karštį, nes terasoje, kur slapta flirtavo su trečiąja bendrakeleive, pritrūko cigarečių.

– Aš jau eisiu namo, – pasakė Marina. Ir sudrebėjo nuo savo žodžių. Juk tai buvo dar tik filmo vidurys.

 

Vertė Kristina Tamulevičiūtė