Čia buvo tigras
Gregoras Strniša (1930–1987) – vienas svarbiausių XX a. 2-osios pusės slovėnų poetų, taip pat – dramaturgas, dainų autorius. Lietuvių skaitytojus galėtų sudominti kai kurios jo biografijos detalės. Būdamas 19 metų drauge su motina ir tėvu knygų paaugliams rašytoju Gustavu Strniša buvo teisiamas už pagalbą politiniams pabėgėliams ir neištikimybę Tito režimui. Buvo nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme, atimtos pilietinės teisės ir skirti ketveri metai priverstinių darbų. Tuo metu jis rimtai užsiėmė literatūra, o atgavęs laisvę įstojo į Liublianos universitetą, kur studijavo anglų ir vokiečių kalbas, mokėsi senųjų šumerų ir akadų kalbų pagrindų. Baigęs studijas neįsidarbino – visą gyvenimą buvo nepriklausomas rašytojas, laikėsi atokiai nuo viešojo literatūrinio gyvenimo, pragyvenimui užsidirbdavo rašydamas populiarių estradinių dainų tekstus. Įdomu tai, kad beveik niekuomet nėra išvykęs iš Liublianos, keliauti apskritai nemėgo, o 1985 m. gavęs Fulbrighto stipendiją vykti į Jungtines Amerikos Valstijas išvykimą atidėliojo ir galiausiai neišvyko. Prieš mirtį buvo apdovanotas Didžiąja Prešereno premija. Kūrybos temos – esatis, kančia, mirtis, gyvenimas prieš pražūtį, dažnos aliuzijos į antikinius mitus, viduramžių pasakas, pasakų herojus. Priskiriamas prie postsimbolizmo kūrėjų.
Vertėja
Čia buvo tigras
I.
Šviesūs pavasario lašai kapsėjo visą dieną.
Nuo šakų krito, takelių smėlis vis dar šlapias.
Pragiedrėjo. Iš lėto žengi per parką,
jame lyg dvasia gąsdina vakaro saulė.
Apšviestoj tamsaus medžio viršūnėj
juodasis strazdas užčiulba. Vakaras labai tylus.
Saulės šviesa pasausta lyg vynas.
Tarp medžių iš bronzos statula sužvilga.
Tada prieš save žemės drėgmėj tu įžiūri
įspaudus plačius, aštrius ir gilius.
Parkas didžiulis, saulėtais lapais ir šešėliais užlietas:
suvirpi, žengi į priekį ir žinai: čia ėjo tigras.
II.
Ir vis dar pameni tą dieną,
kai pirmąkart stebėjai tigro žingsnius.
Vis tiktais prabudęs tu juos pamatei.
Rytas priminė vakarą, užlietą šešėliais.
Nuo to karto prabėgo labai daug laiko.
Visą naktį iki aušros gulėjai tamsoj atvirom akim,
tada kritai į giliausią sapną, lyg žvelgtum pro langą,
o lauke ir toliau tyliai snigtų.
Gyveni, lyg nebūtų didžiulių pokyčių.
Po to ryto greitai atėjo ruduo,
tada buvo ilga, šlapia žiema,
tamsų miestą užgulęs šlapias sniegas.
III.
Sėdi rankas ant stalo sudėjęs, žvelgi pro langą,
vėlyva popietė, greitai jau tems.
Jokio garso dabar kambary nesigirdi.
Galvoji: lauke užgęsta žiemos diena.
Matai tiktai dangų ir stogą, raudoną,
tikriausiai tai sniegas popiečio saulėj nuslydo nuo jo.
Begęstančioj šviesoj kaminas meta paliegusį šešėlį.
Vakaras švino mėlio bus, galvoji, ir kiek ūkanotas.
Žengi lango link. Gatve eina moteris balta suknele,
kitoj pusėj, smėly, vaikas žaidžia,
vasaros diena žūsta medžių tamsoj.
Lyg didelis debesis spindintis užlietų vasaros dieną.
IV.
Galbūt nebuvo didelių pokyčių.
Tiktai kambariuos, kur buvai kadaise,
dabar nerandi ant sienos matyto paveikslo,
ten liko tiktai keturkampis atspindys šviesus.
Ir vis dažniau pažįstamuos keliuos tave
sutinka aukšti, dulkėti raiteliai.
Kraštuos, kur vaikščiojai kiekvieną dieną,
staiga pasirodo sunkios bronzos statulos.
Ir kartais, žengdamas į žinomus namus,
nusileidi į rūsius, žemus ir drėgnus,
kurių anksčiau nebuvo. Kiemuose urzgia,
didžiuliai šunys nuo grandinių nutrūksta.
V.
Šitaip gyveni, žengi tolyn į pasaulį,
ūkanotose jūrose, snieguotose viršukalnėse,
matai daug naujų, nepažintų miestų,
kur tykiose mažose aikštėse mėgsti prisėsti.
Net ir tenai kartais nutrintam grindiny,
leidžiantis saulei, nutįsta šešėliai ilgi ir siauri.
Suimi akmenį, rankose jį spaudi
ir atsainiai šnabždi: čia buvo tigras.
Tačiau dar jo paties nesutikai.
Pažvelgusysis į tigrą greitai numiršta.
Visada žengia link tavęs pro tamsius vasaros vartus,
per baltus gruodžio miglos rūmus.
VI.
Saulė leidžiasi. Spinduliuos paskutiniuos
paklydęs juodasis debesis.
Jis primena didelį laivą,
kuris plaukia kiton pusėn pasaulio.
Danguj plevena jauni paukščiai,
žuvys plaukioja vandeny.
Miškuos apmiršta kirvio aidas,
namo sėjėjas eina per laukus.
Kaip gedulas juodas dūmas liejas
virš namų stogų. Saulė nusileido.
Debesis pradingo, danguje pavasario
dienon Orionas sušvinta.
Iš: Gregor Strniša. Zbranepesmi. Ljubljana: Beletrina, 2007
Vertė Kristina Tamulevičiūtė
