Mirties ar nemirtingumo žemė?

Algimantas Mackus. Jo yra žemė. Kūrybos rinktinė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. 235 p.

 

1961-ųjų rugpjūčio 11 dienos rytą automobilio avarijoje žuvo Antanas Škėma. Tuoj po to, dar nežinodamas, kad 1964-ųjų gruodžio 28 dieną pats pakartos jo likimą, Algimantas Mackus rašė: „Pravažiuojančio sunkvežimio ratai ne vienam iš mūsų bus paskutinis gyvo kūno kontaktas su žemės sukimosi dėsniu. Kai žūstame, esame visatos centras, kopernikai. Bent tiek mums paliks visame pravažiuojančio sunkvežimio ratų tragedijos suvokime. Nežinau, kam ateina eilė. [...] Daug kas mūsų egzilėj, pasmerkta sunykti“ („Iš užrašų apie egzilę“, p. 215). Tačiau Škėmos mirtis įkvėpė Mackų parašyti brandžiausią savo poezijos knygą „Chapel B“, pavadintą koplyčios, kurioje buvo pašarvotas jo (knygos) herojus, vardu. Jurgis Blekaitis rašydamas Mackaus nekrologą Škėmą išskiria kaip asmenybę, itin paveikusią kūrybinę poeto laikyseną: „Antano Škėmos kraupus ir beprasmis žuvimas […] sukrėtė daugelį […]. Bet niekas turbūt taip skaudžiai neišgyveno, kaip Algimantas Mackus, labai aukštai vertinęs Škėmos drąsią kūrybą. Jeigu būtų galima parodyti, kas lietuvių literatūrinėje kūryboje labiausiai bus paveikęs Mackų jo avangardėjimo kely, tai būtų tikriausia Škėma.“^[1]

1944-aisiais Mackus atsidūrė Vokietijoje, 1949-aisiais – Amerikoje. Šios datos užrašytos ir Škėmos biografijoje. Emigracija, nors patirta bei suvokta skirtingai ir galbūt tik per atsitiktinumą, suvedė ne tik žmogiškuosius, bet ir profesinius kūrėjų kelius.

Nors svetimumo jausmas emigracijoje persekiojo ir bežemius, ir žemininkus, Mackus egzilį priėmė kaip likimą, o Škėma – kaip pasirinkimą, sprendimą, savo bailumo įrodymą. Galbūt todėl teatrališka Škėmos asmenybė visuomet šiek tiek gožė šalia esančius, galbūt dėl tos priežasties Škėma, jo paties žodžiais, „pralošė savo žaidimą“^[2]. Tačiau Mackui pasitaikė galimybė subręsti kaip poetui šalia kito galbūt kiek ekscentriško, bet pasaulio tiesai ir neteisybei jautraus kūrėjo. Galbūt kiek per drąsu teigti, bet drįsčiau bent suabejoti, ar Škėma, o juo labiau Mackus surado savo skaitytoją. Ar vis dar suranda? Škėmą atradome dabar, literatūros ir dramaturgijos paskaitose, teatro scenose. O kur įsiterpti Mackaus kūrybai? Nugulti senose poezijos lentynose šalia Mačernio ir Maironio ir būti surastam atsitiktinio skaitytojo?

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, tęsdama XX amžiaus lietuvių literatūros lobyno seriją, išleido Mackaus kūrybos rinktinę – tai keturios poezijos knygos, parašytos per neilgai trukusį poeto gyvenimą, ir esė „Iš užrašų apie egzilę“.

Pirmoji Mackaus knyga „Elegijos“ (1950) dažnai „iškrenta“ iš autoriaus kūrybos, nes aštuoniolikmetis poetas ją pasirašė Algimanto Pagėgio slapyvardžiu. Tačiau drąsus žingsnis (tik, deja, dar visiškai nežinia į kur) tėvynės ir namų ilgesį pavertė eilėraščiais, o nuoširdus, net jeigu kiek paviršutiniškas poetiškumas susaistė Mackų su kalbos nuožmumu. Jauno poeto balsas „Elegijose“ ištirpsta maironiškuose aiduose, tačiau esama ir nuojautos, nuspėjančios tolesnę poeto kryptį:

 

Ar aš galiu išeit iš žemės,
kad žemė – liūdesys?

(„Ar aš galiu?“, p. 54)

 

Knygoje „Jo yra žemė“ (1959) išryškėja praradimo, susvetimėjimo, nusivylimo motyvas. Iš „Elegijų“ ataidintis, o gal tik kasdienę išeivio poeto nuotaiką persekiojantis ilgesio ir nesusitaikymo tonas pavirsta neigimu ir (žemės) atsižadėjimu:

 

Kada sudegs diena ir žingsnis

daugiau nebegalės lėtėti,

žinau, kad aš kiekvieno savo žodžio išsižadėsiu.

(„Žemės atsižadėjimas“, p. 66)

 

Tačiau su šiuo atsižadėjimu ir praradimu paties poeto jau susitaikyta, todėl, kaip teigia Algimantas Baltakis, eilėraščiuose į viską žiūrima iš „žodžiais sunkiai nusakomos praradimų aukštumos“^[3]. Aplinkos paskatintas poetas sąmoningai užsisklendžia savyje, lieka tarsi ir be skaitytojo, ir be pasakojimo, tačiau jo eilėse stiprėja žodžio galia, aiškėja poetinė kryptis, dominantys motyvai ir temos, aštrėja vidinis nusiteikimas:

 

Nebeieškokime –

mes nieko nesurasime:

nei žemės, nei pavasario,

[…]

kol patys sau nebūsime

ir žemės, ir pavasariai.

(„Netikėjimas“, p. 60)

 

Pasak paties Mackaus, juk tik tada, „[k]ai nelieka jokio tikrumo, kai abejoju ir visais paprasčiausiais dalykais, net kasdieniais gamtos reiškiniais, – tik tuomet ryžtuosi kūrybiniam procesui“.^[4]

„Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (1962) praplėtė Mackaus poetinę amplitudę. Tapęs savotišku (alkanųjų^[5]) bežemių kartos balsu, poetas ieškojo savo vietos egzilyje. Tačiau ieškojimas nereiškė nei manifestų, nei himnų. Galbūt publicistinė patirtis JAV leistuose lietuvių žurnaluose („Margutis“, „Literatūros lankai“, „Metmenys“ ir kt.) išmokė poetą nuosaikaus redakcinio tono, bet (neornamentuotos kalbos) generacijos balsas Mackaus eilėraščiuose skambėjo veikiau kaip išgyvenimas nei idėjų skelbimas, veikiau kaip asmeniška išpažintis ir nusivylimas nei deklaratyvūs apibendrinimai:

 

[…]

šią neapykantą teisinu,

tiktai – kad nebūčiau toks kvailas,

kad naktimis neieškočiau namų

visai prakeiktai, išklydusiai generacijai

(„Hermetiškoji daina“, p. 127)

 

Knygoje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ reikšmingai sustiprėjo mirties įvaizdžiai. Paradoksalu, kad šis sustiprėjimas pasirodė ištylėta, išlaukta ir išgyventa kalbos švara. Galbūt tikrasis susidūrimas su mirtimi poeto jau iš dalies buvo nujaučiamas ar netgi pergyventas^[6]:

 

– Ką nešu stikliniam karste?

– Surinkau visus daiktus, turėtus anuomet.

Šaknis įleido mirę daiktai manin.

– Nenusimesi aštraus, mirusio svorio?

– Kai žmogus nebeturi ko laidoti, jis tampa vienas.

– Būk.

(„Atsklanda“, p. 116)

 

Neabejotinai susitaikymas su draugo ir kūrėjo mirtimi nugulė į paskutinę knygą „Chapel B“ (1965), išleistą po netikėtos paties autoriaus mirties. Knygos epigrafe užrašęs frazę „suprasti ne rūsčią malonę gyventi, bet piktą džiaugsmą numirti“, Mackus nenutuokė, kad šie žodžiai, kaip ir visa Škėmai skirta knyga, taps requiem sau pačiam.

Knygoje „Chapel B“ poetas jautriai, bet negailestingai žengia į mirties žemę ne tik ieškodamas joje Škėmos pėdsakų ar eilėraščių nuotrupų, jo žūties absurdiškumą palygindamas su nuslėpta Frederico Garcíos Lorcos mirtimi, bet ir mėgindamas suprasti, o galbūt ir pateisinti šį išradingą „bandymą“ ištrūkti:

 

[…]

Išsilenkė siela iš kūno

septintą valandą ryto.

[…]

Dabar iš tikrųjų žinai,

ar baigiasi kūno egzilė.

[…]

Ryšius su gyvąja gamta

nutraukei nedavęs sprendimo:

ar kūnui užbaigti siela

už kūną išeina egzilėn.

(„Raudiškoji“, p. 195)

 

Paskutinės Mackaus knygos eilėraščiuose galutinai susijungia poetiška kalba ir iš abstrakcijų jau ištrūkęs vaizdinys. Žodžių tirštumas, kuriame nepaskęsta nei poetas, nei jo herojai, vedasi skaitytoją į tiesioginį susidūrimą su mirtimi. Ar toks poeto uždavinys – pasiekti, kad kalba kalbėtų tave ir tavimi, o ne tu – ją? Ir štai – automobilio avarija, kurios kaip mirties prašosi eilėraščio subjektas, sukonkretinama aštriabriaunių Škėmos mirties aplinkybių ir sodraus mirties išgyvenimo pačia kalba:

 

Juodos, juodos!

Aš noriu tik juodos,

mėnulio plaštakom

į sapną apimtos,

į Dievo masę

dūžtančios avarijos.

(„I [Žalios, žalios!]“, p. 197)

 

Galbūt išties, kaip atsimena Blekaitis, mirtis jau kurį laiką sėlino paskui poetą ir tie vis dažnėjantys ir aštrėjantys žodžiai apie ją tebuvo makabriškai taikli nuojauta.^[7] Bet Mackus prabyla ir apie savotišką nemirtingumą: „Pasinėriau į egzilės jūrą ir stebiu, kokiais prabangiais laivais turistai sugrįžta į namus. Mokinuosi gyventi taip, kaip kiti sugeba tik mirti“ („Iš užrašų apie egzilę“, p. 217). Neabejoju, kad poetas darsyk prisiminė ir Škėmos patarimą: „Reikia tik praplaukti pro Scilę ir Charibdę. Nesudužti į uolas.“^[8] Tačiau nesu tikra, ar jam pavyko. Tikiuosi.