Po tamsos: Viktoro Franklio prasmės imperija

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas straipsnis „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi žmonių gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.

Anne-Marie Roviello, analizuodama Hannos Arendt totalitarizmo teoriją, teigia, kad totalitarizmas reiškiasi ne vien kaip fizine jėga, bet ir kaip netiesioginė, nematoma prievarta prieš žmones. Ši prievarta pasižymi tuo, kad asmuo yra verčiamas paklusti tokioms ideologinėms tikrovės interpretacijoms, kurios jam yra svetimos. Tai galima vadinti psichologiniu išprievartavimu – žmogus verčiamas intymiausiu lygmeniu priimti tai, kas jam svetima, kam jo protas ir kūnas spontaniškai iš visų jėgų priešinasi. Todėl, norėdamas išgyventi, žmogus išmoksta nejausti, t. y. slopinti savo paties spontaniškas emocines reakcijas. Roviello teigimu, ši prievarta „persmelkia sąmonę tarsi įkyrus tirštas rūkas, tarsi nepažįstamas, grėsmingas tamsus vanduo“ – netekęs galimybės atvirai spontaniškai reaguoti, pasitikėti savo paties pirminėmis reakcijomis, praradęs ryšį pats su savimi, žmogus atsiduria sumaišties ir beprasmybės tamsoje.

*

Viktoras Franklis, Austrijos žydas, psichiatras, išgyveno Holokaustą. Po karo, 1946 m., parašęs knygą „Žmogus ieško prasmės“, kurioje plėtoja savo logoterapijos teoriją apie tai, kaip prasmės paieškos padėjo jam nepalūžti net pačiais sunkiausiais momentais, Franklis tapo plačiai žinomas visame pasaulyje. Negana to, Franklis tapo atlaidumo, susitaikymo bei žmogiškumo triumfo net ir paties siaubingiausio blogio akivaizdoje simboliu.

Timothy Pytellio straipsnyje „The Missing Pieces of the Puzzle“ („Trūkstami dėlionės elementai“), publikuotame 2000 m. „Journal of Contemporary History“, pateikiamos mažiau žinomos Franklio biografijos detalės.

Pytellio teigimu, Antrojo pasaulinio karo metais, prieš patekdamas į Theresienstadto getą, Franklis dirbo nacių kontroliuojamoje ligoninėje. Tuo metu žydų savižudybės, vadinamasis Masados sprendimas, tiek Austrijoje, tiek Vokietijoje  buvo plačiai paplitusios. Yra žinoma, kad Berlyno gydytojai laikėsi nerašyto susitarimo, jog privalu gerbti tragiškomis aplinkybėmis tokį sprendimą priėmusių žmonių pasirinkimą išvengti dar didesnio pažeminimo bei kančių, ir tokių žmonių negelbėdavo. Šiuo atžvilgiu Franklio pozicija skyrėsi nuo kitų gydytojų, tiek žydų, tiek nežydų.

Nors Franklis žinomas kaip išgyvenęs Aušvico siaubą, Pytellis akcentuoja, kad jis Aušvice praleido vos keletą dienų – porą metų jis praleido Theresienstadto gete netoli Prahos, vėliau, keletą dienų praleidęs Aušvice, buvo pervežtas į Kauferingo III darbo lagerį, kur po 5 mėnesių buvo išvaduotas. Franklis savo knygoje teigia, kad „Aušvico kaliniai, pirminiam šokui praėjus, nustodavo bijoti mirties ir netgi dujų kameros prarasdavo savo gąsdinantį siaubą po keleto pirmųjų dienų“. Pytellis ironizuoja, kad, „praėjus keletui pirmųjų dienų, Franklis buvo jau gana toli nuo Aušvico, todėl konkrečiai jo atveju dujų kameros iš tiesų prarado savo gąsdinantį siaubą“.

Kokia buvo Franklio pokario metų sėkmės ir populiarumo paslaptis? Galbūt tai ta pati priežastis, dėl kurios Hannos Arendt „Blogio banalumas“, Douglaso Kelley „22 celės Niurnberge“ ir daugelis kitų knygų buvo nepopuliarios, – žmonės nebuvo linkę klausyti sunkių, sudėtingų, komplikuotų, skausmingų aiškinimų, keliančių grėsmę jų įprastiniam pasaulio suvokimui. Franklis pasirodė kaip nihilizmo nugalėtojas, liudijantis žmogiškumo triumfą net nevilties akimirkomis, ir tai buvo ta žinia, kurią visuomenė mielai sutiko.

Pytellio teigimu, Jungtinėse Valstijose Franklis tapo susitaikymą ir gėrio triumfą liudijančiu simboliu. Čia Franklis patraukė į savo pusę daug vadinamųjų pastoralinių psichologų, vienas jų, Robertas Leslie, vėliau parašė knygą „Jėzus ir logoterapija“. Kritikai, tokie kaip Rollo May, Franklio logoterapiją vertino kaip „linkusią į autoritarizmą“, nes ji „neigia gyvenimo kompleksiškumą“ ir siūlo vieną supaprastintą sprendimą. Pytellis vadina Franklį savigalbos (self help) judėjimo ir populiariosios psichologijos pradininku, kuris JAV rinkoje įsitvirtino kaip „dvasingumo mažmenos prekeivis“.

Pytellis pasakoja, kad gimtojoje Austrijoje Franklis tapo „susitaikymo su praeitimi“ simboliu. Kažkuriuo metu Austrijoje paaiškėjo, kad kandidatas į prezidentus Kurtas Waldheimas melavo apie savo praeitį, nutylėdamas nepatogius momentus, susijusius su jo galimu bendradarbiavimu su naciais. Franklis buvo kritikuojamas dėl to, kad iš Waldheimo rankų priėmė apdovanojimą, Didįjį sidabrinį garbės ženklą su žvaigžde. Pytellio teigimu, tai buvo abiem pusėms naudingas sandėris – Waldheimas legitimavo save visuomenės akyse, o Franklis sulaukė „garbės ir pripažinimo“. Kitame savo straipsnyje Pytellis yra dar griežtesnis: „Faktas, kad Franklis viešai pasirodė su Waldheimu po to, kai paaiškėjo (tam tikri dalykai) apie jo praeitį, buvo įžeidimas tiek Vienos žydams, tiek Holokausto aukoms. Aš manau, kad tai buvo gėdinga.“

Karlheinzas Billeris ir Jay I. Levinsonas tame pačiame žurnale („Journal of Contemporary History“) sureagavo į Pytellio išsakytą kritiką ir bandė pateisinti Franklį. Abu pateikė skirtingas versijas, kodėl Franklis priėmė apdovanojimą iš Waldheimo rankų: Levinsonas teigė, esą Frankliui buvo daromas spaudimas, o Billeris rašė, esą Franklis pats sąmoningai pasirinko išreikšti paramą Waldheimui. Pytellis atkreipė dėmesį į šiuos prieštaravimus ir atsakė į juos komentaru apie „atminties kontroversiškumą“.

Pytellis savo 2015 m. knygoje „Viktoras Franklis ieško prasmės“ analizuoja ne tik į žymiojo psichiatro biografiją ir teorines įžvalgas. Čia jis, remdamasis Haddono Klingbergo, paties Franklio pasirinkto oficialiu savo biografu, Alfredo Länglės, ilgamečio Franklio draugo ir bendražygio, bei kitų jo kolegų atsiminimais, atkreipia dėmesį į tam tikrus Franklio charakterio aspektus.

Pytellis cituoja Klingbergo teiginį, esą Franklis buvo „pernelyg reiklus, nekantrus, karštakošis ir kandus… Kartais sudarydavo save šlovinančio pagyrūno įspūdį.“ Jis tvirtina, kad Länglė laikėsi tos pačios nuomonės kaip ir Klingbergas, o Franklio charakteriui apibūdinti vartojo narcisizmo terminą.

Knygoje rašoma, kad tokių nuostatų laikėsi ir žinomas Martino Buberio intelektualinio palikimo tyrėjas Maurice’as Friedmanas. Apie 1970 m. Friedmanas organizavo Franklio apsilankymą Tulane’o universitete Naujajame Orleane; vizito metu Friedmaną atstūmė Franklio arogancija, jis apibūdino Franklį kaip „tobulą primadoną“.

Pytellis taip pat mini žinomą psichologą Abrahamą Maslow, kuris po susitikimo su Frankliu 1963 m. dienoraštyje įrašė: „Trečia valanda nakties, o aš vis negaliu užmigti. Vakaras su Frankliu buvo [...] prarastas, veltui praleistas vakaras. Aš negaliu pakęsti jo agresyvumo.“ Po kito susitikimo, įvykusio po penkerių metų, Maslow dienoraštyje įrašė: „Keistas dalykas, kalbant apie Franklį, – jis kalba aukštesnį mąstymą liudijančia kalba, tačiau to, ką kalba, jis neišgyvena. Jis vis toks pat agresyvus, susirūpinęs ir susidomėjęs vien tik savimi, narcisistas, kaip ir praeityje.“

Pytellis cituoja ir patį Franklį, kuris pusiau autobiografiniame tekste „Logotherapy on Its Way to Degurufication“ mini tokį epizodą: kai neįvardintos tarptautinės organizacijos prezidentas jam esą pasakęs: „Daktare Frankli, jūs man primenate Šv. Romos imperatorių Karolį V, pagarsėjusį posakiu, esą jo imperija tokia didelė, kad saulė virš jos niekada nenusileidžia“, Franklis – čia jo paties liudijimas – atsakęs: „Na, ir ar jis buvo neteisus?“ Pytellis mano, kad Frankliui buvo nesvetima idėja lygiuotis į imperatorių ir įsivaizduoti save jo vietoje.

Įvairiuose savo tekstuose Pytellis tvirtina, esą Franklis klaidingai vaizdavo Holokaustą kaip „suvaldomą patirtį“, pateikė „sterilizuotą praeities versiją“ ir prisidėjo prie to, kad Holokaustas yra „atsimenamas klaidingai“. Koks buvo Franklio santykis su jį ištikusiu blogiu? Kiek Franklio asmenybė ir jo paties teorija buvo nulemta ir suformuota jo traumuojančios patirties?

*

Trauminio patyrimo metu į pavojų žmogaus smegenys reaguoja dvejopai: fight or freeze reakcija –impulsas arba kovoti, arba apmirti. Pirmuoju atveju organizmas paruošiamas pulti, kovoti, gintis, antruoju atveju asmuo tarsi apmiršta, darosi nematomas, negirdimas, nepastebimas ir tikisi, kad pavojus jį aplenks. Potrauminiu laikotarpiu kūnas atsimena jį ištikusį pavojų ir toliau gyvena apimtas parengties būsenos – pasirengęs arba priešintis, arba nutilti ir atsitraukti. Pirminis saugumas yra amžiams prarastas, žmogus gyvena įsijautrinęs, kad siaubo ir bejėgiškumo būklė gali pasikartoti, todėl menkiausias trikdys suvokiamas kaip grėsmė, kaip pavojus, į kurį būtina reaguoti, – nesvarbu, ar tai būtų išorinė kritika, ar vidinės abejonės.

Franklis rado būdą konvertuoti savo skausmą ne į banalų mojavimą kumščiais ar tylią girtuoklystę vienatvėje, bet suteikė jam intelektualinę išraišką ir formą. Susvetimėjimą sau pačiam, prarastą gebėjimą išgyventi spontaniškas emocines reakcijas išmoko maskuoti sudėtingomis intelektualinėmis teorijomis. Šios teorijos tapo jo savigynos mechanizmu, jo stiprybe ir jo triumfo simboliu – tam tikra prasme jo intelektualine imperija su griežtai apibrėžtomis sienomis, su jo autokratiška, gyvenimo kompleksiškumą neigiančia valia.

Bijodamas dar kartą išgyventi pažeidžiamumą ir bejėgystę, kaip įmanydamas gynė savo imperiją – tiek nuo išorinių oponentų, tiek nuo savo paties slopinamų dvejonių.

Bijodamas dar kartą atsidurti beprasmybės tamsoje, troško, kad virš jo intelektualinės imperijos niekada nenusileistų saulė.