Deginantys žodžiai, užkrečianti kalba: santykis tarp žodžio ir veiksmo

Kaip kalba formuoja tikrovę, kokios yra fizinės žodžių pasekmės, kaip pasakymas veikia žmonių gyvenimus? Visi šie klausimai yra itin aktualūs neapykantos kalbos kontekste. Tačiau kai viešo diskurso dėmesio centre staiga atsiduria konkretūs fiziniai veiksmai prieš marginalizuotas žmonių grupes (skanduodami „Lietuva lietuviams“ du vyrai užpuola Vilniuje gyvenantį ekvadorietį, padegamos vienos pagrindinių Lietuvos LGBT* žmonėms atstovaujančių organizacijų LGL biuro ir jos vadovo buto durys), būtina iš naujo kritiškai permąstyti santykį tarp žodžio ir veiksmo.

Pačiame pirmame savo straipsnyje, skirtame neapykantos kalbai, rašiau apie J. Butler performatyvumo teoriją ir kaip ši teorija aiškina kalbos galią kurti tikrovę. Bet dabar, išsamiau gilinantis į šnekos aktų materialius efektus, būtina aptarti tame straipsnyje nepaminėtą performatyvumo teorijos aspektą – skirtį tarp ilokucinio ir perlokucinio šnekos aktų. Pagrindinis skirtumas yra laikiškumas. Perlokucinio šnekos akto (pavyzdžiui, pažado, įsakymo ar grasinimo) pasekmės pasireiškia tik po tam tikro laiko. Šis šnekos aktas įjungia įvairius socialinius mechanizmus ir jei visos aplinkybės yra tinkamos bei visi mechanizmai suveikia, šnekos aktas įgyvendinamas: pažadas ištesimas, įsakymas įvykdomas ir t. t. O štai ilokucinio šnekos akto efektas pasireiškia tą pačią akimirką, kai jis yra pasakomas. Teismo nuosprendis akimirksniu sukuria žmogaus kaltumą, santuokos paskelbimas akimirksniu įteisina dviejų žmonių juridinį ryšį ir t. t. Ilokucinio šnekos akto ištarimas yra kartu ir jo įgyvendinimas, o perlokucinis šnekos aktas ir jo įgyvendinimas yra du skirtingi, nors ir susiję, veiksmai. Tačiau kitas ir galbūt ne mažiau svarbus skirtumas tarp abiejų šnekos aktų yra kalbėtojų autoritetas. Ilokucinis šnekos aktas yra išimtinės galios išraiška, galios, kuria disponuoti gali tik tam tikros konkrečios institucijos. Nors tam, kad perlokucinis šnekos aktas būtų įgyvendintas, taip pat reikalingas tam tikras kalbėtojų autoritetas, jis yra tik viena iš daugybės aplinkybių, lemiančių perlokucinio akto veiksmingumą. Butler neapykantos kalbą priskiria būtent perlokucinio šnekos akto kategorijai. Pasak jos, tam, kad neapykantos kalbos aktas būtų įgyvendintas, būtina kalbėtojo ar kalbėtojos galia šį aktą įgyvendinti. Be to, kadangi neapykantos kalbos aktas ir jo įgyvendinimas yra du skirtingi veiksmai, įgyvendinimas priklauso nuo konteksto ir socialinių mechanizmų, kurie gali nesuveikti. Būtent ši neapykantos kalbos samprata bei skirtis tarp ilokucinio ir perlokucinio šnekos aktų padės tolesnėje analizėje bandant išsiaiškinti santykį tarp žodžio ir veiksmo.

„Sudegint piderastus“ vs. „Sudegink Ruklą!“

2014 metais homoseksualių vaikinų pora savo feisbuko paskyrose viešai paskelbia nuotrauką, kaip jiedu bučiuojasi. Netrukus jie sulaukia daugybės grasinančių komentarų, tarp kurių įsimintiniausi yra „I duju kameras abu“, „Gėjai jūs supisti, jus naikinti nx“, „zudyt!“ ir „Sudegint piderastus“. Savaime aišku, jie kreipiasi į prokuratūrą, kad ši pradėtų ikiteisminį tyrimą dėl neapykantos kurstymo. Tačiau prokuratūra neranda tam svaraus pagrindo, todėl vaikinai paduoda skundą į teismą. Galiausiai Klaipėdos apylinkės teismas jų skundą atmeta dėl tų pačių priežasčių kaip ir prokuratūra ir savo sprendime prideda, kad viešai paskelbdami šią nuotrauką ieškovai turėjo numatyti, kad toks „ekscentriškas elgesys“ neprisidės prie tolerancijos skatinimo, mat didžioji dauguma Lietuvos visuomenės „itin vertina tradicinės šeimos vertybes“.^[1]

Po metų, per Vasario 16-osios neonacių eitynes Kaune, keli žmogaus teisių aktyvistai kaip protestą prieš eitynes, oficialią Lietuvos imigracijos politiką ir nužmoginančias sąlygas pabėgėlių stovyklose iškabina plakatus su užrašu SUDEGINK RUKLĄ DEPORTUOK VYRIAUSYBĘ IMIGRANTAI WELCOME! Nors eitynių metu apstu fašistinės simbolikos, būtent viena iš aktyvistų, iškabinusių plakatus, yra patraukiama baudžiamojon atsakomybėn už neapykantos kurstymą. Teismo paskirtas ekspertas savo išvadose pateikia tris viena už kitą labiau abejoti jo kompetencija verčiančias interpretacijas: 1) tai yra skatinimas sunaikinti Ruklos pabėgėlių stovyklą kartu su visais jos gyventojais ir gyventojomis, 2) tai yra skatinimas nuversti Lietuvos Vyriausybę ir 3) (pati įdomiausia ir iškalbingiausia) tai yra skatinimas sunaikinti Rukloje esanti karinį poligoną su jame dislokuotais kariais bei kvietimas atvykti užsienio diversantams.^[2]

Du atvejai, iš pažiūros du tokie patys šnekos aktai „Sudegint piderastus“ bei „Sudegink Ruklą!“ ir dvi skirtingos teisėsaugos reakcijos. Pirmuoju atveju teisėsaugos akyse tai viso labo „neetiška komentatorių reakcija“ į nuotrauką, antruoju – „tiesioginis raginimas imtis veiksmų“ prieš valstybę. Bet ar nėra simptomiška, kad būtent antrasis šnekos aktas sulaukė tokio staigaus atsako ir kad teismo eksperto trečioji interpretacija buvo būtent tokia? Degančios valstybės vaizdinys, ypač tuo metu vis dar aktualaus Ukrainos karo kontekste, tampa paranojiškų valdžios nuogąstavimų išdava, o šnekos aktas, į kurį projektuojamos valstybės fobijos, staiga tampa fiziniu veiksmu. Plakato kabintojai (kurios rusiška pavardė tik dar labiau įaudrina paranojišką valstybės vaizduotę) primetama neva ilokucinio šnekos akto galia ir taip ištrinama bet kokia skirtis tarp žodžio ir veiksmo. Žodis ne tik ragina sudeginti, valstybės akyse jis tampa pačiu deginimo veiksmu. Tačiau pirmuoju atveju, nepaisant nelabai subtilių aliuzijų į labai konkrečius tragiškus istorijos įvykius (sistemiškas marginalizuotos žmonių grupės naikinimas, deginimas ir dujų kameros), tai yra tik žodžiai. Ironiška, kad po ketverių metų būtent šie žodžiai įgauna fizinį pavidalą: padegamos LGL biuro ir V. Simonko buto durys. Kita vertus, šitoks staiga po padegimų kilęs žiniasklaidos bei visuomenės ažiotažas atrodo mažų mažiausiai keistai. Dėmesio centre vėl atsiduria priekaištai dėl teisėsaugos neveiklumo, valdžios atstovų mušimasis į krūtinę pasižadant tai kuo skubiau spręsti (prezidento rinkimai juk artėja) ir diskusijos apie neapykantos kalbos įtaką nusikaltimams. Tačiau koks gi yra šių neapykantos nusikaltimų ryšys su kalba? Ar tikrai būtų teisinga teigti, kad padegimai yra fizinės neapykantos kalbos pasekmės? Ar tikrai neapykantos kalbėtojai ir kalbėtojos turi tokią galią, kad pasakymą galėtų paversti tikrove? Slovėnų filosofas S. Žižekas savo knygoje „Smurtas“ skiria du pagrindinius smurto tipus: subjektyvų ir objektyvų. Subjektyvus smurtas yra konkretūs aiškiai matomi smurto proveržiai: teroristiniai išpuoliai, riaušės, padeginėjimai ir t. t. Tačiau už šių smurtinių įvykių egzistuoja tam tikras fonas – tylus, kasdienis ir tik visuomenės paraštėse esančių žmonių juntamas sisteminis smurtas: neoliberalus kapitalizmas, sisteminė ksenofobija, cisheteropatriarchatas^[3] ir t. t. Subjektyvus smurtas atsiranda kaip objektyvaus, sisteminio smurto galios perviršis. Taip, neapykantos kalba ir neapykantos nusikaltimai yra susiję, tačiau ne dėl to, kad kiekvienas neapykantos kalbos aktas turėtų galią tapti veiksmu, o todėl, kad tiek fizinis, tiek šnekos aktai yra subjektyvios smurto manifestacijos, objektyvaus smurto simptomai. Ir būtent šis koncentravimasis į simptomus, o ne į jų priežastį, turėtų kelti įtarimą. Tuo labiau kad teigimas, jog kiekvienas neapykantos kalbos atvejis turi materialų efektą, yra rizikingas kalbos galios suabsoliutinimas ir šis suabsoliutinimas gali turėti pavojingų pasekmių toms bendruomenėms, kurios iš pat pradžių iškėlė neapykantos kalbos problemą.

Kalba yra užkratas

Grįžkime prie pirmojo neapykantos kalbos atvejo. Mane labiau stebina ne tai, kad skundas buvo atmestas, o tai, kaip buvo suformuluotas pats teismo sprendimas atmesti skundą. Ieškovų apkaltinimas „ekscentrišku elgesiu“ tokiu būdu permetant atsakomybę už neapykantos skatinimą pačiai aukai jau buvo ne kartą aprašytas. Bet dar įdomiau tai, kad savo išvadoje teismas prideda iš pažiūros visai nebūtiną bei perdėm išsamią šeimos sampratos Konstitucijoje ataskaitą: „Tai įtvirtinta ir Konstitucijos 38 straipsnyje, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas; valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę; santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. [...] Atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje galiojantį teisinį reglamentavimą, Konstitucijos ginamas vertybes, šeima, kaip konstitucinė vertybė, yra vyro ir moters sąjunga įvairiais pagrindais.“ Ar nėra tokia sprendimo formuluotė perdėta ir tam tikra prasme net alerginė? Čia, manau, labai verta prisiminti vieną konkretų teisinį dokumentą, susijusį su kalbos kontrole, – Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešos informacijos poveikio įstatymą. Šiame įstatyme pateikiamas 21 punktas, apibrėžiantis, kas yra laikoma nepilnamečiams žalinga informacija, iš jų galima paminėti šiuos: 6) skatinanti lošti, 7) kuria palankiai vertinama priklausomybė nuo narkotinių medžiagų, 12) kuria žmogus ar žmonių grupė niekinami dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, neįgalumo, seksualinės orientacijos ir t. t., 16) kuria niekinamos šeimos vertybės ir skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse įtvirtinta, šeimos samprata, 20) kai demonstruojami masinės hipnozės seansai (sic!). Kaip matyti, į vieną „žalingos informacijos“ kategoriją suplakamos įvairios priklausomybės, neapykantos kalba ir tos pačios lyties asmenų santuoka bei santykių reprezentacija. Bet iš tikrųjų šis suplakimas visiškai nestebina, mat visi išvardinti punktai paremti ta pačia logika. Priklausomybės išsivysto per vartojimą, tačiau jei kalbėjimą apie vartojimą laikysime veiksmu, t. y. vartojimu, tuomet nenuostabu, kad net kalbėjimas apie tai gali sukelti priklausomybę. Lygiai taip pat jei hipnozės seanso vaizdavimą (kinematografine kalba) laikysime hipnozės veiksmu, tuomet vien vaizdavimas gali užhipnotizuoti. Tačiau tai nėra paprastas lygybės brėžimas tarp žodžio ir veiksmo. Viena iš pagrindinių nuolatos akcentuojamų neapykantos kalbos savybių yra ta, kad ji plinta, ji gali save dauginti, užkrėsti neapykanta kitą žmogų.^[4] Neapykanta tampa liga, o kalba – užkratu. Ir ši logika perkeliama į tos pačios lyties asmenų santuokos ir santykių reprezentaciją, mat jei visuomenėje homoseksualumas vis dar laikomas liga (tai tik viena iš simbolinių objektyvaus smurto išdavų), tuomet pats kalbėjimas apie tai gali juo užkrėsti. Valstybės sąmonėje ši kalbos kaip užkrato samprata yra tokia įsišaknijusi, kad Nepilnamečių apsaugos įstatyme net bijoma pavartoti žodį „homoseksualumas“ ir pasitelkiama sąvoka „tradicinės šeimos vertybės“ (nes, neduok dieve, kas nors užsikrės perskaitęs įstatymą), o dviejų besibučiuojančių vaikinų nuotrauka žaibiškai sukelia teismui alergiją ir jis puola cituoti visus žinomus teisės aktus, pasinaudodamas ilokucine galia dar kartą įsteigti tai, kas yra, o kas nėra ir negali būti šeima (nes, neduok dieve, dar neaišku ir kas nors suabejos).

Kalbos kaip užkrato samprata yra būtent kalbos galios pervertinimo pasekmė. Kai teigiame, kad kiekvienas šnekos aktas yra įgyvendinamas, kad neapykantos kalba tolygi veiksmui, ir kai pasikliaujame valstybės institucijų gebėjimu spręsti neapykantos kalbos problemas, suteikiame joms precedentą ir galią nuspręsti, kas yra, o kas nėra neapykantos kalba. Tačiau šis sprendimas, ištartas per ilokucinį šnekos aktą (įstatymais ar teismo nuosprendžiais), sukuria savo objektą tikrovėje: kalba tampa veiksmu, o grasinimas – nusikaltimu, todėl tai būtina bausti. Plakatas, kritikuojantis imigracijos politiką, grasina įvykdyti valstybinį perversmą (ir įvykdys, jei niekas to nesustabdys), o dviejų besibučiuojančių vaikinų nuotrauka grasina visus užkrėsti homoseksualumu (ir užkrės, jei niekas to nesustabdys). Tai tampa įrankiu, leidžiančiu užgniaužti kiekvieną šnekos aktą, kuris prieštarauja dominuojančiai valstybės ideologijai.

Mes esame propaganda

Neapykantos kalba turi poveikį. Pasakymas „Sudegint piderastus“ cituoja ilgą priespaudos tradiciją, simboliškai ją atkartoja ir įtvirtina heteronormatyvumo hegemoniją. Jis nužmogina, išstumia į simboliškumo paraštes ir paverčia žmogų abjektu (J. Kristevos pamėgtas terminas – tai, kas pasišlykštėtina, kas griauna įprastą ir patogią tvarką). Ir šis šnekos akto kaip subjektyvaus smurto poveikis būtent dėl to skaudus, nes už jo visada slypi kasdien juntamas objektyvaus smurto fonas, nes adresatas ar adresatė iš tikrųjų yra simboliškumo paraštėse, nes ji arba jis iš tikrųjų yra abjektas. Tačiau šis pasakymas nėra pats deginimas. Šnekos aktas yra veiksmas, tačiau (kaip ir kiekvienas žodžio ištarimas) tai tik kalbinis veiksmas. Neapykantos kalbai reikia pasipriešinti, tačiau ne griežtesniais įstatymais ar didesniu teisėsaugos operatyvumu, o pasinaudojant ta pačia performatyvia kalbos galia.

Kaip reakcija į viešame diskurse pagausėjusius gąsdinimus plintančia gėjų propaganda ir Nepilnamečių apsaugos įstatymą 2016 metų „Baltic Pride“ eitynių oficialiu šūkiu tapo teiginys „mes esame žmonės, ne propaganda“. Kritiškesnėms ir radikalesnėms bendruomenės narėms bei nariams šis šūkis pasirodė gana apologetiškas („labai labai prašome priimti mus, mes juk irgi žmonės!“), todėl po eitynių jos ir jie surengė neoficialų uždarymo renginį pavadinimu „We are Propaganda“. Tai puikus pavyzdys, kaip bendruomenė gali aproprijuoti neapykantos kalbą, panaudoti neapykantos kalbėtojų ginklus prieš jas pačias ir juos pačius. Ne atsiprašymas, ne užtarimo ieškojimas valstybės institucijose, o kategoriškas savo egzistencijos teigimas. Mes esame čia, mes esame propaganda, o jums teks priprasti.