Visai įdomios istorijos

 

Apie jūrų arkliuką

 

Pastaruoju metu internete galima aptikti nuotrauką su jūrų arkliuku, savo uodegėle apsivijusiu ausų krapštuką. Ekspedicijos po Borneo metu Justinas Hofmanas su keletu kitų smalsuolių netikėtai sumanė panardyti netoli Sumbava Besaro miestelio. Hofmanas pasakoja, kad nors panėręs po vandeniu nesutiko didžiųjų žuvų, koralai jam pasirodė sveiki ir klestintys. Maždaug po valandos žvalgymosi jo bendrakeleivis Richardas White᾿as pastebėjo mažytį arti vandens paviršiaus klaidžiojantį jūrų arkliuką. Iš pradžių buvo gražu stebėti, kaip šis padarėlis meistriškai gaudo ryškiai žalias jūržoles, tačiau visai netrukus, pasikeitus srovei, vanduo prisipildė plastikinių atliekų – permatomi maišeliai žaižaravo lyg medūzos, o butelių kamšteliai ir kitos šiukšlelės žvitriai sukinėjosi kaip tropinės žuvytės, – tuomet jūrų arkliukas ir pasigavo rožinį ausų krapštuką, o Hofmanas jį nufotografavo ir vėliau paviešino visam pasauliui.

Žiūrint į šią nuotrauką, neįmanoma iškart nepamilti mažojo vandenyno tvarkdario. Žinoma, taip tik atrodo, nieko jis ten netvarko – tiesiog susipainiojo, apsigavo, buvo apgautas, – o tas rožinis ausų krapštukas irgi atrodo toks švelnutis ir nekaltutis, regis, net nebuvo panaudotas pagal paskirtį – tiesiog ėmė ir netyčia atsirado ne vietoje ir ne laiku. Žiūrėdama į šią nuotrauką, prisimenu dokumentinį filmą, kuriame vienas šiuolaikinis filosofas teigia, kad žmogaus gebėjimas visapusiškai rūpintis aplinkiniu pasauliu yra evoliuciškai atsilikęs nuo jo technologinių pasiekimų. Kitaip sakant, žmogus, valgantis su šakute ir peiliu prie stalo, išsiveržęs į kosmosą, sukūręs branduolinę bombą ir internetą, vis dar kažkur giliai širdyje tėra olos gyventojas, gebantis išties mylėti ir suvokti tik tai, ką mato savo akimis, – savo artimiausius gentainius. Vadinasi, nuotraukos su jūrų arkliukais ir ausų krapštukais ar videoreportažai apie Afrikos vaikus išpampusiais pilveliais, ar tiesioginės transliacijos iš karo lauko mums tėra siaubo filmai, kažkas iki apsivėmimo šokiruojančio, kažkas netikro – kažkas, ką visi žinome, apie ką visi kalbame, diskutuojame, suvedinėjame duomenis, skaičiukus, lyginame tikrovės įvykius su Nostradamo pranašystėmis, skaičiuojame metus, dienas, valandas iki pasaulio pabaigos, o ji tyliai vyksta čia ir dabar.

 

Apie siužetą

 

Buvo 7 val. vakaro, kai Borisas, neištvėręs žiemos sunkio ir skonį praradusios rutinos, nusprendė prasiblaškyti. Sakė išeinąs pasivaikščioti. Sakė neužtruksiąs. Pažiūrėjo šunelio akimis ir išėjo. 9 val. vakaro gavau iš jo žinutę: je rentre (grįžtu). 11 val. vakaro pabandžiau jam prisiskambinti, tačiau atsiliepė atsakiklis. 11 val. 10 min. vėl pabandžiau, vėl – atsakiklis.

Mano širdis išskleidė sparnelius ir pradėjo pasiutusiai plazdėti.

Nuo šiol kiekviena minutė buvo milžiniškas byrantis smėlio laikrodis, kuriame uždaryta stovėjau su kūdikiu ant rankų. Ir nieko negalėjau padaryti – tik laukti ir įsivaizduoti Borisą suknežintu veidu, gulintį krūme ištuštintomis kišenėmis, arba Borisą su durtine žaizda pilve, gulintį greitosios pagalbos mašinoje tuščiomis kišenėmis, arba Borisą išmuštais dantimis ir krauju išteptais marškiniais, arba slapčia parduodamus Boriso inkstus, po vieną, ir kepenis. Arba Boriso širdį.

Kaimynas viršuje pradėjo savo gitaros koncertą. Flamenkas – žiemos sunkumo. Ritmas, atsiduodantis rutina. Flamenkas, sakantis ilgai neužtruksiąs ir žiūrintis šunelio akimis. Flamenkas, skambantis visada taip pat, negyvai, kaip atsakiklis. Paėmiau šluotą ir padaužiau į lubas.

11 val. 30 min. ieškodama nusiraminimo atsiverčiau knygą, gulėjusią ant naktinio stalelio. Dostojevskio „Idiotas“. Kunigaikštis Myškinas peršasi Aglajai. Koks vargšelis tas Myškinas ir koks idiotas tas Borisas, pagalvojau. Prasiblaškyti norėjo. Rutina. Aš su miegančiu kūdikiu. Kunigaikštis Myškinas sirgo epilepsija. Pasivaikščioti išėjo. Aglaja. Atsakiklis. Aš su kūdikiu skęstu smėlyje.

11 val. 45 min. gavau žinutę. Draugė atsiuntė dvi nuotraukas ir norėjo sužinoti, kuri suknelė jai tinkanti labiau pasipuošti pirmajam pasimatymui su žmogumi, kurį ji iki ausų įsimylėjusi, – raudona, išryškinanti taliją ir krūtinę, ar juoda, viską paslepianti. Atrašiau, kad raudona. O pati mintyse jau matavausi juodąją. Boriso laidotuvėms.

Lygiai vidurnaktį atsiguliau šalia mūsų kūdikio. Giliai į plaučius įkvėpiau švelnaus jo kvapo. Emilio veidelyje pamažu skleidžiasi mudviejų bruožai – Boriso akys, mano antakiai, Boriso nosis, mano lūpos. Ir niekas nesipyksta, niekas nepavargsta nuo rutinos, niekas neišeina pasivaikščioti ir niekas nelaukia savo antrosios pusės uždarytas smėlio laikrodyje. Akys, antakiai, nosis, lūpos – darnoje ir taikoje, kaip gražiausias gėlės žiedas.

Dar kartą išklausiusi atsakiklį, pagalvojau, kad aš ne viena, ir Borisas ne vienas, kad šiame pasaulyje yra dar nors dvi moterys, gulinčios lovoje su miegančiais kūdikiais ir būtent tą pačią akimirką telefono ragelyje girdinčios monotonišką pypsėjimą, ir net tas pypsėjimas – pyp pyp pyp – sinchroniškas visuose rageliuose, kad šiame pasaulyje yra dar nors du dingę Borisai.

Galiausiai užsimerkiau ir po kelių akimirkų mane aplankė nerimastingas snaudulys – žudikiška vandenyno banga staiga užtemdė saulę ir, pakeliui išlaužydama medžius ir nušluodama visa, kas gyva, artinosi prie mūsų lovos. Ausyse skambėjo hipnotizuojantis Boriso balsas. Jis dainavo prancūzišką lopšinę – apie mamą, kuri verda šokoladą, ir tėtį, kuris gamina inkilėlį, apie mamą ir šokoladą, apie tėtį ir inkilėlį, apie mamą ir tėtį. Maman et papa.

Ir aš galėjau kvėpuoti po vandeniu.

Prabudau 1 val. 35 min. ryto nuo vyriško knarkimo. Miegojo atsipalaidavęs. Su dantimis, organais, švarus, sveikas, nekaltas.

Apimta gyvuliško įsiūčio, spjoviau jam į veidą.

8 val., kaip ir kiekvieną rytą, Borisas pabudo ir nuėjo į tualetą, kaip ir kiekvieną rytą, vėliau virtuvėje užkaitė vandenį kavai ir palaimingai laukdamas, kol virdulys pradės spiegti, kol prasidės nauja diena, atsivertė Dostojevskio „Idiotą“ ir nieko neįskaitė. To puslapio raidės buvo išsiliejusios.

 

 

Apie žvėris

 

Carlas Akeley, biologas, išradėjas, gamtos fotografas, ekspedicijos po Afriką metu sutiko alkaną leopardą ir nesėkmingai bandė jį nušauti. Netekęs savo ginklo, jis staigiai pagriebė prisiartinusį žvėrį už kaklo ir sugrūdo dešinę ranką jam tiesiai į nasrus. Leopardas turėjo gerokai nustebti, kad jo auka be jokio pasipriešinimo leidžiasi suvalgoma. O gudrusis Carlas, riaumodamas iš skausmo, sukišo pirštus kuo giliau žvėriui į gerklę, kad šis paspringo ir užduso.

Benas Nyaumbe, ramiai darbuodamasis savo ūkyje Malindžio regione, Kenijoje, netikėtai užlipo ant kažkokio minkšto daikto ir, pažvelgęs žemėn, pamatė aplink kojas besirangantį milžinišką pitoną, kuris nė neketino sustoti. Benas atsitokėjo tik tada, kai šis baisūnas, apsivyniojęs aplink visą jo kūną, uodega užspaudė jam burną. Nebeliko nieko kito, kaip tik įkąsti pitonui. Šis iš skausmo prarado budrumą ir atlaisvino Beno rankas. Tuomet vyras iš kišenės išsitraukė mobilųjį telefoną ir išsikvietė pagalbą.

Jimas Carrey, įmantriomis savo veido išraiškomis prajuokinęs didžiausius surūgėlius ir rimtuolius, pasakoja, kad kai dar buvo visai mažas, jo mama sunkiai susirgo ir dažnai gulėdavo nelaiminga lovoje bei saujomis rydavo skausmą malšinančius vaistus. Mažasis Jimas trindavosi apie jos lovą ir prigalvodavo visokių triukų – tai nuo laiptų nusiversdavo, tai moteriškais drabužiais apsivilkdavo, kad tik mama pasijaustų bent šiek tiek geriau. Būtent tada ir prasidėjo jo iki šiol trunkanti kova su pavojingiausiu iš visų žvėrių – žvėrių žvėrimi – visada į nugarą alsuojančiu liūdesiu.

 

Apie realybę

 

Iš vienos pusės.

Visiškai ne dėl išmonės ar fantazijos stygiaus kurdų kūrėjas Bahmanas Ghobadi savo filmuose rodo įvykius iš asmeninio gyvenimo – iš gimtojo Banė miestelio, esančio Irane prie pat Irako sienos, kur daugelio gyventojų buitis sunkiai įsivaizduojama be kontrabandinės veiklos. Be to, pats Bahmanas Ghobadi pabrėžia, kad dauguma filmų veikėjų įkūnija jo paties gyvenimo etapus ar emocines būsenas. Šitaip (ypač ankstesniuose jo filmuose) atsisakoma dekoracijų, stilistinių priemonių, o ir profesionalių aktorių. Stengiamasi užfiksuoti autentiškus vaizdus, vietoves ir tikrus žmones – karo pabėgėlius, kaimo gyventojus ar vaikus. Režisierius sukuria erdvę realybei ir fikcijai maišytis, tačiau kartu dokumentuoja, renka ir perduoda informaciją, neperleistą per žiniasklaidos bei kitus politinės cenzūros filtrus.

Tad žiūrėdami Bahmano Ghobadi filmą susipažįstame su kurdų gyvenimo peripetijomis. Gauname galimybę dirstelėti į CNN ar BBC transliuojamų reportažų užkulisius. Šitai pačiam režisieriui yra labai svarbu – pats dokumentavimo momentas. „Aš nežinau, kada pasikeis mano filmų temos“, – šiuo sakiniu Bahmanas Ghobadi pabrėžia, jog neišgalvoja dramų (nes jų ir taip realybėj pakanka) ir savo kamera seka paprastų žmonių – kaip individų ir kaip tautos – istoriją.

Iš kitos pusės.

Tehching Hsieh pirmąjį savo performansą pavadino „Jump“ („Šuolis“) – 1973 m. Taipėjuje jis iššoko iš antro aukšto, susilaužė abi kulkšnis ir šokiravo Taivano menininkų bendruomenę.

Vėliau Tehching persikėlė į Niujorką. Čia keturiolika metų gyveno dirbdamas nelegalius juodžiausius darbus ir stengdamasis neužkliūti policijai. Po darbų grįždavo į savo kuklius namus ir vaikščiodavo ratais mąstydamas apie kūrybą, kol galiausiai suvokė, kad pats gyvenimas – toks, koks yra, – yra pats įstabiausias meno kūrinys. Šitaip gimė vienų metų performansai.

Pirmuosius metus Tehching praleido užsidaręs 3,5 × 2,7 × 2,4 m dydžio mediniame narve su prausykle, lempute, kibiru ir lova. Performanso metu menininkas negalėjo kalbėti, apskritai –
bendrauti su išoriniu pasauliu, skaityti, klausytis radijo ar žiūrėti televizijos. Vėliau duodamas interviu sakė, kad per šiuos metus patyrė, kas yra laikas: „Tai gūdi, bekraštė tuštuma, kurią gyvendami bandome užpildyti.“

Antruosius metus menininkas kas valandą – dieną ir naktį – sąžiningai skylmušiu pažymėdavo (gamyklos arba biuro) darbininko kortelę ir nusifotografuodavo. Tai buvo labiausiai sekinantis performansas, gerokai išderinęs Tehching miegą ir psichiką. Daug kas šiame pasirodyme įžvelgė kritiką, nukreiptą į konvejerinius darbus, tačiau menininkas, pabrėždamas savo apolitiškumą, teigia, kad šiuo performansu norėjo savo kailiu patirti Sizifo mitą, kai visas gyvenimas pradeda suktis apie šiaip jau bereikšmį skylmušį skaičiuojant laiką atgal.

Trečiaisiais metais Tehching išėjo gyventi į gatvę. Bastėsi po Niujorką turėdamas tik kuprinę ir miegmaišį ir net šalčiausiomis žiemos naktimis kalendamas dantimis ir rizikuodamas nušalti rankas bei kojas likdavo nakvoti lauke. Po šio performanso menininkas susirgo depresija, jį kankino tuštumos jausmas ir buvo itin sunku sugrįžti į savo gyvenimą. Kitaip sakant, po trejų metų nepaliaujamo spektaklio Tehching nebežinojo, kas yra jo gyvenimas.

Šiaip ar taip, Tehching pasiryžo tęsti performansų seriją ir ketvirtaisiais metais dviejų metrų ilgio virve prisirišo prie kolegės menininkės Lindos Montano. Ištisus metus jie gyveno virvės atstumu – pykosi, miegodavo viename kambaryje, prausdavosi tuo pačiu metu. Pasak Tehching, jie išgyveno aukščiausio lygio intymumą – nesiliesdami.

Penktaisiais metais menininkas uždraudė sau patirti meną bet kokia forma – eiti į galerijas, muziejus, kurti, kalbėti apie jį. Šitaip užbaigė savo vienų metų performansų seriją, o vėliau ir apskritai kūrybinę veiklą teigdamas, kad pasakė viską, ką norėjo pasakyti, – apie gyvenimą.

 

Apie turtus

 

Vieną vakarą netikėtai susipažinome su turtinga iraniečių šeima. Po kelių puodelių arbatos jie mus pakvietė savaitgalį praleisti savo vasarnamyje su baseinu – dykumos vidury. Mes, žinoma, išsiilgę vakarietiškų malonumų ir ramybės, sutikome. Tik įsėdę į visureigę mašiną, supratome, kad baseine paplaukioti neteks, nes mūsų laukia itin perkrautas tvarkaraštis – turėsime pasirodyti net dvejose vestuvėse ir panašiuose man jau gerokai įgrisusiuose susibūrimuose. Atsivesti užsienietį į šventę – didžiulis garbės reikalas.

Skambant garsiai muzikai, stebėdama lange greitai dykumėjančią žemę ir palengva suprasdama, kad likome apgauti, pradėjau žliumbti. Ne verkti, ne ašaroti, o žliumbti, net pasikūkčiodama. Tarsi mano akyse būtų ištryškęs fontanas – visa mano vaikystė, nelaimingos meilės, neišsipildžiusios svajonės, gailestis sau, namų ilgesys, nuovargis ir tas sušiktas neteisybės jausmas. Manyje prasiveržė visas mano šiaurietiškas temperamentas. Akimirką norėjau atidaryti lekiančios mašinos dureles ir iššokti. 

Kiti tuo tarpu sau linksmai šnekučiavosi.

Kai tik atvažiavome, pasislėpiau mums skirtame kambaryje ir ten pratūnojau iki nakties. Pasakiau, kad man – migrena, kad mano galva sprogsta, net suvaidinau, kad išgeriu arkliško dydžio paracetamolio tabletę. Paskambinau draugei, gyvenančiai Paryžiuje, ir prakalbėjau 200 litų.

Kitąryt kuprinėje radau du šimtus dolerių. Nesupratau, kas vyksta. Verandoje pasisodinau bendrakeleivį Julių ir vėl pradėjau žliumbti. O jis ramiai žvelgdamas į pilką garuojantį smėlį pasakė: „Visi mes dalinamės tuo, kas tuo metu mums atrodo geriausia. Belieka priimti.“ Šiek tiek nusiraminau. Jie, tikriausiai pamatę mūsų apskurusius drabužius, pamanė, kad mums trūksta pinigų. Išvažiuojant, prieš apsiaudama batus, kažkodėl pakračiau juos. Iš vieno iškrito mažytis skorpionas. Dolerius palikau miegamajame ant komodos.

 

Apie miegą

 

Mums – devyneri. Namų darbai padaryti. Mūsų mamos virtuvėje siurbčiojo kavą ir, pritrūkusios sakralesnių pokalbio temų, įnirtingai apkalbinėjo bendrus pažįstamus nuo A iki Ž. Mes savo ruožtu pritrūkome žaidimų. Penkias minutes panuobodžiavome. Tuomet jos akutės susiaurėjo. Ji pasirėmė man į petį ir, lūpomis kutendama mano ausį, iššnabždėjo labai keistą klausimą: „Ar nori miego?“ Lange švietė saulė, tad akimirką sudvejojusi atsakiau: „Noriu.“ Gavusi mano sutikimą, ji nusliūkino į svetainę ir parsinešė dvi tabletes, labai panašias į miniatiūrines prancūziškas bagetes. Vieną prarijo, o kitą, jau įšilusią delne, atkišo man ir dar pasakė, kad vienos tabletės pakanka penkiasdešimt kilogramų sveriančiam žmogui – mes sveriame tiek kartu sudėjus, tad tikrai turi pakakti.

Įsijungėme švelnią muziką ir laukėme miego. Pamažu visą kūną apėmė kvailumas. Pradėjome šokinėti, šūkčioti, žviegti, juoktis, nusirenginėti. Nuo mūsų žliaugė prakaitas, tačiau miegas neatėjo. Atidarėme žiurkėno narvelį ir išleidome jį į laisvę. Man pasirodė, kad jam tokios laisvės negana. Slapčia pasigavusi jį, atidariau langą ir, švelniai tariant, nuleidau.

Netrukus į kambarį įėjo mamos. Žiūrėjo išpūtusios akis ir nieko nesuprato. Mano mama pasakė: „Metas važiuoti namo.“ Atsakiau: „Davai, vežk mane namo, sena boba.“ Ir pradėjau kikenti. Kikenau visą kelią namo. Pradėjo atrodyti, kad virstu į tešlą. Daugiau iš šio įvykio nieko neprisimenu.

Tai buvo pirmas kartas, kai mano sąmonė aptemo, kai mano kūnas veikė iš inercijos, kai pavirtau į tešlą. Tai buvo pirmas ir, tikiuosi, paskutinis kartas, kai savo mamą pavadinau sena boba, kai atėmiau gyvybę, kai, lange šviečiant saulei, atsakiau norinti miego.

Vėliau sužinojau, kad tabletes mano mama davė jos mamai, nes šią pradėjusi kamuoti nemiga. Vadinasi, mano mama anuomet taip pat sunkiai užmigdavo. O atrodė laiminga.

 

Apie pasaulio kraštą

 

Kai čia atvažiavau, į langus daužėsi vėjas, vardu Ema. Priminė Almodóvaro filmą „Sugrįžimas“. Įjungiau televizorių. Per žinias rodė penkiolikos metrų aukščio bangas, raudonveidis uosto darbuotojas, suraukęs vešlius antakius, kažką kalbėjo šiugždančia portugalų kalba. Priminė lenkų kalbą. Trijų kambarių apartamentus šildė vienas suvargęs elektrinis šildytuvas. Netrukus į duris pasibeldė Carmo, namų savininkė, ir liepė susimokėti iškart už visą mėnesį. Grynųjų neturėjau. Muito complicado. Carmo paaiškino, kur yra artimiausias bankomatas, ir vienu rankos mostu išvarė mane tiesiai į Emos nasrus. Visa tai man priminė mano karmą. Kai grynieji atsidūrė Carmo rankose, Ema šiek tiek apsiramino.

Kitąryt jau gėriau natūralias apelsinų sultis ir kavą kavinėje stebėdama senukus, tikriausiai buvusius žvejus, kurie būriavosi netoli Vasco da Gamos skulptūros ir meditavo vandenyno mėlyje plūduriuojančius miniatiūrinius laivelius. Tuomet pagalvojau, koks beprotis turėjo būti tas Vasco da Gama ir kokie bepročiai tie senukai, t. y. žvejai, ir kokios beprotės jų moterys, kad patikėjo savo gyvenimus Poseidonui.

Ir taip kiekvieną rytą – vandenynas, apelsinų sultys ir kava bepročių apsupty. O šiek tiek po vidurdienio horizonte išnirdavo milžiniški prekybiniai laivai, kurie labiau panėšėjo į ateivių erdvėlaivius.

Sineso gyventojų veidai nugairinti vėjo ir saulės. Sineso nameliai balti, su mėlynais dryžiais. Čia gyvena Jorgė, jaunas gražuolis restorano savininkas, dešimt metų pragyvenęs Londone ir nusprendęs grįžti, kol, kaip pats sako, nepražilo nuo didmiesčio nesąmonių ir narkotikų. Čia gyvena žvejys Danielis Preto (iš portugalų kalbos – „juodas“), kuris prieš aštuoniasdešimt metų gimė iš portugalo ir afrikietės meilės, o tai anuomet užtraukė visai šeimai gėdą ir neturtą. Čia gyvena jo anūkė Vanesa, ilgą laiką dirbusi kruiziniame laive ir susirgusi sunkia sąnarių liga. Čia gyvena padavėjas João, kuris praminė mane „Mergaitė – apelsinų sultys su kava“. Čia ant kalvos stovi bažnytėlė, kurioje Švenčiausiosios Marijos skulptūrą kiekvieną rytą vis kita suknele pervelka labai į ją panaši moteris. Čia yra kultūros namai, kuriuose eksponuojamos šiukšlės, ištrauktos iš vandens, pavyzdžiui, plastikinė princesės karūna arba mėlynas supermeno apsiaustas. Čia yra mirusi geležinkelio stotis – be bėgių. Vietiniai pasakoja, kad ir autobusai dažnai pradeda gesti, dar nepasiekę miestelio.

Kai buvau Sinese, į užrašų knygutę užsirašiau du sakinius: „Šiame žemės kampelyje beveik nieko nevyksta, kartojasi viskas, skersgatviuose vaidenasi tie patys žmonės, todėl atrodo, kad turiu visą pasaulio laiką. O kai turi visą pasaulio laiką, pradedi girdėti visus savo balsus.“

Išvažiuodama paskutinį kartą apėjau visą miestelį, atsisveikinau su užgyventais draugais, su Ema ir Poseidonu ir, vis dar laikydama pyktį ant Carmo(s), o gal tiesiog bijodama triukšmaujančių savo balsų, pagalvojau, kad daugiau niekada čia negrįšiu, nes juk yra tokių vietų, į kurias paprasčiausiai nebegrįžtama. Ar ne, Vasco da Gama?

 

Apie vienatvę

 

Nr. 1

Yoko, po trylikos metų galiausiai neištvėrusi savo gyvenimo, nepaliaujamai virstančio į vieną didelę nuotraukų šūsnį, paliko vyrą, maniakiškai ją įsimylėjusį japonų fotografą Masahisą Fukasę.

Tad Masahisa atsikimšo butelį, pradėjo baisiai gerti ir be perstojo fotografuoti varnas, kol, kaip pats yra sakęs, į varną pavirto. Japonų mitologijoje varnos yra paukščiai, nešantys blogas naujienas. Masahisos nuotraukose jos tampa sudaužytos širdies šipuliais.

Vėliau savo mėgstamame bare Tokijuje Masahisa nukrito nuo laiptų ir dvidešimčiai metų paniro į komą. Yoko lankydavo jį du kartus per mėnesį iki pat jo mirties.

Versdama Masahisos Fukasės nuotraukų albumą, matau, kaip gilų rudenį, kai medžiai apsinuogina, karasu (varnos) gausiai sutupia ant šakų, o pasibaidžiusios visos pakyla, kiekviena būryje žinodama savo vietą, ir juvelyriniais judesiais papuošia dangų. Dar matau nuogą, apkūnią moterį, gulinčią lovoje ir žvelgiančią į mane visai kitaip nei Yoko, – beverčiamas šis lapas perrėžia mano piršto odą.

Skausmas panašus į Masahisos, tik tūkstantį kartų mažesnis.

 

Nr. 2

Paryžiuje turiu savo (mėgstamą) kavinę, o toje kavinėje yra mano (mėgstamas) staliukas – prie lango. Lyginėmis savaitės dienomis ten dirba mano (mėgstamas) barmenas marokietis. Tik man pravėrus duris ir varpeliui suskambėjus, jis nusišypso savo geltonais dantimis ir demonstratyviai pasiraitoja rankoves atidengdamas išblukusias tatuiruotes – tuoj eis mano (mėgstamos) café crème plikyti, o aš nužvelgiu savo staliuką, savo langą – tuščia. Net oda maloniai pašiurpsta nuo iliuzijos, kad čia viskas priklauso man – ir praeiviai už lango.

Nenuostabu, kad niekada čia nesivedu savo (net ir mėgstamiausių) žmonių.

 

Nr. 3

Virš mūsų gyvena aklas vyras. Naktimis jis groja gitara vis tą pačią ispanišką dainą ir trepsi į taktą mūsų sapnuose sukurdamas gan savotišką garso takelį. Kartais prasilenkiame laiptinėje ir pasisveikiname.

Kartą, kai pasisveikinome, jis sustojo ir manęs paklausė, ar viskas gerai, ir pajuokavo, kad juk viską matantis savo ausimis. Ir jis buvo teisus.

Visa išraudusi atsakiau – taip, man viskas gerai, o kaip gyvenate jūs? Kaimynas tuomet tyliai palinksėjo galvą šiek tiek įsižeidęs, kad neįsileidau jo vidun, ir švelniai trinksėdamas lazdele nuėjo. Jo burtai pradėjo veikti, man suspaudė širdį ir jau, rodos, tuoj pradėsiu šaukti jam įkandin, kaip man velniškai skauda nugarą ir galvą, galvą ir nugarą, kaip esu pavargusi, suvargusi, pervargusi, išvargusi, kaip esu it asilas, it darbinis arklys, it kamazas, vežiojantis skystą cementą, pirmyn ir atgal, atgal ir pirmyn, rodos, dar prikursiu ką, kad skambėtų dar baisiau, dar sunkiau, kad tik mano viršutinis kaimynas pasijustų reikalingas.

Tuomet išsitraukiau raktą, atsirakinau duris, o atidariusi jas ryškioje dienos šviesoje pamačiau po visą prieškambario erdvę pasklidusias dulkeles – mažas ir lengvutes, be smegenų, be didelių reikalų čia – žemėje, – be puikybės levituojančias, tarsi neveiktų Didžioji Trauka.

 

Apie nesusikalbėjimą

 

Su Mahmudu susipažinome metro. Jis priėjo prie manęs ir paprašė pasinaudoti telefonu. Norėjo išsiųsti draugui žinutę. Atrodė jaunas, jaunesnis už mane, bet jau pražilęs, liūdnas ir matęs kažką, ko neturėjo matyti. Tuomet prancūzų kalba mano liežuviui dar buvo didi akrobatika, bet su Mahmudu įsičiulbėjome iki pat mano stotelės. Išties iki mano namų durų. Vėliau jis man pasakojo, kad gerokai įsižeidė, nes nepakviečiau jo į svečius. Sakė, kad esu sušikta vakarietė. „Sirijoje kiekvienas sutiktasis yra garbingiausias svečias tiek širdyje, tiek namuose“, – skausmingai pasakė. „Net jeigu tu moteris, o jis – vyras?“ – atkirtau ir, žinoma, atsakymo nesulaukiau. Kalbėjomės juk ne apie tai ir dažnai mes kalbėdavomės ne apie tai.

Kai kitą kartą važiavome metro, Mahmudas pamatė, kad vienas ilgapirštis taikosi į mano kišenę, ir kreipėsi į jį arabiškai. Šis net susigėdo ir atsiprašė manęs. Kai paklausiau, kaip jis atpažino, kad vagišius yra jo bendrakalbis, Mahmudas, netikėtai nusijuokęs, atsakė: „Mes visi turime kupranugario akis! Saugokis kupranugarakių…“ Tąkart į svečius jį pakviečiau. (Tąkart įsižeidė, kad nesupažindinau jo su kitais savo namų gyventojais.)

Mahmudas gimė ir užaugo Alepe. Čia išleido savo pirmąją poezijos knygą, dirbo žurnalistu. Prasidėjus pilietiniam karui, buvo priverstas bėgti į Libaną – parašė kažką, ko neturėjo rašyti. Vėliau buvo surastas Beirute, tačiau, pats nežino kodėl, paleistas gyvas. Tuomet iškart pabėgo į Paryžių, porą savaičių miegojo po tiltais, kol galiausiai pasiprašė nakvynės žurnalistų namuose.

Šiandien Mahmudas rašo eiles prancūziškai, studijuoja Sorbonos universitete sociologiją ir filosofiją, gyvena su prancūze, bando parsisiųsti savo stebuklingai išgyvenusią šeimą iš Alepo, toliau žilsta ir stebi Paryžiaus gyvenimą savo liūdnomis akimis.

Paskutinis mūsų susitikimas taip pat buvo liūdnas. Mahmudas piktinosi aukštomis bilietų į teatrą ar kiną kainomis, atrodė labai susirūpinęs. Tikriausiai net nesakė, ką išties galvojo.

Nuo pat mūsų pažinties žinojau, kad Mahmudas yra be galo sužeistas, tačiau stiprus, talentingas ir ne pagal amžių brandus žmogus. Vis knietėjo jam užduoti keletą klausimų, išversti jo poeziją į lietuvių kalbą, pasidalinti su lietuviais. Galiausiai išdrįsusi, parašiau jam laišką su šiais klausimais:

– Japonai turi vadinamąjį Paryžiaus sindromą. Kitaip sakant, tai yra depresinė būsena, ištinkanti apsilankius Paryžiuje ir supratus, kad šis nuo turistų dūstantis miestas visiškai neatitinka internete, knygose ar atvirukuose romantizuojamos vietos. Ką manai apie šį sindromą? Kaip apibūdintum šiuolaikinį Paryžių?

– Papasakok apie savo pirmąsias dienas Paryžiuje. Kokius žmones ar daiktus čia iš pradžių pastebėjai?

– Ar tapatiniesi su pirmąja pabėgėlių iš Artimųjų Rytų ir kitų šalių banga, tikrąja šio žodžio prasme atplaukusia į Europą? Kodėl?

– Apie ką prancūzų kalba tinka rašyti labiausiai? Ar temos labai skiriasi, kai rašai arabiškai, prancūziškai?

– Paryžiuje esi pakeitęs labai daug įvairiausių namų – esi gyvenęs gatvėje, žurnalistų namuose, su studentais iš užsienio, vienuolyne, išprotėjusių žmonių pensione. Ką ši patirtis tau davė?

– Kaip manai, kokia yra Europos ateitis?

– Ką šiuo metu skaitai?

Mahmudas prieš pusę metų mandagiai atrašė, kad būtinai pasidalins savo eilėraščiais ir atsakys į klausimus, tačiau jaučiu, kad jis ir vėl įsižeidė, nes paklausiau to, ko neturėjau klausti.

Neseniai suradau žinutę, kurią Mahmudas iš mano telefono siuntė savo draugui. Du arabiški žodžiai – įsimylėjau, vėluosiu.

Mano galvoje radosi du lietuviški žodžiai – sušiktas kupranugarakis.

 

Apie rusų kalbą

 

Keliavau po Švediją ir porai naktų apsistojau pas rusų kalbos mokytoją netoli Stokholmo. Vieną vakarą ši prigamino pusšimtį įvairiausių patiekalų, iš baro ištraukė degtinės butelaitį ir sukvietė visus draugus muzikantus, baleto šokėjus ir intelektualus, kadaise gimusius, užaugusius ir gyvenusius Maskvoje, o dabar lengvesnio gyvenimo ieškančius emigracijoje. Visi susirinkusieji mandagiai stebėjosi, kaip čia taip aš iš buvusios Sovietų Sąjungos ir nemokanti nė elementaraus sakinio rusiškai suregzti. O aš ženklų kalba mandagiai aiškinau, kad esu iš jaunosios kartos, kuri mokykloje mokėsi vakarietiškų kalbų – anglų ir vokiečių.

Vakarui įsibėgėjus, visi gerokai įkaušome. Negana to, pradėjau nuobodžiauti. Mačiau, kad jie kalbasi apie kažką įdomaus, diskutuoja, juokauja, smagiai juokiasi. Mano galvoje iš to nuobodulio, iš girtumo ir noro pasijuokti pradėjo regztis rusiški žodžiai, sakiniai, vaikystėje nugirstos frazės, nuotrupos iš filmų, tėvų pokalbių. Galiausiai įsidrąsinau, priėjau prie operos solisto, sėdinčio kamputyje ir kurį laiką tylinčio, ir paploninusi balselį paprašiau:

– Saša, otkroi žopu i spoi.

Saša visas išraudo. Kiti sukluso. Aš, nujausdama, kas įvyko, mandagiai atsisveikinau, ėjau valytis dantų ir miegoti.

Visada maniau, kad žopa yra „burna“. Įdomu, kodėl.