Tverečiaus pušies meleta

Pribrendusių rugių kirtimo mėnesio gale oriai, palytėta ugnies ir lydima prigimtinių, gelminių lietuviškų dainų iš antžeminės buveinės Vilniuje į žemiškąją ir dangiškąją (su „prisirašymu“ ant slėsnaus Tverečiaus (Ignalinos r.) kalniuko, netoli gimtaisiais namais laikyto sėliškos kilmės Erzvėto kaimo ir to paties įvardijimo ežero, nors ir gimta Lingėniškių kaime, Prienų r.) persikėlė Irena Seliukaitė. Kraštotyrininkė, jautriausios vidinės klausos kultūrininkė, mokytoja lituanistė (1976–1981 m. mokytojavo Skiemonių (Anykščių r.) vidurinėje mokykloje ir neformaliai, taip, kaip tada mokėjo, vadovavo jos jauniesiems kraštotyrininkams), periodinių leidinių (almanacho „Mūsų kraštas“, „Kraštotyra“ ir kitų) bei kraštotyrinio pobūdžio monografijų, straipsnių rinkinių, knygų sudarytoja ir parengėja, tautotyrinės medžiagos rinkimo ekspedicijų organizatorė ir nepavargstantis jų gyvasis varikliukas (surengė apie 25 ekspedicijas ir pati entuziastingai jose dalyvavo), vadybininkė ir išskirtinai žmogiška valstybės pareigūnė, valdininkė (nuo 1981 m. buvo Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoja, nuo 1990 m. – Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkė, pirmininko pavaduotoja, nuo 1996 m. – Kultūros ministerijos etninės (tautinės) kultūros specialistė, vėliau pačios sumanyto ir įsteigto Regionų kultūros skyriaus vadovė; paskutinė jos visai nesiektos karjeros stotelė – minėtosios ministerijos Menų ir kūrybinių industrijų departamento vadovė), Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė (2004).

Irena Seliukaitė ant liepto tėviškėje prie Erzvėto ežero. 2014. Nuotrauka iš šeimos archyvo

Dar gegužės pabaigoje prestižinėje Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje vykusioje jos parengtoje Lietuvos kraštotyros draugijos konferencijoje „Kraštotyros judėjimo šimto metų istorija: reikšmė ir ateities perspektyvos“, skirtoje 1918 m. atkurtos valstybės šimtmečiui, Irena, skaitydama pagrindinį pranešimą (spalio mėnesį bus išspausdintas žurnale „Liaudies kultūra“), su derama pagarba šio laikmečio pirmeiviams kraštotyrininkams, įkvėptai kalbėjo apie jų sukauptos pažintinės ir tiriamosios etnologinės, folklorinės, kalbinės ir kitokios medžiagos reikšmę iš naujo kuriantis valstybės pamatams, kurie ir laikėsi ant tūkstantmetę aisčių (baltų) prigimtinės kultūros užgyventą patirtį perėmusių su rudinėmis vaikščiojusių išminčių artojų, iš širdies gelmių giedančių, kasdienišką būties esamybę išgyvenančių kaimo dainininkių, keistuolių šmukštarų pečių. Išties įspūdinga Lietuvos kraštotyros šimtmečio istorija žvelgiant į ją per Irenos prizmę, bet net sunkiai sirgdama Irena ties tuo nesustojo ir iš visų šalies kampelių susirinkusius garbingiausius dabarties kraštotyrininkus paragino ramiai, bet esmingai pagalvoti apie šios garbingos organizacijos ateitį ir kitais metais surengti suvažiavimą, kuriame reikėtų apsispręsti, kokių organizacinių ir intelektualinių pastangų imtis, kad kraštotyros judėjimas išliktų gyvybingas ir reikalingas įvairiems visuomenės sluoksniams. Pagal Irenos viziją ir konkrečius veiklos pasiūlymus draugija turėtų būti decentralizuota į visokiausio pobūdžio ir interesų regioninių ir atskirų savivaldybių kraštotyros organizacijų laisvą asociaciją, kuriai pagal sutartą rotaciją vadovautų geriausiai dirbančios vietinės pajėgos (pavyzdžiui, Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugija, Šiaulių miesto ir rajono kraštotyros organizacijos bei kitos). Jos manymu, naujai perrinkta asociacijos valdyba, į kurią turėtų patekti autoritetingi mokslininkai ir kraštotyros korifėjai, galėtų padėti kaip metodikos ir veikimo strategijos patarėjai.

Nenorom užsiposėdžiavusi, užbiurokratizuota, kaip pati sakydavo, nuo nesibaigiančių nekonstruktyvių liurškalų apie nieką, vien dėl kai kurių personų noro pasirodyti esant geresniems už geriausius ištinusia galva Irena, nors ir pavargusi, iškart atkusdavo, sužiburiuodavo akimis, jei tik kalba pasisukdavo apie tą etatiniams dėmesiomanams keistąją padermę – kraštotyrininkus, kurie nelenda į tiesioginį eterį, bet kuklių kambarėlių tyloje nuveikia ypatingo kruopštumo reikalaujančių rašytinių ir jau technologijomis paremtų darbų, – ją Irena vadino aitriausiąja iš sūriausiųjų žemės druskų. Sakydavo, kad be jos nebūtų buvę jokių tautinių visuomeninių sąjūdžių, neblėstančių valstybingumo žiežirbų, „dainuojančių revoliucijų“. Ir kaip jai būdavo kartu lyg nuo padauginto pelynų nuoviro išgyventi ir prisiminti nerealizuotą tautinės mokyklos idėją, kuri turėjo tapti lanksčiu atgimusios Tėvynės stuburu, gebančiu tenkinti nuo savos žemės atsispyrusių jaunų protų ir širdžių žmogiškosios visatvės ir intelektualumo poreikius, reaguoti į iškreiptus iki absurdo globalistinius, modernumo dėl modernumo šūkius ir iššūkius. Korektiškai, taktiškai, neretai švelniai juokaujamu, šmaikštumo nestokojančiu tonu bendraudama su jaunesnės kartos gudručiais ji sugebėdavo neprikišamai korektiškai pasibelsti į jų savivoką, savistabą, vertybinius klodus (jei tokių aptikdavo), jų vietines „mažųjų tėvynių“ sampratas ir tokio galimo ir, ji neabejojo, būtino požiūrio svarbą. Kuo ir kaip jautiesi esąs lietuvis (ar gal Lietuvos karaimas, totorius, žydas, lenkas), iš ko tai tavyje kyla ir kodėl tai svarbu ir tada, kai lieki vienas su savimi ar esi atsidūręs tarp nepažįstamų ir todėl svetimų žmonių, kas tave sieja su gimtuoju kaimu, miesteliu ar miestu, jo rajonu, gatve, ką gali pasakyti bent jau apie savo prosenelių (ir kitų protėvių, sentėvių), senelių, tėvų giminės istorijas, kilmės vietas, ar žinai jų vardus ir pavardes? Jei užsimegzdavo nuoširdesnis santykis, klausimų ir abipusių pasipasakojimų maišeliokas ir suvis prairdavo, iš jo sukrisdavo bendras idėjų lobis ir, aišku, būdavo prisimenamos suinteresuotuosius šnekučius sudominusių vietovių realijos, krašto pažinimo požiūriu išskirtinės, sakmėmis, padavimais, vingriais pasakojimais ir liudijimais apipinti kalnai, piliakalniai, šaltiniai, versmės, akmenys ir kitos šventvietės, prisimenamos šventės, jomarkai, atlaidai, giminių ir šeimų sambūriai. Ir Irena tolydžio vis labiau sielodavosi, kad sovietmečiu kaip reali sovietinio bukinimo ir ideologizavimo atspara buvę mokyklų kraštotyros būreliai dėl ydingų švietimo sistemą formuojančių liberaliai išgverusių pseudošiuolaikiškų pasaulio piliečių zombių nuostatų, dėl nuolatinio racionalėjančių švietimo darbuotojų vertybinio (per)pasimatavimo, iliuzinio noro pirmiausia prisitutinti kapšus vis labiau nyko, kol dabar liko suskaičiuojami rankų pirštais, žinoma, dažnai savo iniciatyva vadovaujami gerąja prasme pamišusių mokytojų istorikų, lituanistų, gamtininkų. Kryžiaus kelius turi klampoti ir tie šviesesnių veidų pedagogai, kurie siekia į pamokų turinį įtraukti daugiau archetipinės tautinės žinijos, kurie siekia turėti kaip laisvai pasirenkamas pamokas etnokultūrinio pobūdžio mokymosi ir lavybos formas. Ar kada bus išgirstas seniai visuomenėje pribrendęs ir būtinas tautinės kultūros pagrindų kurso poreikis? Kada bus apgalvotai imti rengti galintys šiuos kursus dėstyti specialistai? Kokios aukštosios mokyklos po susijungimų vajaus realiai tai darys, kokios numatomos studijų programos reformos matant žlugdomų ugdytinių užprogramuotą vertybinę agoniją? Ką apie visa tai ir tai, kas ir į šimtus jaučio odų, tūkstančius standžiųjų diskų netilptų, manote jūs, popieriniai šiaudadūšiai lietuviai, – švietimo ir kultūros valdininkai, kuriems gal jau ir patiems nebeaišku, kokio struktūrinio darinio (tik ne esminės valstybės kaip istorinio išliekamumo siekiančio gurvuolio (be abejo, vienos iš daugelio galimų veikimo būdų) idėjos) pareigūnai esantys?

Irena visa esybe, sąmoningu pašaukimu ir interesų įvairove buvo kraštotyrininkė iki kaulų smegenų. Iki nagų gyvuonies. Tai buvo jos pasaulio suvokimo šerdis ir nuo eilinių slogučių neprarandamas strateginis mąstymo vektorius, besiremiąs su motinos pienu paveldėta tautine savastimi. Prie šios likimo skirties ir Tverečiaus mokykloje, ir studijuodama Vilniuje ji artėjo iš lėto, bet nuosekliai, nes studijų kryptimi pasirinkusi lituanistiką ir mokytojos kelią pagal prigimtį negalėjo apsiriboti tik siaura profesine dalykine aprėptimi. Ir studijuodama, ir jau dirbdama mokytoja Skiemonyse suvokė, kad humanitarai, dirbdami su jaunimu, į pasaulį turi žvelgti plačiau ir giliau, gebėti sutelkti visą prieinamą gyvenamosios vietovės humanitarikos, gamtos, socialinės srities spektrą, o tai ir gali kūrybingo vedlio nestandartiškai kurstoma, bendraminčių palaikoma kraštotyrinė veikla, kuri gali būti ir labiau nutaikyta į tikslines temas, nors gali išlikti ganėtinai politemiška, ypač matant vis labiau prasiskleidžiančias mokytinių galias, stebint dygstančias sparnų plunksnas. Tik nedidelė smulkmenėlė – ir pats vadovas turi tuo degti, nuolat ieškoti daugiau, nei pateikia rašytiniai šaltiniai, pasitikėti kalbinamųjų žmonių atmintimi ir nuovoka (žinoma, viešai skelbiant būtina tikrinti duomenis ne pagal vieną versiją) ir dar – paprastai bendrauti ir jaustis lygiam ir su pradedančiu smalsiu žiopliuku, ir su galadieniu išmintingu profesoriumi. Kaip ji to išmoko, tiksliai nežinau, bet manau, kad jos tikroji asmeninė meškų akademija Smurgainiuose buvo bendravimas su žymiu Rytų Lietuvos kultūrininku, tautosakos rinkėju, universaliu kraštotyrininku (dirbusiu ir Kraštotyros draugijoje Vilniuje) Juozu Aiduliu, kuris buvo artimas Irenos tėvo Balio Seliuko ir visos jų šeimos draugas, tad dažnai ją, gyvenusią Erzvėto kaime, aplankydavęs. Pirmiausia iš jo Irena didžia dalimi išmoko ir pajautė, kaip pravartu išmokti ramiai ir atvira širdimi bendrauti su žmonėmis, jei nori, kad jie atsivertų ir papasakotų visa, ką vertingiausio žino, be to, suprato, kad kalbinimas turi būti neprimetamai, neįkyriai tikslingas, užfiksuotas įrašymo priemonėmis ar, blogiausiu atveju, jau įpratusia dėlioti po padalėles ir suinteresuotai kataloguoti vertingus turinius atmintimi. O matyti dar neprakalbintų pateikėjų momenyse slypinčios informacijos vertę buvo užrašinėtojų širdies sopė – jei jau užlervojai ant šių pasirinkimų viešojo kelio, tai tik einantysis kur nors nužirglios… Išskirtinės svarbos buvo pašnekesiai su kraštiečiu geografu profesoriumi Česlovu Kudaba, kuris savo esme pirmiausia buvo universalus kultūrininkas, įžvalgus psichologas, geraširdis patarėjas ir skatintojas, ne kaip technokratas guldęs žodžius į originaliai parašytus tekstus. Iš kitų jos kraštotyros autoritetų „senių tarybos“ minėtini Antanas Stravinskas, Marijona Čilvinaitė, Jurgis Dovydaitis, Klemensas Čerbulėnas, Vacys Milius, Norbertas Vėlius ir daugybė kitų.

Ir išmušė lemtinga valanda – kartą namuose užtikęs (turbūt ne be preteksto užėjęs) jau po penkerių metų praktikos prakutusią mokytoją (nors tada dar nebuvo taip aršiai matuojama vyr. mokytojo, mokytojo metodininko kvalifikaciniais „cedeliais“), J. Aidulis gudriai pamerkė akį ir pasakė, kad jau pavargęs iš Vilniaus visiems geriems ir blogiems žmonėms matomos „sakyklos“ vadovauti Lietuvos kraštotyrininkams ir kad aiškiai matąs ir manąs, kad būtent ji toje garbingoje pozicijoje galinti ignalinską prietelių pakeisti… Virpančia širdimi, nenoromis palikdama mokytojavimą, draugus mokytojus ir išugdytus jaunuosius kraštotyrininkus, kupina nerimo dėl respublikinio viešumo, ji galop pasiryžo ir dabar, sumuojant nuveiktus kraštotyros metodinės politikos krypties formavimo ir pirmiausia širdies gerumu ir psichologiniu pagaulumu atliktus eilinių kraštotyrininkų telkiamuosius organizacinius darbus, galima sakyti, kad… rado savo gyvenimo kelią, apspistą padedančių talkininkų. Nors „brandaus socializmo“ laikais lengva nebuvo, ne paslaptis, kad kraštotyrininkų organizaciją tuometinė valdžia bandė paversti savo perdėm patogia ideologine tarnaite, kuri ažūriškai lakuotų praeities įvykius ir buvusią tikrovę, štampuotų „tarybinę liaudį“. Tam kaip sovietinės valdžios statytinis buvo pasitelktas iš Kaišiadorių rajono tvarkos daryti atkeltas patikimas partinis darbuotojas Kazimieras Račkauskas, kurio kasdieninė derinimų karuselė iš Trakų g. 2 driekėsi iki skausmo pažįstamomis apsukomis – partijos komitetai, CK, komjaunimo (atsimenu, studijų metais išgirdę tokią santrauką varijuodavome frazę: „Kam jaunimui tokia tiesa?“) komitetai, vadinamasis Glavlitas, kompartijos istorijos institutas (buvo ir toks „mokslinis“ darinys) ir, be abejo, kagėbistinis saugumas su įvairiais čiuptuvais. Irenai pagal pareigybę kartais irgi tekdavo bendrauti su tų susireikšminusių „organų“ atstovais, bet ji tai darė be daugeliui būdingo keliaklupsčiavimo ar baimės, dažniausiai rūpindamasi veiklos leistinumo ribų plėtimu, gindama eilinių kraštotyrininkų darbus ir ramybę. Kas be ko, Irena nebūtų galėjusi dirbti atsakingo vadovaujamo darbo nebūdama kompartijos nare, bet, kaip pati yra sakiusi (bene trejus metus dirbome kartu ir kol kaip „nesąmoningo ir nepaklusnaus elemento“ tada dar galią turėjusieji račkauskininkai „mažindami etatus“ nepašalino, sėdėjome viename kabinete), tokiam žingsniui ji apsisprendė ne karjeros sumetimais, o vien iš išugdytų nuo mažumės socialdemokratinių įsitikinimų (tėvas buvo Rytų Lietuvoje lenkmečiu veikęs revoliucionierius, negalėjęs taikstytis su šiurkščia valdančiųjų primesta socialine nelygybe, tautine priespauda, o mama jai buvo svarbi kaip dainomis gebėjusi širdį užperštinti, vaizdingų posakių dosni aukštaitė). Beje, ji aistringai neapkentė „sovietinės raudonosios buržuazijos“ ir tiesiai apie tai pasižymėjusiems rėždavo į akis; nuoširdžiai ir viltingai palaikė Atgimimą, veikdama išvien su saujele maištininkų 1990 m. padėjo atsikratyti minėtuoju saldžiaburniu pseudoideologiniu suokėju; vėliau su nuoskauda baksnojo į naujųjų valdžių grįžimą prie privilegijų sistemos, į kultūros ir švietimo kaip esminės valstybės atramos nuvertinimą, tarsi užprogramuotą valdančiųjų tautinių vertybių ir kraštotyros judėjimo nesuvokimą ir stūmimą už visuomeniškai svarbaus akiračio, nors minėtoje šiemetėje kraštotyros konferencijoje ji konkrečiais faktais ir įrodė, kad minint atkurtos valstybės šimtmetį nedovanotina užmiršti, jog būtent tuo pagrindu tada valstybės gyvastingumo „tinklelis“ ir atsikūrė.

Irena savo vizijas grindė analitiniu protu, sakyčiau, buvo apsigimusi krapštinėtoja, besidžiaugianti po kryptingų paieškų sulasiotais, nors ir menkais, bet mokantiems tai vertinti – aukso grūdeliais. Ji galėjo būti ir nusisekusi tyrinėtoja, bet sukti link mokslinės karjeros vengė, nors turėjo pasiūlymų ir iš istorikų, ir iš etnografų (etnologų) gildijų. Sakė, kad ne jai dienų dienomis apsistačius katalogais sėdėti archyvuose, bibliotekose, tikslingai gadinti akis (visada nešiojo akinius) prie kompiuterio kiklopo akies, nors kartais užsimindavo puoselėjanti svajonę parašyti rimtą, faktais pagrįstą, gausiai iliustruotą „visų laikų“ Lietuvos kraštotyros judėjimo ar sąjūdžio istoriją. Pradedant bent jau nuo Dionizo Poškos dviejų ąžuolų storgaliuose įkurto pirmojo kraštotyros muziejaus su specialiai surinktomis ir viešai eksponuotomis senienomis – Baublių. Kaupė įvairialypę informaciją, užrašus, nuorodas, bet surasti laiko po įtemptos darbo dienos lyg bičių sugelta galva atsisėsti prie daug atidos reikalaujančio rašymo būdavo nelengva, be to, kaip pati sakė: geriau neduok man pavalgyti, o pakalbėti galiu bet kada ir apie bet ką, o va su rašymais sunkiau prisiversti, kalbant žodis žvirbliu išlekia, o rašant jaučiu nugula… Šiemet gegužę minėtoje konferencijoje dar vylėsi, kad tikrai pagaliau iš kažkur turėtų atsirasti jaunas ir smalsus istorikas, kuris moksliškai ištyrinėtų pastarojo Lietuvos kraštotyros šimtmečio atkarpą ir iš apibendrintos medžiagos parengtų monografiją, nes juk tai esanti auksinė tema proveržiui istorijos mokslo pasaulyje.

Dirbdama Kultūros ministerijoje ir būdama atsakinga už tautinę (etninę) kultūrą ir regionų kultūros politiką (jos rūpesčio zonoje buvo dainų šventės, folkloro ansambliai, festivaliai, tradicinės šventės, tautodailė, kultūros centrai, nacionalinės etnokultūros institucijos ir kt.), Irena tarp tarsi žinančių, kaip turi teisingai elgtis ir „išlaikyti markę“, valdininkų buvo balta varna. Puiki profesionalė, sukaupusi milžinišką informaciją apie srities realijas ir vykstančius procesus, gyvai asmeniškai juose dažniausiai šiokiadieniais ir savaitgaliais dalyvaudavusi, ji pirmiausia matė ne kultūros institucijoms atstovaujančius funkcijų sraigtelius, o žmones, turinčius įgimtų ar įgytų gabumų, įgūdžių, (ne)noro tobulėti, pramušti kaktomis sienas, vyrus ir moteris su dažnai jos išklausytomis žmogiškosiomis dramomis ar tragedijomis, likimų posūkiais. Ne veltui fizikas, etnologas, Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkas Libertas Klimka ją vadino Lietuvos kraštotyros ir tautinės kultūros bičių motinėle, be kurios sustingsta jos užsuktos avilio pero gyvybinės pajėgos. Net stebėdavomės, kiek daug gebėdavo sutalpinti ir nenuilsti jos širdis, protas ir atminties šachtos. Tad kaip baltai varnai jos aprėpiamose archetipinėje aistiškų (lietuviškų) artefaktų ir trapios žmogiškosios raiškos erdvėse nebuvo baltų dėmių. Dauguma jų buvo kontrastingai spalvingos, rupios, autentiškos, žinomos iš pirmųjų lūpų, o tie, kurie nusipelnydavo jos pasitikėjimo ir meilės, atgaliniu adresu irgi sulaukdavo pagal josios logikos algoritmus pasiųstų nevienetinių ekspresų iš balso stygų į ausų membranas. Todėl drįsčiau ją vadinti buvus reta šių laikų paukšte – su niekuo nepalyginama kultūrininke sielovadininke, visuomeniniais pagrindais, nepaisant asmeninio gyvenimo reikmių, prisiėmusia neįkainojamą specialistės ir kone visus mokėjusios išklausyti ir padėti moters-mediumo priedermę. Todėl nieko nestebino iš pat atsisveikinimo ryto pradžios nusidriekusios voros su vienu baltu žiedu arba auka besigydantiems ligoniams (tokia buvo jos valia). Ir ten buvo gal tik šimtoji dalis tų, su kuriais ji nuoširdžiai bendravo, dalinosi žiniomis ir potyriais. Manau, kad tik mažesnioji tų savaime susišaukusiųjų ir dėl atstumų tik mintimis pabuvusių prie jos urnos dalis nevadintų savęs jos drauge. Net buvę kultūros ministrai, kuriuos kai kuriuos matėme salėje, tai paliudytų, nors apie šią kastą „iš tarpgentinės dykros“ Irena turėjo susidariusi atskirąją nuomonę – vieni su atsidėjimu kibdavo į (paradoksas!) jiems mažai iki tol pažintos Lietuvos prigimtinės (tautinės, lietuviškosios) kultūros studijas, o kai kurie atsainiai blefuodavo esantys liberalūs tos srities visažiniai, nors prireikus parodyti elementarų išmanymą galėdavo tik paberti pavėjui kelias nerišlias bendras frazes, kol kaip lepšiai karštą rudenį sukniubdavo į užtarnautą politinę grybieną.

Irena buvo prisiekusi nepasėda, keliautoja. Jei tik nebūdavo prirakinta prie tarnybinio stalo ar saistoma duotų pažadų, būtinai judėjo miestų, rajonų centrų, miestelių, kaimų geografinėmis erdvėmis, gerai jas buvo išgliaudžiusi, tad jų pragremžtos žymės nejučia virsdavo jos vidine tikrove, kuria labiausiai tikėjo ir pasitikėjo. Iš tų tikrovių visumos ir švietėsi Irenos asmenybės savitumas. Nepatikliai reagavo į stereotipinių ir bedvasių aprašų paklodes, biurokratinės leksikos „perlus“ (niekinančiai vertino, nes žinojo jų atsiradimo mechanizmus), lyg prištampuotų palydimųjų vaizdelių gausą – prieš susidarydama nuomonę apie vertintinus etnokultūros reiškinius, stengėsi viską pamatyti pati, juolab kad ir nuodugniai pasikalbėti, neprotokoliškai pabendrauti ar tik persimesti keliomis užkoduotomis bravūriškomis frazėmis buvo tarsi krimstelti gerai išrūkytų lašinių su agurkais. Ir to neretai pakakdavo, nemėgo pliurpalailų, nes jei žmonės tikri, jei jie išties žemės druska, žinantys, ką, kam ir kodėl daro, ji tikėjo, kad jų užsimotieji tikslai vėliau nesubliūkš, žinoma, tikėjo, kad geros iniciatyvos turės ateitį, tęstinumą. O jei ne – grįždavo it sieną palaižiusi, kaip sakydavo žemaičiai po sunkaus darbo, tarkim, medžių kelmų rovimo, gavę miltinių blynų su ašoklių uogiene, o Irena ramindavosi ką nors vietine šnekta sau panosėje murmėdama iki tol, kol prisimindavo kokį iš klumpių verčiantį atsitikimą ar perklausdavo, ko ten smaksot kaip užpakaliai svečiuose, ir vėl nuvilnydavo juoko ir geros nuotaikos šuoras (į kai kuriuos etnografinių sričių renginius, ypač iš konkursinės serijos „Tradicija šiandien“, kuruojamos Nijolės Marcinkevičienės, yra tekę vykti kartu su vertinimo komisijos nariais (kažkurios dienos žargonu, atseit komiso agentais), ir Irenos pastabos po pamatytų, tarkim, kai kurių dzūkiškų dzyvų (savaip sukurptų švenčių) būdavo ne tik vienos iš taikliausių, bet ir šmaikščiausios). Ir gyvendama Vilniuje stengėsi daug ir be skubos vaikščioti, todėl išeidavo anksčiau, kad nereiktų kūliavirsčiais pluošti. Turėjo ir nusistovėjusius rytinį ir vakarinį ritualus keliauti iš namų Krokuvos gatvėje prie vadinamosios Losiuvkos iki Pohuliankos pradžios (J. Basanavičiaus gatvės) ir atgal. Tiesa, kartais tuo maršrutu žingsniuodama užsukdavo aplankyti draugų, pavyzdžiui, amžinatilsį fotografė Ona Pajedaitė pasakojo, kad kartais pro šalį eidama ją, jau garbaus amžiaus, aplankydavo Irena, kuri turėdavo ir su šiuolaikine knygnešyste besisiejantį pretekstą – užnešti perskaitytą „Šiaurės Atėnų“ numerį ir padiskutuoti apie „užkabinusį“ straipsnį.

Irena buvo tiesi, atvira, teisinga, visada laikydavosi duotų pažadų, apie kultūros, meno, švietimo reiškinius argumentuotai išsakydama savo matymą ir juo pagrįstą tvirtą nuomonę, kurios lengvai nekaitaliodavo, nebent priremdavo naujai iškilę faktai ar iš naujo susikurtos vizijos. Retai netekdavo kantrybės, nebent iš oponentų (ypač iš tų „lialininkų“, dėl kurių negarbingų užkulisinių intrigų ir veiksmų, sakoma, ir prarado sveikatą) pajusdavo klastą ir veidmainiavimą. Tam nestokojo apnuoginančios ironijos, tuščiai nedaugžodžiaudama buvo įvaldžiusi keletą kandžių patraukimo per dantį registrų; tik kritiniu atveju, jei ramiai susikalbėti nebebūdavo vilčių, tarsi atsisveikindama su iliuzijomis ir savo naivumu, mesdavo kokį jos pozicijas tokiu būdu paaiškinantį užvožimą nesusipratėliui ir, jos nuomone, apkiautėliui per slėpsnas. Savo minčių, įsitikinimų ir esybės gilumoje susisluoksniavusių vaizdinių laikydavosi kaip tikras kietas nagas, jiems pagrįsti ir įtikinti jų teisingumu bei verte turėjo visą arsenalą garbingos kovos taktikos priemonių. Maloni, geranoriška, išklausanti ir padedanti kuo gali, tvirta kaip uola Irena…

Ir išaušo diena, kurios popietę išlydint Ireną su dainomis į paskutinę, kaip jau prieš tai įvardijau, antžeminę kelionę, anot Juozo Apučio apsakymo pavadinimo, važiavome tylėdami greitai. Paskui jau lėčiau, nes prieš Ignaliną pasukome tiesesniu keliu, besidriekiančiu Irenos gimtųjų vaikystės ir jaunystės metų vietų ir, tiesą sakant, jos įkvėpimo žemės paribiais, kol netikėtai visiems iš veidaknygės personažų į tikruosius veidus atvirtusiems Irenos draugams prieš akis išniro ne koks mistinis budistų Kailašas Tibete, o pats tikriausias ir realiausias jos numylėtas Erzvėto ežeras su jo pakrantėmis pabirusio gimtine laikyto to paties pavadinimo kaimo trobesiais. Beje, manoma, kad Erzvėto pavadinimas kilęs nuo žodžių aržus, eržus, kitu variantu – nuo archajiškojo indoeuropietiškojo vedinio iš arg- (aiškus, šviesus): tuose apibūdinimuose sutelpa visa Irenos savitumo esmė. Kiek apie tai Irenos pasakota, svaigta, visada norėta ten grįžti ir būti… Būti iki soties, iki ašmenų. Iš ten kilo jos būties pigmentas, ten jos pasaulio viduriausias vidurys, centras. Nors toliau važiavome ir dar negreičiau, bet dar labiau tylėdami, vis dėlto nesustojome, nes galbūt buvo manyta, kad atseit ką tos simbolinės atožvalgos beįpūs, ragai nuo tokio pūtimo šiuokart nebeišsitiesins, tad nurūkome palikdami sudegusio benzino dūmelį. Galiausiai lėtų lėčiausiai užvažiavome ant Tverečiaus miestelio vėlių kalnelio ir bebalsiai, visiškai nebylūs lyg iš aprimusio / apmirusio Memelio (Nemuno, kurio pamatinė šakninė reikšmė – nebylumas, nutilimas per savaimingai ir spontaniškai vykstančius mirties ir gyvenimo virsmus) išnirusios mumijos slinkome link… Link gal ne vienu glėbiu apjuosiamos iškilios ir didingos, maždaug nuo vidurio dvikamienės sakuotos pušies, aukštos ir stotingos kaip ir Irena, kuri, va, pasirodė, ne liepa buvusi ir ne obelis, tiesą sakant, juk staigiai užklausti pirmiausia dažnas iš jos draugų ir apibūdintume kaip aukštaūgę, iš aukštai matančią moterį… Nuo kalnelio atsivėrė balsvai raminanti Tverečiaus ežero plynuma, laukų tolumos, susiliejančios su dangumi. Paskutinis natūraliai improvizuotas šeimos narių ir draugų ratas apie Ireną tėvų ir protėvių akivaizdoje, gūdžiai viltingos prisiminimų ir atsisveikinimo kalbos, iškalbumu paprastos Ignalinos folkloro ansamblio „Čiulbutis“ dainos, palydėtojų priesaika susiėmus rankomis. Vyrams leidžiant urną į žemę pro dainos žodžius prasimušė ritmingi nematomo genio snapo kirčiai kažkur neužmatomai aukštai į dabar jau Irenos Tverečiaus pušį. Visi tai išgirdo, bet niekas iš palydinčiųjų nedrįso pakelti akių nuo ką tik supilto rusvo kauburio, sujungusio žemę ir dangų. Taip paprastai, per genį, simbolizuojantį sėkmingai įvykusį sielos virsmą ir persikūnijimą, tarsi laiku ir prasmingai nuveiktus darbus, koks, trumpai sakant, ir buvo tikrasis Irenos Seliukaitės, sėlės iš Erzvėto, gyvenimas. Bet ne – turbūt sutaptis, išsipildymas ir galbūt savirealizacija įvyko ne per genį, manau, kad pušies šakose amžinybės erdvėse turėjo veikti kur kas didesnė genių konklavos narė – ryški, raudonais žičkų ataudais paženklinta meleta. O erzvėtiškiams, tverečėnams ir visiems Lietuvos artojams miglelės ant nedirvonuojančių laukų priminė žemiškuosius rūpesčius – po rugių pjūties metas vėl sėklą žemelėn, anot senųjų dzūkų, žemynon berti.