Ponas

 

Pasakodamas apie jaunystę, kai mergino savo būsimąją žmoną, vyras sakė: „Tuomet tykojau“, suprask – laukiau, tikėjausi ir svajojau. Svajones galima puoselėti, brandinti, auginti – išsvajotosios tykoti, – aš savo vizijas ir sumanymus apžiūrinėju, nes mano mąstymas regimasis, leidžiu bėgti vaizdams prieš akis lyg kino juostai.

Žaisdama su gatvės vaikais mokyklą, tariamą klasę rengiau taip rūpestingai, kad mergaitės temstant išsiskirstė į namus „pamokoms“ neprasidėjus. Pamenu nuostabą – kokia trumpa diena! – nusivylimą dėl atsakingai ruošto, bet taip ir neprasidėjusio žaidimo. „Klasę“ mačiau vaizduotės akimis, stengiausi įrengti ją kuo geriau. Šią būdo savybę, spėju, paveldėjau: senelis atsakingai ir kruopščiai statė sodybą, viską darė savo rankomis, pastatęs pardavė (išleido vyriausiąją dukrą į Ameriką), ant išnuomotos žemės statė naują, įgyvendino savo viziją iki galo, pastatė sodybą tokią, kokią regėjo širdies akimis, – gyvenamasis namas, klėtis, daržinė, tvartas su kalve, malūnas ir rūsys kieme stovėjo dar patogiau nei anksčiau. Artimųjų atmintyje jis išliko vyriškumo idealas: darbštumas, santūrumas, išmintis kėlė pagarbą ir susižavėjimą. Anūkės iki šiol mena kvapus, tvyrojusius verandoje, kur senelis Juozas suko medų, laikė smalėkus, rūbus ir įrangą aviliams prižiūrėti; atvažiavusios į svečius, mergaitės bėgdavo skonėtis kvapais mažoje stiklinėje verandoje, skirtoje tik bitininkystės darbams. Prisimenu lentynas, obuoliai stovėdavo iki vėlyvo pavasario, malonus kvapas tvyrodavo ir kambariuose. Išmanė dailidės ir staliaus amatus, žiemą obliuodavo svetainės viduryje pasistatęs varstotą, gaminosi langus ir duris, medžio darbams vasarą neturėjo laiko. Architekto nesamdė, pats projektavo pastatus ir planavo sodybą, nukalė kalvėje detales malūnui ir sukonstravo įrangą. Nešiojosi širdyje gražaus gyvenimo paveikslą, turėjo drąsos ir atkaklumo jį įgyvendinti. Vedė moterį, kuri niekuomet neabejojo savo žmogaus, kaip vadino vyrą, vizija.

Ketverius metus sunkiai dirbę Amerikos Mičigano valstijos vario rūdos kasyklose (babytė Anė ruošė maistą už mokestį lietuviams ir lenkams šachtos darbininkams), sutaupę pinigų, įsikūrę naujoje sodyboje Lietuvoje, prasidėjus sovietiniam nacionalizavimo vajui, stokojo duonos: okupacinė valdžia nusavino malūną, pakabino ant malūno durų spyną, kad senelis Juozas nemaltų savo paties užaugintų ir iškultų grūdų. Mano mamos tėvas taip pat dirbo Amerikoje. Grįžęs vedė, Šiaulių centre pasistatė namus, karo pabaigoje rusų aviacijai bombarduojant miestą namai sudegė. Kartą paklausiau mamos:

– Ką atsimeni švelnaus ar šviesaus iš vaikystės?

Ji pagalvojo, po to pasitikslino:

– Švelnaus?!.

Žvelgiau į suglumusios mamos veidą, mačiau, kaip peržiūrinėja praeities paveikslus, lyg versdama knygos lapus, kaip ieško ir neranda. Nusiminusi papriekaištavo:

– Kokie švelnumai, vaikeli, kokie švelnumai?! Iš pradžių karas, po to rusai užėjo; likome be namų, bijojome trėmimų, išsigelbėjome tik todėl, kad močiutė nenakvodavo kaime (močiutės Emilijos sodyboje), kur, sudegus namams Šiaulių centre, apsigyvenome. Kareiviai atėjo išvežti mūsų į Sibirą, laukė dieną ir naktį, tikėjosi, kad grįš kas nors iš suaugusiųjų. Jie klausė rusų kalba: „Gde choziajin?“ („Kur šeimininkas?“) Namuose tik Domutė buvo (dešimties metų), ji sako: „Tuoj pareis“, o čia ir Romutis (septynerių metų) grįžo, lazdą persimetęs per petį vietoj šautuvo. Domutė parodė kareiviams: „Štai choziajinas!“ – kito vyro šeimoje nebuvo, tėvas mirė prieš karą. Naršė palėpėje, ieškojo maisto, stebėjosi neradę. Valgė savo atsineštus mėsos konservus, neapsikentę alkanų vaikų žvilgsnių, davė ir jiems. Konservai amerikoniški, skanūs, kai kareiviai susiruošė išeiti, Romutis prašė jų dar pabūti. Arklio neturėjome, gyvulius nusavino kolchozas, aš buvau vietoj arklio, o Romutis arė. Kaimynai sakė: „Artojo už vagos nesimato.“ Kokie ten švelnumai, vaikeli, kokie švelnumai…

Gyvenome netoli sienos su Kaliningrado (buvusio Karaliaučiaus) sritimi, nuvažiuodavau autobusu ir dviračiu. Mačiau apleistas repatrijuotų vokiečių raudonų plytų sodybas, didžiulius sodus, lūžtančias vaismedžių šakas; mačiau naujakurius – pereselencus, rusų tautybės žmones, likusius po karo gyventi Kaliningrade ir Sovetske (buvusioje Tilžėje). Dideliame gyvenamajame name įsikūrę pereselencai niekuomet pastato neremontavo, ką nors sulaužę netaisė, slinko iš aukšto į aukštą. Malkų žiemai neruošė, degino, ką pajėgė nuplėšti namo viduje ir išorėje. Sodų nesodino, bičių nelaikė, puikiausių veislių iškeldintųjų vokiečių sodintų vaismedžių derliaus rudenį neišskindavo. Karo metu fronto linija ėjo per kaimą, į kurį persikėlė gyventi močiutė Emilija. Jos namą užėmė sovietinės armijos štabas, karininkai viename kambaryje miegojo, o greta esančioje kamaroje dergė, išeiti į lauko išvietę nepajėgė ar bijojo. Okupacinė valdžia ir atnešta nauja „kultūra“ siekė „išlaisvinti“ lietuvius iš darbo įgūdžių, moralės, tikėjimo, gimtosios kalbos – žmonėms, tokiems kaip mūsų seneliai, netiko sovietinis gyvenimo būdas, o jie netiko naujajai santvarkai.

Mąstydama apie senelių ir tėvų patirtį, svarsčiau, ar protinga siekti tobulumo, ar verta sąžiningai ir kruopščiai atlikti kiekvieną darbą, – žmogaus pastangos siekti tobulumo yra ribotos, kartais iš anksto pasmerktos žlugti dėl priežasčių, nuo jo nepriklausančių, visgi dažnai elgiausi panašiai kaip senelis, kurdamasis sodyboje: apėjau pėsčiomis Krymo pusiasalį, pamačiau visus pajūrio miestus ir miestelius nuo Feodosijos iki Eupatorijos, išsirinkau gražiausią – svajojau piešti ten ir tapyti, ketinau prie jūros pagyventi metus.

Kartą nakvynės pasiprašiau nuošalioje pakrantės lūšnoje. Šeimininkai iš ryto patarė man į Sevastopolį važiuoti priemiestiniu maršrutiniu autobusu, nes karinį uostą supo penkiolikos kilometrų pločio apsauginė juosta, pėsčiomis miestas buvo nepasiekiamas. Patarimo paklausiau, tik nežinojau (kelionėje pamečiau dienų skaičių), o žmonės, gyvenantys namelyje, manęs neįspėjo, kad Sevastopolį pasieksiu gegužės devintąją. Miestas šventė Pergalės dieną, kvaišo nuo trankios muzikos, gyvos ir sklindančios iš garsiakalbių, – spūstys gatvėse, viešbučiai perpildyti. Tokią euforiją mačiau kino dokumentikoje, tik vaizdai nebuvo spalvoti. Prieš išvažiuodama geležinkelio stoties perone stebėjau, kaip susitinka karo veteranai. Vyrai verkė, glėbesčiavosi išvydę dar gyvus saviškius, kiti dairėsi vieniši, aukštai iškėlę popieriaus skiautes, skelbiančias jų batalionus, divizijas, pulkus ir būrius. Gurzufe susipažinau su moterimi, kuri dalyvavo mūšiuose Kryme 1944 metais. Ramaus būdo, inteligentiška Jevgenija Filipovna, sutikusi fronto laikų draugę, tapo tiesiog Ženia. Abi gulėjo verandoje ant sofos-lovos apsivilkusios nailoniniais apatinukais ir klegėjo lyg paauglės:

– Ženia, o tu pameni?..

– Paklausyk manęs, tu paklausyk… – sakė viena kitai ir juokėsi.

Kiekvienais metais jos atvažiuodavo į Krymą dalyvauti eitynėse Sevastopolyje. Bet ne visi taip stropiai puoselėjo Pergalės dienos atminimą, lūšnoje su žmona gyvenantis vyras gegužės devintosios iškilmes pamiršo. Namelis stovėjo atokiai nuo gyvenvietės, grįžti nebeturėjau jėgų, o priekyje driekėsi dykvietė. Moterį užkalbinau, pamačiusi prie vartelių, pasiprašiau nakvynės už mokestį. Sekundę pasvarsčiusi, šeimininkė linktelėjo galvą. Paklojo ant medinio gulto už lentų pertvaros, davė dvi paklodes, vieną pasitiesti ant čiužinio, kitą užsikloti, atsiprašė, kad negali pasiūlyti vakarienės.

– Prausiamės kieme, – nežiūrėdama į mane kaltai skėstelėjo rankomis.

– Aš pripratusi, man bus gerai, – atsakiau.

Kieme prikaltas prie medinio kuolo kabėjo praustuvas su judančia apačioje metaline kojele, po praustuvu stovėjo kėdė, aptraukta skylėtu dermatinu, ant kėdės mačiau metalinį dubenį išdužusiu emaliu. Vandens į praustuvą reikėjo įpilti pasėmus iš šulinio, bet šulinys buvo išdžiūvęs. Po kojomis mėtėsi virtuvės rakandai, baldų nuolaužos ir skurlių draiskanos; dulkės buvo išėdusios audinių spalvas, tokie pat išblukę atrodė kiemo šeimininkai. Nesakyčiau, kad seni (šeimininkui truputį virš šešiasdešimt, žmona jaunesnė), tik pritapę prie savo buities. Moteris be jokio reikalo vaikščiojo į trobelę ir atgal, vyras gūžėsi ant kaladės, pora stambių medžio kerplėšų voliojosi netoliese. Galėjai manyti, kad visa čia radosi per klaidą ar kažkokį nesusipratimą: chaotiškai, be tvarkos sumesti daiktai, lyg atnešti milžiniškos cunamio bangos, ir žmonės, potvyniui atslūgus, nepajėgiantys atsitokėti. Lūšnoje gyveno vaikas.

– Anūkė, – krestelėjo galvą vyriškis jos pusėn.

Mergaitė turėjo įgimtą silpnaprotystę; prikišusi arti arti veiduką, žvelgė įdėmiai man į akis, apžiūrinėjo, prieidama vis iš naujo. Kėliausi anksti, jaučiausi pavargusi, bet norėjau daugiau sužinoti apie vietovę, todėl ryžausi paklausti, ar seniai jie čia įsikūrę. Moteris pokalbyje nedalyvavo, vyras kalbėjo už du, pritildavo tik užgesus suktinei. Mano pasiūlytas cigaretes paėmė, nors mėgo tabaką (įprastas, paaiškino), rūkė skonėdamasis, giliai užsitraukdamas. Atslūgo karštis, sutemo, moteris mergaitę nuvedė miegoti ir nebegrįžo. Į Krymą jis atėjo su sovietine armija.

– Frontovikas, – šyptelėjo, pradėdamas pasakojimą.

Karo metu už sunkų nusikaltimą pateko į drausmės kuopą, varė karius pirmąja fronto linija, tie, kas bandė išsisaugoti, gavo kulką į pakaušį nuo savų. Bijojo mirti, gėrė degtinę prieš eidamas į mūšį. Plėšė, prievartavo. Nesidrovėjo pasakoti apie tai – girdėjau vyriškio balsą, veido tamsoje beveik nemačiau, jis nematė manojo. Spėju, pirmą kartą pasakojo taip išsamiai: niekas neklausė jo anksčiau, niekam nebuvo įdomu, štai žmogus ir atsivėrė užkalbintas. Man neteko niekuomet girdėti panašaus pasakojimo, tai, ką sužinojau, nepriminė matytų sovietinių kino filmų apie karą. Stulbino įvykiai, taip pat pasakojimo tonas – nei džiūgaujant (visgi liko gyvas), nei apgailestaujant.

– Įeini į namą, sėdiesi prie stalo, imi iš indaujos dubenis, lėkštes, ąsočius, nešiesi iš rūsio maisto ir vyno, trauki iš skrynių patalynę, o iš spintų renkiesi sau tinkamą rūbą – dabar čia viskas buvo tavo: kas į kurį kiemą pirmas užėjo, tas ir šeimininkas…

Šį tekstą atmintis išsaugojo paraidžiui, galiu liudyti kaip amerikiečiai, padėjusi ranką ant Biblijos. Pasakodamas apie indus, patalynę, rūbus, vyras pagyvėjo, net po 35 metų (keliavau po Krymą 1979-aisiais) jį jaudino mintis apie jaukią čia gyvenusių žmonių buitį. Stebėjosi, kad šis gėris atiteko jam atsitiktinai, juk galėjo karo pabaigos sulaukti bet kuriame kitame krašte, iš kur nebuvo ištremti vietiniai gyventojai. Vienaip ir kitaip įvertino šį savo gyvenimo epizodą, lyg negalėdamas patikėti, kad laimingą bilietą ištraukė būtent jis.

– O kur dingo žmonės? – paklausiau.

Tuo metu nedaug žinojau apie trėmimus Lietuvoje. Močiutė Emilija buvo davusi sau „tylėjimo įžadus“ – garsiai naujos santvarkos nevertino, tylėjo, man girdint, lyg burną užsisiuvusi ir tik retkarčiais pro sukąstus dantis iškošdavo vieną žodį. Iš intonacijos nuo vaikystės žinojau, kad naują santvarką močiutė vertino itin blogai. Ji klausydavo „Amerikos balso“ radijo laidų šeštą valandą ryto ir tą pačią laidą dar kartą vakare, taip metai iš metų, kiek ją pamenu. Abiejų senelių šeimos buvo įrašytos į numatytų ištremti žmonių sąrašus. Kareiviai močiutės Emilijos sodyboje laukė, turėdami nurodymą suimti ir išvežti į Sibirą našlę su keturiais vaikais. Visgi viena ir kita šeima tragiško likimo išvengė: vaikų be suaugusiųjų nevežė, o močiutė Emilija nenakvojo kaime, nuolat slapstėsi. Rimanto Šavelio kūrinyje „Žiburys“ perskaičiau, kad ištrėmė ne buožes, kaip mums bandė įteigti mokykloje, o pačius darbščiausius ir šviesiausius ūkininkus, pamenu, nuo to karto įdėmiai skaičiau Šavelio, vėliau ir Juozo Apučio prozą. Dešimtoje klasėje išvažiavusi su bendraklasiais į privalomą talką tarybiniame ūkyje, iš vietinių moterų išgirdau pasakojimą, kuris taip pat ilgam įsirėžė į atmintį: apie vergišką žmonių, suvarytų į kolūkius, darbą už dyką ir apie tremtį.

Neišmaniau, kaip vertinti tai, ką išgirdau apie Krymą, vyras į mano klausimą atsakė paprastai:

– Juos išvežė.

Ne iš karto supratau, kokio masto deportacija vyko Kryme, vėliau apie tai išgirdau iš Jevgenijos Filipovnos: per dvi (!) paras buvo iškeldinti 194 110 totorių, pusė jų žuvo pakeliui ir tremtyje. Sunku įsivaizduoti kadaise buvusį turtingą kraštą apleistą, apiplėštą ir nuskurdintą.

– Ar šis namas yra tas pats, į kurį jūs užėjote keturiasdešimt ketvirtais? – paklausiau.

– Ne. Karui pasibaigus radosi vis daugiau norinčių gyventi pusiasalyje, teko spaustis; viename name apgyvendindavo po tris, netgi keturias Kryme likusių frontovikų šeimas – aš nemėgstu gyventi ankštai, įsikūriau nuošaliai.

– Kodėl negrįžote į gimtinę, juk kažkur gyveno jūsų tėvai ir artimieji?

– Niekas manęs ten nelaukė, o čia aš buvau ponas… – atsakė jis.