Poezijos vertimai
Indra Brūverė-Darulienė (g. 1983) – latvių vertėja, poetė, folkloristė, lektorė. Į latvių kalbą yra išvertusi daug šiuolaikinių lietuvių autorių.
Rytas nepažįstamam mieste
Aš esu turistė, aš esu palei nuogas skulptūras,
Palei paminklus neapsakomai tyliai slystąs šešėlis.
Aš esu tarsi ne vietoje išdygusių grybų faktūra,
Aš glaudžiuos prie mūrų, glostau kolonų dulkeles,
Glaudžiu prie širdies sutiktas spalvas, prisiminimų failuose
Stengiuos įrašyti jų tonacijų pasikeitimus sekdama
Nuo regėjimo prie lietimo,
Nuo lietimo prie klausos,
Nuo klausos prie uoslės – - -
Nepažįstamo miesto kvapų bangelės
Atliūliuoja supjaustyto ananaso kubeliais,
O mūsų šiame pasaulyje lyg ir nebelieka,
Jisai išsibarstęs kaleidoskopo grūdeliais,
O mes, bežadžiai stebėtojai,
Mėginame pajausti miesto ritmą,
Beviltiškai tikėdamiesi įsilieti į jo pulsą,
Tik mums niekaip nesiseka to padaryti. Juk tam reikalingas laikas,
O mes jo nė lašelio nebeturim.
Tėra duotos kelios karštligiškos valandos,
Dienos, kuriomis pritrūksta miego,
Dienos, kurių akimirkas paverčiame kadrais.
Čia stoviu aš. Fone išsišiepęs nepažįstamas veidas.
Mes palengvėliais slenkam gatve
Ten, kur medžiai po kamufliažais slepia savo metus,
Kur paukščiai sukdami ratus
Išraito atitinkamas trajektorijas,
O mūsiškiai neturi jokio konkretaus tikslo –
Mėšlungio pančiojamais žingsniais lyg šmėklos šliuožia
Palei architektūros paminklus,
Stabteli prie katedros,
Ten pavargusia ranka pagrabalioję
Iš kuprinės išsitraukia fotokamerą –
Ir tie nepažįstamieji paklius į kadrą.
Aš esu turistė, kuri mėgina įžvelgti tai, kas pažįstama.
Aš esu turistė, kuri mėgina pamatyti tai, kas nepažįstama,
Kas nepajėgia išsilaisvinti nuo palyginimo – - -
Esu turistė nuo oro uosto iki oro uosto,
O tada, kai pakylu aukštyn,
Aš vėl esu kelionėje,
Delnai pavirsta pelenais,
Tiek įkaitęs yra šis oras,
Tiek stipriai suspausti prisiminimai,
Tiek neapsakomai greita ši karuselė.
Daiktai
Su manimi šiąnakt kalbėjosi daiktai,
Kuriuos tik paliesdavau dulkėtoje lentynoj.
Ne laikrodis matuoja mano laiką –
Aš viską matuoju delnų palytėjimais.
Kiekvienas palytėjimas lyg sustingusi akimirka,
O joje – iš praeities atklydusios akimirkos.
Ties mergaitės su irklu statulėle,
Ties koptų kryželiu iš Egipto – trys,
Šalia molio švilpynėlės – penki,
Šalia sudžiovintų rožių – amžinybė…
„Jau seniai niekas tau nebedovanoja gėlių žiedų“, –
Knygų lentynoje kužda nusenę gėlių vazos.
„Ačiū, kad išsaugojai per Kalėdas“, –
Ant akmenio širdelės guli tešlainis pipirinis.
Ant staltiesės išsiuvinėtos lelijos kuždasi
Apie arbatos vakarėlius bei rytmečius pavasario,
Šaltais vakarais žiemos prie šiltos krosnies
Į ausį šnabžda ir pečius apglėbusi nėrinių skara.
Šie šnabždesiai varsto širdį, lyg vėlių balsai, atklydę iš anapus, –
Dauguma šių daiktų – tai mirusiųjų atminimas.
Su šnabždesiais susilieja šlamesiai –
Riogso popierinė stirta nebaigtų darbų.
Su manimi šiąnakt šnekėjosi daiktai.
Iš visų tyliausiai – sudžiūvėliai kaštonai,
Kuriuos nešiojuos kišenėj palto,
Jie dar mena manuosius prisilietimus – - -
Daugiau nebepamenu kitų gausybės vietų,
Į kurias sukaišioti šie rudeniniai talismanai.
Su manimi šiąnakt šnekėjosi daiktai.
Tie dulkių sandėlininkai, tie prakeiktieji plepiai,
„Niekados daugiau ant lentynos malūnėlis nebemals kavos,
Ir kuriems galams šie sudžiūvėliai žiedai sukrauti į batų dėžę?“
Su manim šiąnakt
Tyliai
Kuždėjosi daiktai –
Jie mane pergyvens
Ir paskui su kitais kuždėsis.
TV nežiūriu, tik kartais pasižiūriu žinias, todėl mane aplanko keistos nuotaikos
Šalto lapkričio šaltas pavakarys.
Per pievą treškančią, per smilgas suledėjusias
Mes traukiam link namų, nežūdami sniego kare,
Tik pėdų įspauduos sunkiasi sniego sula,
Į ją gulasi smulkūs stagarėliai ir pušų skujos,
O vakarinę dangaus pusę užkloja
Raudonai dryžuotas audeklas.
Šiemetinis dangus tarsi pranašystė –
Saulės ir mėnulio užtemimai, šiaurinės pašvaistės…
Viskas pranašauja kraują,
O galbūt apsirikom?
Raudonas mėnulis – saldžios vyšnios!
Arba neapsakomai gardus desertas serbentų raudonųjų?
Prie lango daužosi. Nagais skrebena rėmus.
Pro langą vidun vėpso įsidūkęs juokdarys,
Lyg demonas atskriejęs iš teroro rūmų,
Lyg kirmėlių suvarpytas žirnis, iš ankšties išsiritęs.
Su manim nesišneka,
Tik vėpso į mane tylėdamas,
Lyg benokstąs mėnulis,
Labai išalkęs…
Šis milžiniškas kūdikis smarkiai nupenėtas, apvalveidis,
Primitęs mūsiškių baimių ir nesibaigiančių košmarų.
Jo veidelyje pykčio nematyti, tik pašaipėlė tvieskia.
Jis – feniksas, pakilęs iš informacijos trūnėsių vėputinio.
Šis baimių prisiputęs kūnas net žliugsi nuo tamsuoliškumo,
Po oda – išprotėjęs pabėgėlis našlaitis,
Kurs ieškosi namų pūlingos upės tėkmėje,
Kiekvienas limfmazgis – tai pavojingos laiko bombos dagtis.
Nėr vietos man šiame pasaulyje, rėkiu,
Jei tiek daug beširdiškumo aplinkui, vietos nėr!
Net mano sūnelio žaislų dėželėj
Tarp kaladėlių – vandens pistoletas ir tankai…
Pultely mirksi kruvina akis, aš tave nutildau!
Nakčiai supintų plaukų kasoj – kaspinėlių šešetas,
Juose – regis, šokiai, Jamaika, Bobas Marlis
Ir palmės, smėlis, auksaspalvė saulė.
Vertė Edmundas Untulis
