Poezija ir populiarumas Latvijoje
Karlis Vėrdinis (g. 1979) – latvių poetas, vertėjas. Šis publicistinis tekstas (Poetry and popularity in Latvia) britų dienraščio „The Times“ literatūrinio priedo „The Times Literary Supplement“ internetinėje svetainėje pasirodė š. m. balandžio 6 d. – prieš Londono knygų mugę, kurioje Vėrdinis atstovavo Latvijai. Teksto vertimą skelbiame kiekvieną rugsėjį Latvijoje vykstančių „Poezijos dienų“ (Dzejas dienas), taip pat – Baltų vienybės dienos, minimos rugsėjo 22-ąją, proga.
Praėjusio amžiaus pabaigoje, kai buvau jaunas poetas, netverdavau džiaugsmu, išvydęs savo eilėraščių Latvijos kultūrinėje spaudoje, ir dalyvaudavau poezijos skaitymuose kiekvieną rugsėjį vykstančiame „Poezijos dienų“ festivalyje. Po tų skaitymų mane kartais pakalbindavo TV žinių reporteriai. Kišdami į veidą mikrofonus jie klausdavo: „Ar jums neatrodo, kad poezija jau nebe tokia populiari kaip sovietiniais laikais?“ Užkluptas tokio klausimo, mykdavau: „Hm… jo, turbūt nebe.“ Metai bėgo, o klausimo sulaukdavau vis to paties. Apnikdavo jausmas, kad mes, jaunieji poetai, stypsome šalia nustipusio dinozauro, gožiami milžiniško jo šešėlio. Šiandien, po dvidešimties metų, atrodo, kad mano kartai pavyko atsiplėšti nuo to dinozauro. Poetų kartos pasikeitė, mūsų parašyti kūriniai yra leidžiami, verčiami ir – galit įsivaizduoti? – kartais net skaitomi.
Jei dabar man užduotų tą patį klausimą, atsakyčiau: demokratinėse ir totalitarinėse valstybėse poezijos paskirtis nevienoda. Sovietiniais laikais poezija eiliniam piliečiui atstodavo užgintus dalykus – būdavo ir mišių, ir psichoterapinio seanso pakaitalas; antioficiozinės potekstės žadino gniaužiamą latvių tautiškumą, o verstinė poezija buvo mažytis langas į vakarietišką kultūrą visuomenėje, kur tik saujelė žmonių gerai mokėjo vieną ar kitą užsienio kalbą ir kur šiuolaikinės užsieninės knygos nebuvo prieinamos.
Mano karta nesigviešia dvasininkų, roko žvaigždžių ar disidentų vaidmens. Atvirai politiški eilėraščiai, agituojantys už ar prieš tam tikrus įsitikinimus ar Latvijos parlamento priimtus įstatymus, neturėtų pasisekimo, nebent laikiną – paskelbti kaip feisbuko žinutė; ši nuostata, regis, vienija visus nūdienos latvių poetus. Minėtiems tikslams veiksmingesni kiti komunikacijos kanalai, net jei ir stokoja poezijai priskiriamo taurumo. Nuo praėjusio amžiaus pabaigos, kai jauni poetai stengėsi ištikimai sekti postmodernizmu ir vaizduoti savo patirtis po vadinamosios istorijos pabaigos, šiuolaikinėje latvių poezijoje susipynė asmeninės ir politinės plotmės, kur vyrauja Latvijos istorijos, nūdienos kraštovaizdžių, sąveikos su kitomis kultūromis, taip pat – seksualumo, lyties ir kūno temos.
Populizmo, karinių konfliktų ir melagingų žinių laikais eilėraščiais gali būti reiškiama nešališka viešojo diskurso kritika (geriausias pavyzdys – savitas feministinis Ingos Gailės balsas knygoje „30 klausimų, kurių niekas neklausia“ (30 Questions People Don’t Ask, 2018), poezija gali būti santūrus ir giliamintiškas kalbos vaizdingumo, iš kurio išmėžtas internetinių žinių ir feisbuko žinučių srautas, pavyzdys, primenantis mūsų kalbos kūrybiškumo ir slėpiningumo galias (kaip Arčio Uostupo rinkinyje „Gestai“ (Žesti, 2016). Esama ir tokių poetų, kaip Krišjanis Zelgis, Eduardas Aivaras ir Madara Gruntmanė, kurių kalbiniai žaidimai ir literatūrinių konvencijų laužymas vertėjams tampa kietu riešutėliu.
Tačiau vertėjai – ne vieninteliai, kurie priima šiuolaikinės latvių poezijos iššūkius. Nors dauguma latvių muzikantų tekstus savo dainoms rašo patys, yra ir tokių, kurie įdainuoja melodingus, rimuotus Imanto Zieduonio ar Knuto Skujenieko posmus – poetų, kurių kūryba daugeliui buvo svarbi sovietinės santvarkos metais ir iki pat šiol tebetraukia kompozitorių dėmesį. Vis dėlto Latvijoje yra ir toks nepriklausomojo roko kolektyvas kaip „Grupa Sigma“, kuriantis dainas pagal šiuolaikinių poetų tekstus, paprastai parašytus laisvosiomis eilėmis, be priedainių ir kulminacinių vietų. „Grupa Sigma“ dainos perteikia šių eilių minties tirštumą ir intymumo dvasią, o viena kita net tampa tikrais hitais (kaip „Kūku Marija“ pagal Ingos Gailės žodžius).
Eilėraščių rašymas yra viena iš nacionalinių latvių sporto šakų, populiarumu vargu ar nusileidžianti krepšiniui ar ledo rituliui. „Poezijos dienų“ tradicija tebeklesti: kiekvieną rugsėjį nesuskaičiuojama daugybė poetų kviečiami skaityti savo kūrybos kultūriniuose renginiuose, mokyklose, bibliotekose, dalyvauti skaitymuose po atviru dangumi. Tokie renginiai vyksta visam krašte, ir nereikia būti žinomu poetu, kad sulauktum kvietimo dalyvauti – daugybėje vietovių godojami vietiniai kūrėjai, o ne „importuotieji“ iš Rygos ar svetimšaliai.
Per ketvirtį amžiaus kai kurių poetų populiarumas prisidėjo prie nemenko susidomėjimo kūrybiniu rašymu. Ne visi gali būti tokie geri krepšininkai kaip Kristapas Puorzingis ar tokios puikios operos dainininkės kaip Elyna Garanča. Užtat kiekvienas visada po ranka turės rašiklį ir popieriaus lapą, kuriame galės perteikti gamtovaizdžio grožį, išlieti giliausius ir slapčiausius meilės jausmus ar demaskuoti politikų savanaudiškumą, sugedimą ir nemokšiškumą. Politiškai ir etniškai susiskaldžiusios, tarp Vakarų ir Rytų pasiklydusios tautos nariai vis dar gali apdainuoti savo individualumą.
vertė Andrius Patiomkinas
