Paskanda

Howard Phillips Lovecraft. Tykantis tamsoje. Kūrybos rinktinė. Sudarė Marius Burokas ir Paulius Jevsejevas.
Iš anglų k. vertė Marius Burokas, Paulius Jevsejevas, Virginija Mickienė ir Andrius Kunčina. V.: Kitos knygos, 2018. 398 p.

Kūrybinis Lovecrafto palikimas milžiniškas – keli šimtai kūrinių. Skaitytojui telieka spėlioti, kodėl būtent šie Lovecrafto kūriniai į lietuvišką rinktinę pakliuvo, o kiti nebuvo įtraukti. Apsakymų („Dagonas“, „Skalikas“, „Pikmeno modelis“, „Spalva iš kosmoso“) temos įvairesnės, pasakojama apie išnirusį iš vandenyno gelmių sausumos masyvą, kapų plėšimus, rūsyje įrengtą dailininko studiją ir kurmius primenantį repečkojimo garsą ar į ūkininko kiemą nukritusį meteoritą. Apsakymuose pateiktos užuominos labiau išplėtojamos apysakose („Kthulhu šauksmas“, „Tas, kuris šnabždėjo tamsoje“, „Beprotybės viršukalnės“, „Už laiko ribų“) ir ne tik dėl didesnės apysakų apimties, bet ir dėl turinio. Jas galėtume pavadinti „Kthulhu“ ciklo variacijomis. „Kas iškilo, gali nuskęsti, o kas nuskendo, gali iškilti“ (p. 140). Toks galėtų būti šios rinktinės moto.

Labai ikonografiška knyga. Ne tik aliuzijos į dailininkus ir jų drobes, bet ir pačių kūrinių erdvė pripildyta sienų ornamentų, skulptūrų, raižinių, reljefų, kartušų, išraižytų senojo akmens luitų, molinių bareljefų, akmeninių ir pragariškų statulėlių. Taip pat ir apleistų namų, kambarių ar ištisų kvartalų interjerų ir eksterjerų aprašymų. Kaip vieno personažo žodžiais pažymi Lovecraftas, dailininkas pažįsta tikrąją siaubo anatomiją ar baimės fiziologiją: jis žino, kokios linijos ir proporcijos sužadina paslėptus instinktus ar paveldėtus prisiminimus apie išgąstį, kokie būtent spalvų kontrastai ir šviesos efektai sukelia apmirusį keistumo pojūtį. Taip pat Lovecraftui svarbūs perspektyvos, proporcijų ir šviesokaitos dėsnių klausimai. Ypač atvirkštinės, apverstos ar išvirkščios perspektyvos principas, kai iškreipiamas esminis perspektyvos arba šviesokaitos dėmuo ir „…regėtos vietovės geometrija buvo nenormali, neeuklidinė ir bjauriai dvelkė mums svetimomis sferomis ir dimensijomis“ (p. 136) arba „raižyto akmens kampuose, kurie iš antro žvilgsnio atrodydavo įgaubti, nors iš pirmo – išgaubti, klastingai tykojo iškreipta grėsmė ir įtampa“ (p. 137).

Ne tik dailininkų drobėse, bet ir Lovecrafto kūriniuose griūva medžiagos ir perspektyvos taisyklės ir gausu perspektyvos apvertimo pavyzdžių. „Šviesa jiems netgi kenkia, trikdo ir kelia sumišimą, nes kitapus laiko ir erdvės tvyrančiame juodajame kosmose, iš kurio jie kilę, jokios šviesos nėra“ (p. 192). Arba, vaizduodamas savo būtybes skirtingų šlykštumo laipsnių, nuo aiškiai nežmogiškų iki degradavusių žmogiškų, Lovecraftas pašaipiai nustatinėja jų tarpusavio jungtis ir evoliuciją. Aštuonkojo, drakono ir sukarikatūrinto žmogaus atvaizdas, pabaisa su mėsinga galva, čiuptuvais ant groteskiško žvynuoto kūno su sparnų užuomazgomis, beje, piešta paties Lovecrafto. Ne tik šiai, bet ir kitiems padarams būdingas įvairių savybių sukergimas, kuris leidžia jiems iš „apačios“ (sparnų užuomazgos) kilti į „viršų“ ir atvirkščiai (įvairios vandenyje gyvenančiųjų savybės). Nelabai aišku, kuriai sferai šie dirbtiniai padarai „iš tiesų“ priklauso – vandens, požemių ar dangaus, jų aptinkama ir vienur, ir kitur. Negalime priekaištauti Lovecraftui dėl religijos ar mitologijos neišmanymo, veikiau atvirkščiai – jis sukūrė savo dievų ir demonų panteoną, kurį tyrinėti reikėtų iš jo pasaulių pozicijos.

 Kaip galima nuspėti, Lovecrafto personažai imasi tyrinėti tas vietas, apie kuriose gyvenantį siaubą turėjo pagrįstų žinių. Savotiškas pragarraščio atitikmuo. Pasaulis atvirkštinėje perspektyvoje kelia baimę ir norą bėgti: „Norą bėgti man sukėlė kažin kas labai nežymu ir neapibrėžiama. Galbūt tai buvo tam tikras keistas kvapas, kurį maniau užuodęs, nors puikiai žinojau, jog net ir pačiose geriausiose senovinėse sodybose pelėsinių kvapų pasitaiko labai dažnai“ (p. 190). „Paskanda“ – itin tinkamas žodis tvanui, patvinimui, užliejimui, prapulčiai, pražūčiai įvardyti, o atvirkščias – „atskanda“? Kaip paaiškinti, klausia dar vienas Lovecrafto personažas, kad kažkokia amžių migloje nuskendusi, visų pamiršta ikonografija galėjo būti atkurta iki subtiliausių atspalvių, iki menkiausių niuansų ir taip atkakliai, taip tiksliai ir vienodai kasnakt iškilti mano sapnuose? „Man regis, pati didžiausia malonė pasaulyje – tai žmogaus proto nepajėgumas tarpusavyje susieti visų savo turinių [...], tačiau kada nors, į vieną sudėjus išskaidytas žinias, atsivers tokios siaubingos tikrovės perspektyvos, toks baisus mūsų padėties tikrovėje vaizdas, kad mes nuo to naujojo žinojimo išprotėsime arba spruksime šalin nuo nepermaldaujamos šviesos į naujųjų tamsiųjų amžių ramybę ir saugumą“ (p. 110).

Tamsoje tykantis, sustingęs, inertiškas ir šnabždantis Lovecraftas. Prieš skaitant reikėtų susirasti (jeigu neturite, tai būtinai įsigykite ar pasiskolinkite) ir įsijungti žibintuvėlį. Taip pat neužmirškite pasirūpinti atsarginėmis baterijomis. Svarbiausia – saugokite žibintuvėlį ir jo nesudaužykite.