Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2004

 

Prieš kelerius metus sudeginau savuosius 2001–2015 metų dienoraščius. Tačiau (nebūčiau suvalkietis) kokį šimtą lapų išsiplėšiau ir pasilikau. Dabar, po tiek laiko skaitinėdamas tas išplėšas, pagalvojau: o gal jos būtų kam nors įdomios? Prisiminiau, kaip kažkada savo bičiuliui Vytautui B., abejojančiam, ar verta rengti parodą Klaipėdoje, kalbėjau: „Būtinai surenk. Ką tu žinai, kas ją pamatys? Gal kuris nors tavo darbas kokį žmogų taip „užkabins“, kaip mudu kadaise yra „užkabinę“ mūsų „gyvenimo menininkų“ darbai.“ Na, į tokį poveikį mano išplėšos pretenduoti negali. Tačiau vis dėlto… O gal kokios jaunuolės ar jaunuolio (ypač jei žmogus linkęs į skaitymą bei rašymą) savastyje jos ir įbrėš kokį brūkšniuką? O gal nebūtinai jaunuolių? Tad: pasvarstęs nutariau šį tą iš šito išsigelbėjusio iš ugnies nasrų kontingento pasiūlyti „Šiaurės Atėnams“.

O tą dienoraštį tuos penkiolika metų rašydavau kasdien. Kokie buvo tikslai? Matyt, panašūs kaip ir kitų rašančiųjų: autodisciplina (kartu su savistaba); noras užfiksuoti kai kuriuos įvykius, įspūdžius, idėjas, kad nepasimirštų (o gal pravers ateityje?); kasdieninės pratybos (mano atveju tai – bene svarbiausia) reikšti žodžiu tai, ką pamatei, pajutai, išgyvenai, suvokei. Tiesą sakant, tai nieko ypatingo ten nėra: šiek tiek apie savijautą ir savivoką, šiek tiek apie skaitomus tekstus, viena kita „išvada“ apie pasaulį ir gyvenimą, vienas kitas bandymas žvilgtelėti į savo paties rašinius, kai kurie savotiškesni sapnai, koks nors gamtos vaizdelis… Kadangi įrašai trumpi, tai tiems, kas ryšis skaityti, teks, kaip kokiems balandžiams, lesioti tokius lyg ir trupinius. Bet tai ką dabar?

Pastaba: to, kas sakoma laužtiniuose skliaustuose, pačiuose fragmentuose nėra.

A. A.

 

 

 

Vasario 3, antradienis. Sapnavau, kad klūpau gražioje bažnyčioje. Palubėje (ar lubose) netoli altoriaus – didelis, puikus lyg Kristaus paveikslas. Iš visų spalvų atsimenu raudoną. Aš klūpėdamas meldžiuosi ir visą laiką slystu grindimis to paveikslo link. Ir džiaugiuosi, ir bijau. Drauge suvokiu, kad kai kuriuos maldos žodžius tariu klaidingai. Man pradėjus slysti, kažkokie personažai, buvę šalia manęs, lieka man už nugaros. Dėl to irgi šiek tiek baugu, bet nelabai. Be to, slysdamas girdėjau labai gražią muziką.

 

Vasario 7, šeštadienis. Ką tik perskaičiau /…/. Nepatiko. Banalūs juokeliai. Primityvias uodegas paskui save tevelkančios situacijos. Blogi dialogai: ir dirbtini, ir blogai dirbtini (aišku, kad galimas ir geras dirbtinumas). Bet svarbiausia – tekstas nėra persmelktas. O geras tekstas turi būti.

 

Vasario 28, šeštadienis. Jaučiuosi pavargęs. Norėčiau parašyti ką nors apie skaitymą. Bet ar ateis impulsas? Ar rasis strypas, ant kurio galėčiau nebanaliai suverti savąją skaitymo patirtį? Vargu. Ką dabar žinau apie skaitymą? Kad tai – toks mistiškas susijungimo su kažkuo aktas. Ir su kitu, ir su dar svarbesnėm sferom. Kad bene svarbiausias teksto matmuo – ritmas. Kad teksto kalba gali prakirsti plyšį tarp skaitančiojo ir transcendencijos, bet gali [juos skiriančią] „drobulę“ dar labiau pastorinti. Kad skaitymas turi analogijų su rašymu. Dar kai ką.

 

Kovo 4, ketvirtadienis. Blogo miego naktis. Blogo skaitymo, blogo matymo rytas. Pasižiūrėjau vieną kitą Bishop eilėraštį. Kas iš to. Šiek tiek geriau – kai tiesiog vaikštau po kambarį ir žiūriu į vaizdus: prisnigtą balkoną, „rubininę“ gėlę ant palangės, žalią ir geltoną Kuro koliažą… Net grožėtis jais įmanoma.

 

Balandžio 12, pirmadienis. Paskaičiau, kaip Dalai Lama komentuoja Šventąjį Raštą. Svarbi mintis (nors ir nenauja): „Veiksmas iš karto pakeičia asmens patirtį ir pasaulį, kuriame jis gyvena.“ Reikia tai prisiminti nuolat. Kartais jau prisimenu, bet dažniau – ne.

 

Balandžio 15, ketvirtadienis. Vakar „Š. A.“ palikau Sigitui G. savo knygelę [„Rašymas dūmais“]. Užrašiau: „Sigitai, vis dėlto mudu perplaukėme tą Volgą!“ Ilgokai galvojau, ką jam užrašius. Nenorėjau, kad tai būtų draugystės ir dėkingumo deklaracija. Bet apeliacijos į bičiulystę norėjau. Nes atjaučiu jį. Ir noriu, kad jame kas nors krypteltų. O tiesiai pasakyti ir prisibijau, ir nemanau, kad tai duotų naudos.

Nusipirkau „Mažosios Tibeto budizmo antologijos“ III tomą (kada išėjo pirmesnieji – nepastebėjau). Mėginsiu gilintis į sūtras. Tačiau… Jau kuris laikas manyje tai to, tai to žmogaus ar reiškinio atžvilgiu suspurda pyktis.

Vakar Murakamio knygoje [rusiškame vertime] perskaičiau sukrečiantį sakinį: „В темноте его души повисел белый дымок, как над задутой свечой, – и бесследно растаял.“

 

Birželio 19, šeštadienis. [Skaitytoja apie „Keturis epizodus iš protagonisto gyvenimo“]: „Kam reikia tokius dalykus rašyti?“ Ką aš žinau. Man taip gražu. Mėginu dabar suvokti, kodėl gražu. Gal todėl, kad susiduria aukšta ir žema? Kad apie žema papasakota švelniai? Kad visa tai naivu ir paprasta, bet lyg nušviesta kokios melancholiškos šviesos? Kad iš vulgarybių darosi grožis? Kad jungiasi šventa ir prakeikta? Būtų, žinoma, įdomu išgirsti kokio turinčio skonį žmogaus nemeluotą nuomonę. Bet visa tai – putos, reikia grįžti prie rimtesnių dalykų. Nors ir šios putos sudaro gyvenimą. Tai – gyvenimo putos.

Galinga Algio Mickūno frazė iš jo pokalbio su Arūnu S.: „/…/ galima atsiskirti nuo daiktų, objektų, bet negalima atsiskirti nuo pasaulio.“

 

Birželio 22, antradienis. Labai sunki naktis. Daug visokių skausmų. Rytas apygiedris ir šlapias. Tik šiandien supratau, kad lietingas ir šaltas pavasaris jau virto šilta paplūdusia vasara. Juk jau birželis.

Kalbėjau su Sigitu P. Jam mano „Protagonistas“ – nelabai. Lyg kažkokia proporcija bloga; lyg nereikia pabaigoje samprotavimų, kurie baksnoja pirštu į tai, kas ir taip aišku; lyg naivumo per maža; žodžiu, kažkas negerai. O per pietus paskambino Donaldas K. ir labai pagyrė šitą tekstą. Aš, žinoma, juo pasitikiu labiau nei Sigiu, nes jo stilistika yra artimesnė manajai.

 

Birželio 24, ketvirtadienis. Pabusdamas stengiausi prisiminti kažkokį liūdnos ritmikos ir liūdnų žodžių savo eilėraštį. Po truputį jis brėžėsi sąmonėje. Štai jisai: „Aš pamačiau žiemos žemėtą veidą: / ji tuo metu žiūrėjosi į veidrodį…“

 

Rugsėjo 29, trečiadienis. Vakar kelis kartus gulėdamas [ant nugaros] įsivaizdavau save skeletu [gulinčiu ant smėlio tarp krūmokšnių]. Darėsi visai ramu.

 

Spalio 27, trečiadienis. 8.40. Bet dar pilka pilka. Balkonas aplytas. Rudame surfinijų dygume dar yra du kiek pasiraukšlėję violetiniai žiedai. O begonijų žiedai vis labiau panašėja į senus korius, nors rausvo šilko čia dar taip pat yra. Shiki: „Round paper fan discarded – / the face of the geisha / looks so sad.“

 

Spalio 30, šeštadienis. Atsikėliau vėliau nei paprastai – pusę aštuonių. Skystas rūkas. Drėgna. Šilta. Rašydamas grožiuosi begonijų likučiais ir surfinijų griaučiais [už lango, balkone]. Sugalvojau (pusryčiaudamas), kad daug ką mano gyvenime paaiškintų principas „mąstyti gražiai“ kaip principų „mąstyti teisingai“ ir „mąstyti dorai“ priešprieša.

Sapnavau lyg savo knygos pristatymą teatre. Stovėjau balkone ir turėjau pradėt kalbėti. Iš apačios jau šaukė: „Pradėkit!“ Tuomet pamačiau šoniniame balkone stovintį Vytautą S. Jis buvo jaunas ir gražus. Pamojau jam ar linktelėjau. Dabar nepamenu.

 

Lapkričio 12, penktadienis. Sapnavau, kad su būreliu žmonių pakėlėm kažkokį objektą į dangų (lyg valios jėga, lyg paleidę variklį). Danguje jis lyg tapo mėnuliu, lyg įsimontavo į jį. Mačiau mėnulį, pailgą stačiakampį (horizontalų), ryškiai šviečiantį. Po to tas įmontuotas objektas atsiklijavo ir švytėdamas ėmė kristi į žemę. Vylėmės, kad jis sudegs atmosferoje, nes antraip buvo galima tikėtis baisios nelaimės.

 

Bus daugiau