Literatūriškai pasekti save – nesuramdytą

Austė Giedra. Siera. V.: Vaga, 2018. 160 p.

Klajūnų literatūroje, kaip ir gyvenime, būna visokių. Net ir nuobodžių. Melodramatiškų, jautrių ir pretenzingų. Būna grynuolių. Žaidžiančių iki ceitnoto. Šacho be mato. Iki ašarų juokingų. Keliančių gailestį. Varančių siaubą. Tylių ir išsišokėlių. Sėlinančių ir bėgančių – su vilkais ir su sportiniais bateliais. Vienišių ir besibūriuojančių. Kiek daug medžiagos klasifikacijoms. Kiek daug žodžių, skirtų aprašyti kelionėms.

Austės Giedros debiutinė prozos knyga „Siera“ – tai klajonių knyga. Jei ir klejojama – tai į tašką. Iš taškų susideda centrai. Ir paraštės. Iniciacijų knyga. Emigracijos dienoraštis be konkrečių datų, praaugantis emigracijos dienoraščio žanrą. Jaunos protagonistės klajonės po išorės šalis ir vidaus miestus. Po savus užkaborius ir svetimus rūmus, kartais gerokai priplėkusius. Truputį „Kelyje“. Ir – kelyje. Trumpi stabtelėjimai. Kryčiai ir skrydžiai. Galima sukeisti žodžius.

Perskaičius knygą lieka daug įspūdžių, net sunku išskirti pagrindinį. Jaučiuosi perskaičiusi kažką labai intymaus ir savito – intymesnio ir savitesnio nei „šiaip dienoraštis“. Kartais protagonistė mėto pėdas sukeistindama laikus, vietas, vardus ir įvykius. Man regis, dengiasi ironija ir šiuo sukeistinimu. Literatūrai distancija yra būtina.

„Sieros“ nepriskirčiau dokumentinei prozai, jokiu būdu ne, bet vis dėlto susidaro nemažai faktinio tikrumo – net užmaskuoto – įspūdžio. Tikiu, kad keliavo ne tik protagonistė. Manau, kad prieš parašydama tokią knygą nemažai turėjo keliauti ir autorė. Knygoje visas protagonistės Lauros aplankytų šalių kaleidoskopas, tačiau platesniam šalių koloritui, skirčiai, regis, laiko negaištama. Būtent todėl ši knyga – ne kelionių. Klajonių. Kultūriniai panašumai ir skirtys čia ir pasitelkiami vien kaip koloritas. Nes pagrindinei veikėjai daug svarbiau papasakoti save, įtraukti išorines patirtis į vidinius audinius. Pirmasis knygos sakinys – Aš ir Kitų patyrimo indas: „Esu utėlė, kurios svorio indeksas septyniolika su puse, pamirštant naktį, vienatvę ir plytas, iš kurių pastatyti motinos projektuoti pastatai buvusiose tarybinio bloko šalyse, neįskaičiuojant svorio suvenyrinių angelų ir bokalų, glazūruotų tėvo rankomis ir išsiųstų į Rytų Europą“ (p. 9).

Kitas mano įspūdis, likęs po „Sieros“, – įtaiga klajūno liūdesio, tokio, kokį turi daug geresnių ir gerų klajūnų. Niekur iki galo nepriklausyti. Niekuo iki galo netapti. Šukės ir vitražai. Prasilenkimai su kitais žmonėmis, susikirtimai ir vėl – dvi tiesios linijos. Vėjas, nupučiantis įsimylėjimų sėklą į nederlingą žemę. Brazilė, mėgusi šokinėti ant batuto ir naktimis suptis sūpynėse nerakinamame parke, barmenė nakties kavinėje, vyrai, trumpam sustojantys, ir Tu, nueinanti, pavojingi ir ekscentriški, paprasti ir niekšingi, režisierius K., „nes Tu dvasinga“, draugės ir draugai, pažįstami, nuomojami butai, tuštumos, susisklendę daiktai. Savanoriška benamystė. Gal labiau vidinė. Truputis „Oro uostų vienatvės“. Tik vietoj egzistencializmo – dar Aš egzistencija.

Kitas kertinis „Sieros“ žodis, kaip jau užsiminiau, yra iniciacija. Tai iniciacijos knyga – per emigracijos, grįžimo patirtis. Nuo nekaltybės praradimo iki striptizo šokėjos karjeros. Nuo susipažinimo su įvairiausiais žmonėmis iki aktorystės studijų LMTA. Tai atsiskyrimo nuo lizdo iniciacija, nors kartu visame tekste jaučiama tėvo ir motinos figūrų įtaka – ir tais retais epizodais, kai jos realiai nepasirodo. Bet labiau nujaučiama. Dabar labai madinga traumų literatūra. Ir labai dažnai visi šunys kariami ant tėvų. Knygos protagonistė daro kitaip – iniciacija ir bambagyslės trūkinėjimas. Iš tiesų, nepaisant visų patirtų nuotykių, toji bambagyslė, man regis, taip niekada ir nenutrūksta, gal – sudžiūsta. Tie amžini įdagai ir gėrio salelės. 41 knygos skyrelis. Truputį pacituosiu: „Rašyti motinai lengviau nei kalbėti su ja, tuomet bent tikiu, kad klausosi manęs, nepertraukinėja, nekamantinėja. [...] Ji liks mano atmintyje kaip Dievo ląstelė, pasirinkusi motinos rolę šiame gyvenime, kuriam ruoštis užtrukome krūvą kitų gyvenimų, kol galėjom susitikt kaip motina ir dukra. Jos veidas yra mano vaikystės veidas, nekalto džiaugsmo kreipinys. Šiandien, kaip niekad anksčiau, išsigąstu minties, jog ji greit pasitrauks. Myliu, nors menkas žodis prieš jo nusakomą didybę“ (p. 136).

Minėtosios iniciacijos tekste glaudžiai susijusios su meno pasauliu – tapimu menininku. Autorės ir jos protagonistės erudicija taip pat juntama – net labiau ne iš citatų, intertekstų, o iš paties pasakojimo tono. Kaip dėstomi sakiniai. Kaip įsiklausoma. Iš pauzių. Įdomu būti šalia protagonistės. Net jei ir užkulisiuose. O gal būtent todėl – kad užkulisiuose. Režisieriaus K., regis, nemėginama slėpti. Režisierius gi turi būti. Aiškus.

Ir dar meilė. Natūralus, bene būtinas iniciacijos elementas. Įsimylėjimų daugiakampiai – kas ką myli, knygoj ras akylas skaitytojas. Ginčyčiausi – kuriame plane. Geri būna ir antraplaniai aktoriai. Nepaisant subtilių įsimylėjimo ženklų, nenusaldinta.

Man atrodo gerai – bet krislą sesės aky matau. Papasakoti save literatūriškai. Paskui jau, tikėtina, pasaulį. Natūrali jauno rašytojo branda. Tai yra literatūra – distancija, savistaba, apsivilkusi teatro kostiumais.

Dėl ko barčiausi? Gal vietomis įsipina banalokos išminties – ji nuoširdi, bet labai jau akivaizdi, pvz.: „Per aršiausią pūgą galime nepalūžti, jeigu yra kas nors kurioje nors pasaulio vietoje, kas, žinome, nenorėtų matyti mūsų suklupusių. Tuomet keliamės, žengiame tolyn, jog įveikę iššūkius pasiektume tvirtovę, laiptų viršūnėje laukiantį draugą“ (p. 9). Bet daugiau „Sieroje“ – originalių, įtaigių pasakymų.

Belieka palinkėti klajoti ir klejoti. Su mėnuliais, mūsų dienų ir naktų palydovais. Nepaklysim, jei visą laiką – vidun.