Lisabona ir Vilnius: poetinis dialogas
Šie pernai ankstyvą pavasarį rašyti eilėraščiai yra Europos poezijos festivalio (The European Poetry Festival), pradėto 2017 m. Jungtinėje Karalystėje ir didžiąja dalimi sugalvoto britų poeto ir menininko Steveno J. Fowlerio, dalis. Festivalio tikslas – sukviesti poetus iš įvairių Europos šalių ir leisti jiems bendradarbiauti, kurti kartu. Vienas iš festivalio projektų – The European Camaraderie. Keliasdešimt žinomų poetų (taip pat sakytinės poezijos (spoken word), slemo atlikėjų) suskirstomi poromis ir keletą savaičių turi dirbti kartu (ar susitikdami, ar susirašinėdami laiškais ir pan.), kad parengtų keliolikos minučių pasirodymą – tai gali būti paprasti skaitymai, performansas ir kt.
Šie eilėraščiai buvo parašyti bendradarbiaujant su portugalų poete Tatiana Faia*. Mes rašėme vienas kitam apie savo miestus, siuntėme nuotraukų (garsių lietuvių ir portugalų fotografų), kalbėjomės apie tai, ką šie miestai mums reiškia (ji niekada nebuvo Vilniuje, o aš – Lisabonoje). Iš šio pokalbio ir atsirado eilėraščiai (rašyti angliškai, nors anglų mums abiem – ne gimtoji).
Marius Burokas
TATIANA:
1.
Rengdamasi rašyti tekstą šiam pasirodymui nusiunčiau Mariui šūsnį Lisabonos nuotraukų
Marius man atsiuntė Vilniaus fotografijų, nes rašymo repeticijos – tai lyg pradinis neryžtingumas dviejų nepažįstamųjų, besidrąsinančių paspausti vienas kitam ranką
Mane suglumino tie Lisabonos vaizdai, portugalų fotografų užfiksuoti 6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai mano šalį dar valdė diktatorius ir jos užsienio politikos šūkis buvo: „Išdidžiai laikomės vieni!“
Moto, kurio pagrįstumas, pripažinkim, labai abejotinas, atsižvelgiant į tai, kad Portugalija – vos dešimties milijonų tautelė, maždaug Londono gyventojų skaičiaus, vakaruose supama Atlanto vandenyno, o nuo žemyno atkirsta Ispanijos
Išdidžiai laikomės vieni – tačiau kaip?
Drauge įsimąsčiau, kaip dėl visų šitų vaizdinių aš laikausi įsitvėrusi Lisabonos idėjos, kurstoma savotiško maudulio, kuris yra užsispyrimo atmaina
To maudulio paskirtis – nepaleisti Lisabonos
Kadangi išvažiavau ir žinau, kad nebegrįšiu į Lisaboną ta prasme, kaip neįmanoma dukart įbrist į tą pačią upę, prie Lisabonos esu prisirišus nematoma aitraus pavydo gija dėl joje man nesant vykstančių pokyčių, tuo perdėtai jausmingu viltingumu
Pavydžiu visiems, gyvenantiems Lisabonoje, pavydžiu tiems, kurie Lisabonoje dalyvauja susitikimuose, konferencijose, kituose profesiniuose renginiuose ir jaučia pareigą grįžę man apie tai papasakoti, tarsi būtume kažin kaip susaistyti, tarsi galėčiau iki menkiausių smulkmenų suprasti jų pasakojimus apie Lisaboną
Aš taip pavyduliauju Lisabonos, kad jei tik galėčiau, surengčiau referendumą, kuriuo būtų uždrausta kitiems įžengti į mano miestą, ir priversčiau įgyvendint jo valią, nepaisydama padarinių šalies ekonomikai, plėtotei, tarptautiniams santykiams
Paskutinįkart, kai lankiaus Lisabonoje, suvokiau, kad į viską žiūriu negailestingu žvilgsniu, turbūt panašiai kaip kareivis, grįžęs namo atostogų iš fronto. Jaunas akiplėša, kurį pakeitė tarnyba, kuris dabar svetimšalis savo paties namuose, neįstengiantis nusikratyti jausmo, kad buvo apiplėštas ir apgautas; maištinga jo meilė aplinkiniams įtartina dėl jį gaubiančių paslapčių, dėl mįslingos laiko spragos, kurioje buvo prasmegęs
2.
sakykim, kad galime leisti vietovei įsismelkti į mus
ar kad mums leidžiama į tam tikras vietas vėl sugrįžti – pasinerti tarsi į jūros gelmes
sakykim, kad leidžiame tam tikroms vietoms įsitaisyti ant mūsų kūnų
pavyzdžiui, saule nurudinti ar šalčio gniaužtais išsausint odą
įspausti joje tarytum nebeištaisomą atvaizdą
lyg tvarsčiui suaugti su lūžusiu kaulu
kaip žinome, nuotraukas – ne tiktai juostas –
kartais reikia nusiųst į archyvus
kur meistrai pluša diena iš dienos
siekdami atitolinti vaizdų mirtį
ir žinom, kad net patys įsimintiniausi vaizdai
nuo jų prisilietimo kartais
nustoja ilgaamžiškumo, mums telieka
pėdsakai dulkių ir pelenų –
paskutinieji destrukcijos įrodymai –
bet ir tieji godotini, nes sparčiai nykstantys
tačiau yra vaizdų, apie kuriuos dar išgirsim
pavyzdžiui, apie vieną iš Mariaus atsiųstų nuotraukų
kurią padarė Romualdas Rakauskas
7-ajame ano amžiaus dešimtmety
ir pavadino „Vilniaus šiokiadieniai“
paveiksluota nuo namo stogo
nuotraukos vidury – dvi žmonių figūros ant kito stogo
nugara į objektyvą
tame kadro sodrume
ryškus didingiems vaizdams būdingas nešališkumas
kuris nulemtas perspektyvos
kadais mano mylėtas žmogus
fotoaparatu ant stovo paveikslavo
kaip naikinamas vienas iš Lisabonos parkų
vėliau gavau laišką
su visomis tomis nuotraukomis
jose užfiksuotas ir mano draugas
fotografas
rymantis prie fotoaparato tarsi šaulys
sėdintis ant akmenukų krūvos
juodai apsirengęs
augalotas fontano liekanų fone
kaip matote
„pažinojau šį miestą“ – taip rašė Marius
kai gavome Steveno užduotį čia pasirodyt
MARIUS:
1.
The City & The City
štai ką prisiminiau žvelgdamas į Vilniaus ir Lisabonos nuotraukas –
Chinos Miévilleʼio romaną
apie du miestus, būvančius toj pačioj vietoj tuo pat metu
tačiau besistengiančius nepastebėti viens kito
atmatyt
bet jų yra ir daugiau:
tikrasis miestas, atsiminimų miestas ir miestas, kuriam niekada nebuvai
bet visad norėjai aplankyt
jų subuvimas negalimas – esi amžinas keliauninkas
kursuojantis tarp jų
keleivis
and you ride and you ride
you ride through the city’s backside
you see the stars come out of the sky
●
gyvenu Vilniuje, vaiduoklių mieste
mieste su juodąja atminties skyle
60 tūkst. žydų dydžio juodąja skyle
buvusioje Šiaurės Jeruzalėje
Dabar tai – miestas vaiduoklis, kuriame visi mes naujokai
vaikštinėjam mūsų naujojo senamiesčio gatvėm
klydinėjam tarp susenusių naujųjų, bet pobaisių sovietinių daugiabučių kvartalų
dūlinėjam mūsų, ak, naujutėlaičių dangoraižių šešėliuose
klausomės traukinių ūkčiojimo
uodžiam kiemuose žydinčias alyvas
nužiūrinėjam senus apsilaupiusius geto užrašus
lytim šiltą akmenuką
paliktą ant kapo akmens
įtempdami atmintį
●
gyvenu Vilniuje
nuotraukos – tai cenzūruota mūsų atmintis
šviesos plyšiai užuomaršiškos tamsos tvoroje
juose šmėkščioja žmonės keistais apdarais, keistomis pozomis
tau jie – tuščios lentelės
tokie pat menami, kaip medis eilėrašty
ar romano veikėjas
gyvenu Vilniuje
knygos – tai cenzūruota mūsų atmintis
knygos, pelijančios tamsiose kertėse
knygos, nukištos dešimtmečiams ir amžiams
parašytos kalbomis, kurių nebemokam
knygos
ir eilėraščiai
●
o Lisabona
ką žinau apie ją?
viena poetė ir jos ilgesys
istorijos nuotrupos, įprastinis turistinis šlamštas
jų praeitis ir gyvenimas man skendi tamsoj
tik tas ilgesys atrodo pažįstamas
2.
pažinojau šį miestą iš dulkių – aitrių ir smulkių
iš troleibusų traškėjimo, iš šviesos – neramios
prasikošiančios pro liepas ir debesis
pažinojau šio miesto darbadienius –
gyvenau ne per toliausiai skerdyklos
tepalo dėmės sruvo upe šalimais
kraujo ir dvėsenos tvaikas pavėjui
pažinojau šio miesto sekmadienius –
tuščius ir šiltus
nelyginant bažnyčios varpo ertmė
●
nuotraukos – tai cenzūruota mūsų atmintis
melo vaizdiniai užuomaršiškos tamsos tvoroje
Tatianai nusiųstos nuotraukos –
gražaus, giedro 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio Vilniaus –
jos visos persmelktos melo, kai geriau pagalvoji
tie laikai – beviltiškiausias sovietmetis
nė menkiausios švieselės tunelio gale
žvelgiu į jos Lisabonos nuotraukas
kareiviai gatvėse, vaikai
nerimastingo, bet viltingo laukimo
plevenimas
ar tai – Gvazdikų revoliucija
taikusis jų perversmas?
●
raudoni gvazdikai
man primena tik vaikystę
komunistiniam Vilniuje
kraują paėdusių rusų revoliucionierių vadų statulos
tos raudoniu sukrekusios ritualinės kalbos
paradai ir gėlės
skirtumas akivaizdus:
pavykusi revoliucija
nevykusi revoliucija
●
bet kažkas mus ir sieja:
padorumas, santūrus išdidumas
du miestai
kur gyvenimas prasidėjo iš naujo
jei norite
galite vadinti tai saviapgaule
aš vadinu viltim
kaip matote
„vietovė įsismelkia į mus“ – taip rašė Tatiana
kai gavome Steveno užduotį čia pasirodyt
Vertė Andrius Patiomkinas
* Tatiana Faia (g. 1986) – Lisabonoje užaugusi, bet nuo 2012 m. Oksforde gyvenanti portugalų poetė ir prozininkė. Ji yra trijų poezijos knygų autorė (naujausias rinkinys – Um quarto em Atenas („Kambarys Atėnuose“, 2017), taip pat – viena iš Lisabonoje veikiančio nepriklausomo leidybos projekto http://www.enfermaria6.com/Enfermaria 6 („Palata Nr. 6“) įkūrėjų. Tai ir kultūrinis internetinis žurnalas, ir leidykla, kurios tikslas – leisti portugališkai rašančius autorius (šiuo metu išleista 11 knygų).