Diskusijų festivalis

„Ši diskusija yra neįtikėtinai pozityvi jau vien dėl to, kad ji yra galima.“

Ernestas Parulskis. Diskusijų festivalis „Būtent“

Regis, įprasti savaitgaliai metų kalendoriuje retai kada taip primarginami minėtinomis dienomis kaip rugsėjo 8-oji. Tądien minime taip ir neįvykusią Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną, prie kurios ambicingiau nusiteikę Lietuvos istorikai kartu pridūrė ir lietuviškąją Padėkos dieną. Gestas gana ironiškas, mat, vadovaudamiesi tokia logika, rugsėjo pradžioje – per bulviakasį – turėtume švęsti šventę, kurią amerikiečiai švenčia lapkričio pabaigoje, gamtai ir apvaizdai dėkodami už derlių. Mūsuose gi šventė įgauna politinę potekstę, gaivindama įsisenėjusias įtampas, susijusias su istorijos interpretacijomis Lenkijoje ir Lietuvoje. Padėka reiškiama LDK nepriklausomybės nuo Lenkijos gynėjams. Katalikai, visai neseniai atšventę Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmes, dar vienam laiko ratui užsidarius, rugsėjo 8-ąją mini jos gimimo dieną. Švenčiausioji Mergelė Marija gimusi po Mergelės žvaigždynu. Liaudyje ši šventė vadinama Šilinėmis. UNESCO iniciatyva rugsėjo 8-oji yra tapusi Tarptautine raštingumo diena. Šią dieną pagerbiami ir statybininkai bei kineziterapeutai.

Rugsėjo 7–8 dienomis Birštone, ant Nemuno kranto, Vytauto kalno (Birštono piliakalnio) papėdėje, prie akmeninės raito LDK kunigaikščio skulptūros jau antrą kartą įvyko kasmetinis diskusijų festivalis „Būtent“. Ramiose sanatorijos „Tulpė“ prieigose, spygliuočių ir lapuočių paunksnėse palapines pasistatydino kurortiškai nusiteikę demokratiškos pokalbių kultūros entuziastai, kuriems kompaniją noriai palaikė nemenkas būrys į žaidimą kiek pasyviau įsitraukusių dalyvių bei stebėtojų. Pastaruosius, matyt, senu papratimu reikėtų vadinti auditorija, mat klasikinio demokratiškos agoros principo neatsisakyta. Televizijos kameros, mikrofonai, scenos pakyla, informaciniai stendai neleido atitolti ir nuo šiuolaikinio viešo reginio, suteikiančio polemikai atpažįstamą formatą, taisyklių. Vis dėlto sanatorijos šilo gamta, šiltas ankstyvo rudens oras, dreifuojantys diskusijų stovyklos maršrutai, demokratiški tvarkaraščiai, pokalbių ir užsiėmimų gausa bei laisvė rinktis, kaip ir kur leisti laiką, renginį išties daro išskirtinį.

Demokratija visada buvo susijusi su keletu esminių elementų: nuomonėmis, interesais, grupėmis ir jų atstovavimu, pokalbių kultūra, organizuotumo formomis, iniciatyvomis, veiksmų pagrįstumu bei teisėtumu, informacija, faktais ir faktoriais. Senas tradicijas puoselėjančios respublikos bei konstitucinės monarchijos demokratijos principus patiki pilietine savivoka besivadovaujantiems visuomenės nariams, išlaikantiems konservatyvesnes socialinės, politinės ir netgi ekonominės organizacijos (bei valdymo) formas. Jaunesnės demokratijos organizacines galias yra linkusios mechaniškiau deleguoti atstovaujančioms institucijoms ir politikams, reikšmingą vaidmenį teikdamos žiniasklaidai, sėkmingesniais atvejais – ir savivaldoms, bendruomenėms, viešoms iniciatyvoms. Globalėjančiame pasaulyje tiek brandžiosios, tiek ir jaunesnės demokratijos kartais patiria juntamas transformacijas bei linksta pasiduoti įtakoms. Vadinamosios „realiosios politikos“ švytuoklė neretai lemia netikėtus procesus ir sunkiai prognozuojamas tendencijas. Šiuolaikinė demokratija neatsiejama nuo informacijos pertekliaus, nemažą visuomenės dalį atgrasinančio nuo aktyvesnio domėjimosi viešais reikalais. Ši inercija jau seniai tapo įprastu kasdieniniu fonu. Kad ir koks šis informacijos srautas kartais atrodytų beprasmiškas, atsitiktinis, besiniveliuojantis, niekada nieko esmingo nepasakantis netiesioginiam adresatui, jis atlieka vieną reikšmingą funkciją: vis įvairėjančioje, diferencijuotoje visuomenėje kasdienės žinios ir aktualijos padeda įtvirtinti tam tikrą universalią visuomeninio bendrabūvio struktūrą. Panašiai kaip kelio ženklai ar žemėlapiai. Žvelgiant filosofiškiau, atpažįstamomis formomis ir turiniu besikartojanti žinių cirkuliacija kuria tam tikrą noetinį foną, tam tikrą jo lygmenį.

Demokratija savo prigimtimi yra „minkštosios galios“ sinonimas. Ji yra racionali arba racionalizuojanti, atspari deklaratyvioms tiesoms, manifestams, ekspansyvioms ideologijoms. Demokratiškas pasaulis nėra karingas, totalizuojantis, fundamentalus. Jis grįstas teise, susitarimais, derybomis, kritika ir oponavimu. Greta didžiųjų visuomeninių struktūrų, valstybinių institucijų ar ekonominių darinių, jame gausu mažųjų, dinamiškų organizacijos formų. Elementari, vadovėlinė abėcėlė, kuriai oponuoti demokratiškose visuomenėse nėra korektiška, o atviros agresijos atvejais – ir neteisėta.

Vis dėlto ši demokratijos ideologema, kurią politikos filosofai linkę vadinti postideologiniu būviu, yra pakankamai uždara, įsitvirtinusi praktikoje ne tik steigimo, bet ir atmetimo principu. Neretai ji ir pati pasirodo kaip ganėtinai deklaratyvi. O kaip tokia – ne visada įtikinanti. Abejonėms dėl jos nekvestionuotino veiksmingumo pagrindo kone nuolat pasigendama. Demos yra graikiškas žodis, žymintis visuomeniniame gyvenime visateisiškai dalyvaujančius piliečius, o antroji sudurtinio žodžio demokratija dalis reiškia valdžią. Etimologiškai artimas žodis demo, beje, nurodo į plačiam vartojimui pristatytos (diegiamos) naujovės versiją. Šiuolaikinėje vartosenoje demosas neretai suprantamas kaip inertiška masė, kurios valdymą vienais ar kitais aspektais reguliuoja ekspertai. Kai demokratijos principai tampa nepajėgūs atsilaikyti prieš biurokratijos diktatą ar technokratijos ekspansiją, jai iškyla realios grėsmės. Ankstyvesnei šiuolaikinės demokratijos fazei įprastą pliuralizmo terminą jau kurį laiką visiškai išstūmė labiau mobilizuojanti, konkurencingumo logikai paklūstanti informacinių karų tendencija. Stambaus masto globalaus kapitalo judėjimas tapo toks akivaizdus, kad jo įtakos valstybių ekonomikai jau negali ignoruoti nei kraštutiniai kairieji, nei neoliberalūs dešinieji. Nežinia ir entropija tapo įprastu būviu, kaip niekad gundančiu įsivelti į azartišką miglotų galimybių loteriją arba įsipareigoti vis daugiau pastangų reikalaujančiai rezistencijai prieš ne mažiau miglotą primetimo diktatą. Žodžiu, kas dieną po naujieną.

Įvairiais požiūriais tokią situaciją reikėtų vertinti kaip krizinę. Ji, visų pirma, sietina su sunkumais sprendžiant praktinius klausimus – nesvarbu, kokį mastelį jiems suteiktume. Nuomonės tampa ambivalentiškos, problemos – sudėtingos, sprendimai ‒ programiški, reglamentuoti arba instrumentiniai, reakcijos į juos – impulsyvios, chaotiškos, fragmentiškos. Viešasis diskursas jau seniai prarado imunitetą trumpalaikėms spekuliacijoms. Argumentų pagrįstumo kriterijai kone pagal apibrėžimą jau nebegali būti vienareikšmiški. Teisėtumas, užuot užtikrinęs ilgalaikes taisykles bei apčiuopiamus orientyrus, neretai tampa procesine sąvoka. Pats žodis „diskusija“ tokiais atvejais vis dažniau kelia skepsiu nudailintą šypseną. Diskutuodamas kartais pasijunti, it rankose sukdamas vairą dešinėje pusėje į kairę atsidurtumei judrioje sankryžoje, kurioje mirga keli šviesoforai. Nelabai svarbu, ką tuo metu galvoji. Ne taip jau svarbu, ką tuo metu sakai. Svarbu, kad, veidrodiniame atspindyje ant veido ar rūbų krentant priešpriešinio eismo atšvaitams, neįsirėžtumei į šaligatvį ir nesudaužytumei automobilio. Retoriniai ratai ant stiklinių kojelių.

Mūsuose viešasis diskursas, regis, buvo bent keletą kartų kreipiamas viešojoje politikoje programiškais pavadinimais įvardintomis kryptimis. Turėjome kone visuotinį mastelį įgavusį informacinės visuomenės etapą. Jo inicijuotiems procesams segmentuojantis, radosi įvairios tendencijos, pasižymėjusios tam tikra kombinatorika, mozaikiškumu, inovacijų pragmatika, permodeliavimu ir pan. Kita vertus, viešoji erdvė išsaugojo inertiškas, gan reakcingas pokyčiams formas. Iš pirmo žvilgsnio ne ypač akivaizdi informacijos apytakos ir nuomonių raiškos kanalų struktūra vis dėlto gan juntamai pavaldi vidiniams dėsniams ir logikai. Sakykime, po kūrybinių industrijų vėliava skambiai nuvilnijusi (ir vis dar vilnijanti) kūrybiškumo skatinimo banga, be jokių abejonių, tebuvo nauja persiorientavimo tendencija. Kūryba šios tendencijos kontekste akivaizdžiai vertinama taikomaisiais kriterijais, o šie, savo ruožtu, paklūsta naujai modeliuojamiems reglamentavimo ir standartizacijos reikalavimams. Jei nepasakytume griežčiau – režimams. Pasinaudoti šiuo modeliu išlaikant savąją autonomiją nėra taip paprasta. Deklaratyviomis frazėmis pridengtų, reglamentuojančių stereotipų agresijai šiaip jau ne tokiame vienareikšmiškame kontekste priešinosi ar oponavo nemažai suinteresuotų pusių: pradedant kultūros profesionalais ir mėgėjiškos kultūros entuziastais, baigiant viešuoju sektoriumi ir įvairiomis edukacinėmis iniciatyvomis. Kai pragmatiškoms niveliacijoms pasirodo neatsparios ištisos aibės galimybių ir nerealizuotų potencijų, apmaudžiai trauktis į periferiją yra pavojingai pasyvu.

Viena iš diskusijų festivalio „Būtent“ iniciatorių kaip tik ir buvo edukacinė iniciatyva „Kūrybinės partnerystės“, įkurta siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp švietimo institucijų, mokyklų bendruomenių ir kūrybiškai mąstančių įvairių sričių žinovų, mėgėjų ar entuziastų – neturinčių pedagoginio išsilavinimo, tačiau įsipareigojusių pravesti pagal autorinę viziją bei metodiką parengtus užsiėmimus, bendrauti su mokiniais ir mokytojais. Tačiau nors jaunimas aktyviai įsitraukė ir dalyvavo, viešos diskusijos kultūra anaiptol nėra vien jaunesniųjų amžiaus grupių interesas. Tiek pernai, tiek šiemet festivalį parėmė visa plejada solidžių partnerių. Tarp jų – Britų taryba, Šiaurės Ministrų Taryba, Atviros Lietuvos fondas, žurnalai „IQ“ ir „Žmonės“, Lietuvos radijas ir televizija, portalas „Delfi.lt“, agentūra „Versli Lietuva“, bankas „Swedbank“, viešojo transporto TV kanalas „Media Traffic“, UAB „Kautra“. Festivalio oazėje negalėjo nesijausti olimpinio dalyvavimo principo, gerokai ribojamo galiojant įprastoms nuomonių ringo taisyklėms. Didelis neutralios teritorijos ir šventinio nusiteikimo privalumas.

Diskusijų programa suskirstyta į aštuonetą pagrindinių dalių: „Idėjų Lietuva“, „Europietiška Lietuva“, „Versli Lietuva“, „Atvira Lietuva“, „Galimybių Lietuva“, „Tvari Lietuva“, „Sumani Lietuva“, „Kūrybinga Lietuva“. Itin aktyviai veiksmas virė ir „Vaikų erdvės programos“ kūrybinėse dirbtuvėse, užsiėmimuose, pašnekesiuose bei žaidimų zonose ir „Partnerių erdvių programos“ pristatymuose, protmūšiuose, pranešimuose, skaitymuose, susitikimuose. Čia galėjai užpildyti testo anketą, išbandyti virtualų turą, apžiūrėti parodą. Aplink specialiai renginiui įrengtą didžiąją sceną galėjai pasistiprinti maistu bei atsigaivinti gėrimais. Nebuvo jokių kliūčių pasidairyti ir po sanatorijų pastatus, aplankyti Kurhauzą, įlipti į Birštono kalną, pasidomėti gamtovaizdžio istorija ir žemėlapyje patyrinėti Nemuno vingius. Natūroje jie šiose apylinkėse vieni įspūdingiausių.

Teminiu požiūriu diskusijų įvairovėje aiškesnius prioritetus įžvelgti ir įvardinti būtų ne taip lengva. „Kompozicinę“ logiką šioje dėlionėje, matyt, galėtų atskleisti tik festivalio organizatoriai ir programos sudarytojai. Festivalio auditorija, galima spėti, linkusi vadovautis trimis pagrindiniais principais: nuosekliai lankytis diskusijose, pasirinktose pagal aiškiai apibrėžtus interesus; intuityviai pasikliauti tam tikromis teminėmis sąsajomis, išryškėjančiomis tarp diskusijų, ir pasirinkti kiek improvizuotą maršrutą; remtis smalsumu ir kaskart rinktis įvairiais atžvilgiais vis kitokios tematikos diskusiją. Žinoma, savo daro ir ryškios asmenybės (imponuojančios ar nebūtinai), kurių festivalyje visada esama.

Tokio pobūdžio festivalio charakteringumą neblogai nusako ir apžvalgininko problema: iš 72 diskusijų net ir stropiausias iš jų teoriškai iki galo išklausyti tegalėtų tik 9. Ką ir kalbėti apie tai, kad tokiu atveju būtų prarasta proga apsilankyti šurmuliuojančiose bendravimo erdvėse, iš visų pusių supančiose diskusijų palapines. Tad čia išnyksta vadinamoji paukščio akies (angl. birds eye view) perspektyva, kurią taip mėgsta, sakykime, architektai. Visapusiškas apibendrinimas tampa ne tik nereikšmingas, ne itin reikalingas, ne perdėm pageidautinas, bet ir neįmanomas. Šis daugiabalsiškumas visada buvo pagrindinė aukštos diskusijų kultūros stiprybė, tačiau, deja, jos neįmanoma atskirti ir nuo pažeidžiamiausio jos aspekto – destruktyvių tos kultūros stokos padarinių. Prie jų esame taip pripratę, kad retai kada tikime bent kiek aukščiau iškeltos kartelės prasmingumu. Tiesą sakant, net ir toks didaktiškas komentaras pasitelkiant „į išorę orientuotą perspektyvą“ prasmingumo stokoja. Nebent yra susijęs su kokia nors kontroversija, neakivaizdžia cenzūra, benusistovinčiu trafaretiniu politkorektiškumu ar savotiška misija, susijusia su vienokių ar kitokių vertybių propagavimu. Antra vertus, žodis „komentaras“, kai jis pasitelkiamas apibūdinti publicistinę kritiką, mūsų viešajame diskurse, regis, vis dar yra vartojamas gan rezervuotai, kaip nišinė sąvoka.

Kita vertus, būti aiškiai gundomam ar per prievartą stumiamam į nuomonių erdvę – dargi, švelniai tariant, ne pačios patraukliausios sanklodos – yra dar vienos rūšies viešosios demokratijos šešėlis. Kaip tik dėl šios priežasties ne tokiai jau mažai visuomenės daliai ji teikia ramybės kaip savotiškas garantas, apdraudžiantis nuo kažko perdėm neprognozuojamo, tačiau atgrasina ir kartais netgi kelia pasidygėjimą dėl ritualizuotų tuščiakalbysčių, perdėto jų intensyvumo ir paikai keliamo erzelio. Tad į detales atsisakantis kibti apžvalgininkas savajame komentare, ko gero, reziumuotų, jog festivalis panėšėjo į sanatorinės reabilitacijos savaitgalį, sklidiną įvairiomis opinijų ligomis persirgusiųjų sąmojo bei švelnios šiuos negalavimus patyrusių suokalbininkų ironijos. Ir vis dėlto turbūt kur kas geriau pramogauti taip, negu įtaisyti sostinės Spaudos rūmų pašonėje cirką su valstybine Lietuvos vėliava ant palapinės stogo (tikra istorija). Kai po reginio telieka betono blokais sunkiai atsirūgstančiu balsu tarti: „Cirkas išvažiavo, o aš likau.“ Galbūt dėl to akmeninis Vytautas didžiosios diskusijų scenos akistatoje atrodė pakankamai niūriai ir ganėtinai grėsmingai. O tai jau šis tas.