Algimantas Černiauskas: „Siūlykime vieni kitiems daugiau idėjų“

 

Yra tapytojų, kurie kolegas skirsto į tapytojus ir menininkus. Suprask: yra tikras tapytojas – tas, kur tepa ir tapo, o menininkas tėra individas, neretai vartojantis tapybą kaip mediją, kaip išraiškos priemonę, tačiau savo prigimtimi nesantis tapytojas. Nežinau, kiek toks susisteminimas yra teisingas ar net logiškas, tačiau Algimantą Černiauską vadinčiau ir tapytoju, ir menininku. Tai jaunosios kartos kūrėjas, baigęs tapybos mokslus Vilniaus dailės akademijoje, bet kartu jis dar ir menininkas plačiąja prasme, nes jo idėjomis kunkuliuojanti tapyba netelpa vien tik paveikslo rėmuose, o eina už jų, tapdama objektu, instaliacija, netgi performansu, videofilmu ar muzikos kūriniu. A. Černiauskui drobė (neretai įspūdingo formato) yra laukas, kuriame jis (kaip teigia pats) daro karatė judesius – gestikuliuoja, išreiškia savąją energiją, pozityvius jausmus ir pyktį, nuoskaudas ir džiaugsmą. Visą 2018 metų pavasarį alma mater – Vilniaus dailės akademiją – ir konkrečiai Tapybos katedrą purčiusį skandalą Algimantas išgyveno itin asmeniškai ir emocionaliai. Būtent tuomet jis ypač daug ir dažnai rodėsi, kalbėjo viešumoje. Galbūt galima kalbėti apie dar vieną jo kaip visuomenininko amplua. Man girdint ir skaitant jo pasisakymus, kirbėjo mintis, kad tai puikiai žodį valdantis, žinantis, ką ir kaip pasakyti, tapytojas (tokių iki šiol mūsuose nėra daug). Tad vienu iš pretekstų pakalbinti A. Černiauską buvo ir šis. Kalbėjome ir apie tapybą, ir apie studijas – paklaustas, ar verta apie tai kalbėti, pašnekovas atsakė trumpai: „Manau, kad dar visai įdomu.“

 

Vidas Poškus

 

– Kas yra tapyba? Ar jos galima išmokti?

– Lygiai kaip rašytinio žodžio gerbėjai kartais teigia, kad viskas yra tekstas, galiu atsakyti, jog viskas yra tapyba, o prasmės šiuose žodžiuose tebus tiek, kiek patys jos ir suteiksim. Tapyba visais laikais buvo nepaprastai lanksti ir prisitaikanti. Maištinga – taip pat. Kaip ir tekstas.  

Esu daugybę kartų girdėjęs visokius pedagogus aiškinant studentams, kad tapytoju turi būti gimstama. Nežinau, kuo ten gimstama, bet mirti gali būdamas kuo tik nori. Yra principingų tapytojų, kurie sutaurina savo kaip tapytojo vaidmenį ir griežtai purtosi neapibrėžiamos menininko etiketės. Buvau kuriam laikui užsikrėtęs tokiu požiūriu, bet džiaugiuosi iš jo išsivadavęs. Šiaip ar taip, sutinku, kad tapyba gali būti tauri, o tapytojo siekiai – kilnūs.

Nesijaučiu gimęs ką nors mokėdamas. Man tapyba visuomet buvo dalykas, kurio mokiausi ir tebesimokau – stebėdamas bei eksperimentuodamas.

Tikrai nebuvo taip, kad kažkada gyvenime paėmiau kibirą dažų ir tiesiog pradėjau tapyti, nors laisvai galima varyti ir taip. Akademinio piešimo taip pat mokiausi. Ir visko, ką dabar moku, – paprasčiausiai mokiausi. Atrodo, keistas mokslas: tapyti abstrakcijas ar rašyti abstrakcijas, ar įgauti drąsos atlikti performansą. Bet šiuose amatuose irgi egzistuoja funkcijos, skaičiai, triukai ir sistemos. Tie profesoriai, kurie teigia, kad kažko neišmoksi, iš esmės klaidina jaunus žmones. Pamenu savo pirmus gipsinių objektų piešinius – košmariški darbai. Bet tas pieštuko skrebenimas mane veikdavo kaip meditacija su džiaugsmo blyksniais, kiekvienąsyk suvokus dar vieną naują erdvės konstravimo efektą.

– Dabar tapyboje vėl madingos figūrinės kompozicijos, literatūrinis pasakojimas. Renkiesi gestiškumą ir nefigūratyvinę raišką. Kodėl? Kada supratai, kad abstraktus tapybinis mąstymas ir matymas yra Tavo?

– Lietuvių tapybos scenoje abstrakcija vis dar nustumta į šalį, ji nėra išplėtota, stinga šiuolaikinės vaizdo kokybės. Dėl to kyla tas neva figūrinių kompozicijų mados efektas. VDA Tapybos katedroje nėra abstrakcijos kultūros. Senoji dėstytojų gvardija – stiprios asmenybės, bet jaučiasi pasenęs tapybinis akiratis. Toje aplinkoje studentų kūryba, spalvos ir potėpiai suvienodėja. Pavyzdžiui, pirmakursiams jau daugiau nei dešimt metų lektoriauja tas pats menininkas. Man jis visuomet atrodė malonus žmogus ir neturėjau reikalo tos nuomonės pakeisti. Ten jis dėsto dvidešimto amžiaus pradžios prancūzų tapybos pagrindus. Nieko neturiu prieš tokią tapybą. Jos idėja tikrai graži, bet ta tapybos kultūra tikrai nėra vienintelė ir aš negaliu pakęsti to studentų klonavimo principo. Įsivaizduok: ateina penkiolika pirmakursių, visų skirtinga patirtis, skirtinga energija ir polėkiai. Ir visi pastatomi tapyti to paties arbatinuko. Atėjus peržiūrų metui belieka griebtis už galvos: penkiolika autorių, šimtas etiudų ir visuose paveiksluose tas pats raudonas arbatinukas ir pernelyg vienareikšmiškas tapybos praktikos suvokimas. Žinoma, pamažu išmoksti nutapyti tą arbatinuką ir žmogeliuką, ir viską, ko reikia, kad išeitų paveikslas. Tapybos katedra sukuria labai aiškų pasakojamosios tapybos stilių, kuris ir yra mūsų šiuolaikinis akademizmas.

Mūsų šiuolaikinis akademizmas yra kupinas sovietmečio reminiscencijų. Tai įprasta vadinti laikmečio kaitos permąstymu. Tai gera tema, bet katedroje ši tema yra nepagrįstai dominuojanti, nors abejoti studentų gabumais neverta. Jų darbuose esu matęs nemažai stiprių ir abstrakčios tapybos užuomazgų.

Vis sutinku studentų, kuriems galėčiau netgi pavydėti jų spalvinės pajautos ar nuoširdumo konstruojant vaizdą. Bet dažnai jie paprasčiausiai būna įstumiami į aklavietę. Dėl tokios neprogresyvios padėties yra atsakinga užsistovėjusi sistema. Rimtas sovietinis paveldas. Po šlykštaus skandalo neseniai ten vienas toks užsibuvęs tipas buvo atleistas iš pareigų, bet pusė katedros darbuotojų yra jo įvairiomis pareigomis įdarbinti statytiniai. Kas sekretoriauja, kas gruntą verda, kas dėstytojauja, kas dar ką… Yra visa krūva priežasčių, kodėl neturėtų šitaip būti. Šališkos grupės kenkia tapybos įvairovei, nepadeda ieškoti naujų formų ir išsivaduoti iš kūrybinio sąstingio.

Prieš baigdamas mintį apie figūratyvumą noriu pabrėžti, kad akademizmas pagimdo ir stiprių darbų. Turiu ir taip tapančių draugų, ir mėgstamų paveikslų, bet, mano akimis žiūrint, formato ribos jau ilgą laiką sustingusios, pasigendu drąsesnių ieškojimų. Yra daug neišnaudotos potencijos. Nepaprastai įdomu, kas bus paskelbtas naujuoju katedros vedėju. Tikriausiai kaip paprastai – žmogus iš uždaros vidaus kompanijos. Gaila.

– Pratęsiant ankstesnį klausimą – ar esi abstrakcionistas? Kas yra abstrakcija tapyboje?

– Abstrakti tapyba man viena brangiausių meninių priemonių, o viena mano misijų – ją populiarinti.

Tikėtina, kad abstraktūs paveikslai dar ilgai išliks nebylūs tiems, kuriems nebus padėta juos atrasti. Šiuolaikiniame pasaulyje abstrakti tapyba jau seniai yra tapusi norma. Tai yra solidumo, taikos, ramybės, meditacijos, taip pat ir egzistencinės provokacijos erdvė: triukšminga, tyli, iškilminga, šizofreniška ir, žinoma, kerinti. 

Pavasarį „Grafo“ galerijoje Vilniuje kuravau savo ir dviejų bičiulių – Gyčio Aštrausko ir Evaldo Bubino – parodą. Nuoširdžiai padirbėjome ir tai buvo viena stilingiausių šių metų tapybos parodų Lietuvoje. Vadinosi „GOB – Good Old Baudelaire“. Senas geras Baudelaire’as – mums visiems gerai žinomas dėl savo abstrakčios ir prieštaringos minties talpumo. Po akademijos skandalo supratau, kad nebegaliu žiūrėti į savo paties paveikslus, nes matau vien svetimos valios šešėlius. Pradėjau blaškytis po savo studiją ir ieškoti jos kampuose išmėtytų, atstumtų, kuo keistesnių ir sunkiau suvokiamų tapybos apraiškų, atsitiktinumų ir nesusipratimų. Visokių paveikslų, etiudų, kurie man anksčiau išvis į paveikslus nebuvo panašūs. Ėmiau juose ieškoti naujo vaizdo galimybių. Tą patį pasiūliau padaryti ir kolegoms. Viską kruopščiai įrėminom, nušlifavom iki spindesio. Man tai buvo naujas estetinis nuotykis. Paroda buvo sėkminga, sulaukė daug susidomėjimo. Visi paveikslai vadinosi paprastai: „Abstrakcija Nr. 1“, „Abstrakcija Nr. 32“ ir panašiai. Šalia darbų neminėjome nė autorių. Siekėme neblaškyti žiūrovų nereikalinga informacija ir norėjome jiems padėti susitelkti į pačios tapybos įvairovę. Minimalizmo kultūra Lietuvoje dar turi daug nepanaudotų galimybių.

Paroda puikiai koreliavo su ŠMC tuo metu vykusia 13-ąja Baltijos trienale „Išsižadėk šmėklų“. Tiesa, organizuodami savo parodą į ją neapeliavome. Jos tiesiog sutapo. GOB – tai Dievas (God), goblinas, dada, Godo ir kitos nuorodos…

– Vėl pakartosiu, kad Tavo tapyboje nėra net menamo literatūriškumo, čia dominuoja išraiška, nuojauta, pojūtis, emocija (ar sutinki su tuo?). Tartum visiška priešybė yra Tavo gebėjimas valdyti žodį, rašyti, išsakyti nuomonę dėl socialinių dalykų. Netgi sakyčiau, kad esi pilietiškai aktyvus – ypač Vilniaus dailės akademiją (ir ne tik – manau, jog tai buvo visos mūsų visuomenės ydų ap(si)nuoginimas) sudrebinusio #MeToo skandalo kontekste. Ar nesijauti gyvenantis priešybių pasauliuose, kaip tai pavyksta suderinti, ar netrukdo kūrybai?

– Kai pajutau įsipareigojimą eiti liudyti, paskui ir aiškintis dėl seksualinio priekabiavimo ir psichologinio smurto kultūros tam tikrose Dailės akademijos nišose – tiesiogiai susidūriau su akademijos valdžios cinizmu ir abejingumu. Tai mane įsiutino ir sukėlė norą toliau gilintis į problemą, nes atsirado daug nusidėjusiųjų, kurie įsprausti į kampą deklaravo savo karjeristines pozicijas ir patys apnuogino kultūrinės įstaigos stagnaciją ir sovietinio mentaliteto vešėjimą.

Buvo ten įvairių permainų ir netgi vidinių revoliucijų, bet jos buvo ribotos. Na, pavyzdžiui, nėra įvesta elementari pa-reigas einančių žmonių rotacija. Sėdi tie patys krienai dvidešimt metų, patys nesimoko ir kitus moko kažko, kas kartais jiems patiems nelabai sekasi. Nekalbu apie visus VDA apa-rato darbuotojus, bet, mano manymu, ten yra pelkė, kurią būtina praravėti. Duoti nusipelniusiems po medalį už ilgą tarnystę, premiją už ištikimybę ir atsisveikinti. Rašydamas kritinius tekstus apie politinę padėtį VDA akimirką pajutau, kad galbūt į abstrakciją pasinėriau bėgdamas ir nuo to šleikštulio. Ir staiga – pradėjau tapyti natūralistinius, figūratyvius paveikslus. Tiesa – teksto pavidalu. Apie nuotykius katedroje ir absurdą VDA politikoje.

Pati tapyba taip pat yra galingas ginklas tekstui perteikti. Iš studijų laikų turiu sukaupęs neblogą vulgarių piešinukų kolekciją. Piešiniai tušinuku, pieštuku. Šiandien tuos piešinius atrandu iš naujo. Man jie atrodo kaip ryškus su tapyba susijusių iškreiptų vertybių paveikslas. Ne visi studentai pasidavė tam moraliniam absurdui. Aš pasidaviau. Ir tikrai negaliu nieko kaltinti dėl silpnumo, kurį pats atsinešiau tada pradėdamas studijas, bet terpė, kuri ten buvo sukurta, buvo nuostabiausia dirva sužlugdyti jauną sielą. Buvo ir moraliai stipresnių studentų. Pats buvau silpnas. Neketinu būti teisėju ir man nesmagu, jeigu kartais toks atrodau. #MeToo istorijoje dalyvavau kaip liudytojas. Prieš gerus pusę metų buvo netgi pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame irgi teko dalyvauti kaip liudytojui. Tai nėra maloni pozicija. Baigiau akademiją pažemintas. Paliktas be ambicijų, sukiršintas su menu, su pačiu savimi ir apskritai neturėdamas jokio prasmės jausmo. Jaučiuosi perbridęs gilų alkoholio vandenyną ir per stebuklą pasiekęs kitą krantą.

– Dar apie VDA. Ne taip seniai esi pasakęs, kad įsivaizduoji visai kitokį Tapybos katedros veikimo modelį. Ar dar mąstai apie tai? Koks turėtų būti tapybos mokymas?

– Kadangi katedra yra susiskaldžiusi iš vidaus, sunku ją lopyti iš išorės. Be esminės rekonstrukcijos nieko nebus. Katedros kolektyve gausu intrigų, verda stiprus ideologinis konfliktas.

Galima viską palikti, kaip yra, ir tikėtis, kad pati išgis, bet galima viską ir paspartinti. Pažersiu keletą idėjų, kad paprovokuočiau jūsų mintis.

Gal būtų smagiau statyti naują katedrą atskirai nuo akademijos, o senąją palikti mėtytis akademijos koridoriuose kaip sudžiūvusią išnarą? Tai būtų lengvesnis kelias, nes norint statyti naują katedrą ant senosios palaikų reikėtų perstatyti visą fakultetą. Akademijos vadovybė prieš pusmetį siūlė panašų variantą: sujungti kelias vizualiųjų menų katedras į vieną bendrą administracinį vienetą, bet tai tebuvo dūmų uždanga. Visgi abu keliai realūs.

Pradėsiu nuo to, kad tapybos studentai turėtų išsivaduoti iš abstraktaus noro būti „kažkokiu tapytoju“. Kiekvieno studento asmeninė atsakomybė yra pačiam ieškoti meninių idealų. Tam turim internetą, instagramą ir atviras pasaulio sienas. Iš už jų galime parsivežti į savo kiemą ką tik norime. Jeigu studentui nesiseka – dėstytojų darbas yra sužadinti jo smalsumą.

Savaime suprantama, kad tapybos studentams reikia naujų erdvių vien jau dėl to, kad senosiose trūksta oro, nepakanka vietos ir šviesos. Užtenka tų beprotnamių, vienuolynų ir kitų apleistų ankštų landynių. Studentai dirba susispaudę it šprotai. Pats taip studijavau ir problemos nemačiau, nes neturėjau su kuo palyginti.

Jeigu erdvės yra nepasiekiamos (netikiu tuo), galbūt verta rinkti kursą kas dvejus metus? Kas ketverius? 

Kaip jau minėjau, programos problemos prasideda nuo pat pirmo kurso. Faktas, kad visi įgūdžiai ateina tik per praktiką, ir lygiai kaip muzikoje – reikia pradėti nuo pradžių ir „atgroti gamas“, bet ar studentams primestas natiurmortas yra gama? Nemanau. Per visų studentų paletes ir paveikslus nuvilnija vienodos kompozicijos ir vienodi koloritai. Ir niekas to nevadina gamomis. Tai jau vadinama etiudais ir paveikslais. Tiesa, ilgainiui studentai pritapo daug tų pastatymų ir jiems netgi sukuriama galimybė patapyti gamtoje, bet jūs tik pagalvokite, kiek išloštume, jeigu studentams nuo pat pirmo kurso būtų sukurta galimybė patiems statytis individualius  įvairių siužetų, koloritų ir plastinių problemų natiurmortus.

Ar nebūtų smagu turėti milžinišką sandėlį, nuolat pildomą beprotiškiausiais rekvizitais? Iš kur jų gauti? Daug visokių dekoracijų paprasčiausiai išmetama po įvairių reklamų filmavimų ar filmų statymo. Tiek beprotiško šlamšto, iš kurio galima prisikonstruoti nerealių nuotykių. Ne vien buitinius kriminalus.

Taip pat siūlau atsisakyti priverstinės ištikimybės mentoriams. Ištikimybės priesaika mentoriui duodama trečiame kurse, kai studentas turi pasirinkti dėstytoją ir su juo vienu tedirbti likusius dvejus metus, taip pat ir konstruoti savo bakalaurinį ir (greičiausiai) magistrinį. Tikiu, kad suformavus teisingą įvadą galima išvystyti labai sveiką bendruomenišką komunikaciją visoje katedroje nuo pirmo iki paskutinio kurso. Tapybos katedros sienos turėtų būti gerokai atviresnės. Pro jos vartus turėtų vaikščioti daugiau menininkų. Katedra turėtų komunikuoti, kuo dažniau organizuoti susitikimus su kitais tapytojais ir kūrybininkais. Kodėl nesikviečiam sėk-mės lydimų tapytojų iš užsienio vesti paskaitos apie tapybos praktikas, kokių patys čia neturime?

Taip pat nepamirškime ir to, kad akademijoje tapyba dėstoma ne vien Tapybos katedroje. Tapybos kursai vedami ir skulptoriams, ir keramikams, ir scenografams, ir grafikos studentams, ir, ko gero, visiems kitiems ten studijuojantiems. Kodėl mes ir tai laikome atskirai? Dėl to, kad skirtingiems specialistams keliami skirtingi tapybos uždaviniai? O ar bandėte įsivaizduoti Tapybos katedrą be dėstančių tapytojų apskritai? Ar nebūtų įdomu, jeigu Tapybos katedroje dėstytų šiuolaikinio dizaino specialistas, psichologas, kompozitorius, meno kritikas, kuratorius, dažų technologas ir architektas? Sąrašą tikrai galima keisti.

Tiesiog siūlau beveik viską daryti priešingai, negu yra. Siūlykime vieni kitiems daugiau idėjų. Nuo to viskas ir prasideda.

– Man įstrigo Tavo suformuluota mintis apie vidinį purvą, kurio norisi atsikratyti slenkant metams po studijų baigimo. Kaip dabar jautiesi?

– Pradžioje nemokėjau bendrauti ir dirbti su kitais menininkais, tad kai man kažkuriuo metu gyvenimo aplinkybės pasiūlė anarchizmą ir savidestrukciją – mielai tuos dalykus priėmiau. Pasinėriau ieškoti distopijų, griuvėsių ir kažko, kas galėtų būti panašu į mano paties mirtį. Kažkodėl paniškai bijojau žodžio „idėja“.

Neturėtume lygiuotis į gatavus raudonarmiečius. Pagirios kabinetuose – regresyvus dalykas. Magistro diplomą gavau gulėdamas veidu dumble. Šlaisčiausi gatvėmis su viskio buteliu ir nieko nenorėjau, nors teptuko nepaleidau. Mano paveikslai būdavo sunkūs, be galo rūstūs. Pirmas darbas, kurį susiradau gavęs magistro diplomą, – šaltos metalinės staklės belangėje spaustuvėje, prie kurių sėdėjau keletą mėnesių kiekvieną dieną ir sunkiais metaliniais smūgiais segiau tokias knygutes, iš kurių vėliau „Maximos“ kasininkės plėšo nuolaidų lipdukus. Tuo metu neturėjau draugų, socialinę erdvę man atstodavo literatūra.

Iš savo tapybos dirbtuvių alkoholį galutinai išstūmiau prieš kokius trejus metus. Nebuvo lengva, bet teigiamas rezultatas buvo akivaizdus. Apsupau save gausybe veiklos. Kuruoju parodas, eksperimentuoju su muzika ir performansais, suku vaizdo klipus ir sulaukiu vis daugiau malonaus dėmesio. Tiesą sakant – nuolat ką nors veikiu. Esu netgi organizavęs tapybos dirbtuvių vaikams. Jaučiuosi atradęs prasmę.

Akademijos rektoratas tiesiogiai tikrai neprisidėjo prie girtuoklystės katedroje kurstymo, bet tie visi „mes nė įtarti neįtarėme“, mano akimis, tėra melas. Net jeigu tai nėra melas (nuoširdžiai netikiu, kad tai ne melas) – tai tėra prisipažinimas, jog situacija nekontroliuojama. Šitiek metų. O jie ten toliau paaukštinimais dalinasi. Kiek žinau, jau gerus porą metų viešas alkoholizmas katedroje yra gerokai sumažėjęs. Nepaisant to – katedrą būtina perstatyti.

– Ką gero Tau davė VDA?

– Juokaudamas galėčiau atsakyti vienu žodžiu – pyktį.

Studijų metai buvo drakoniškos romantikos epocha. Neįtikėtina – kažkokiame tamsiame Tapybos katedros bokšte užgimė dvi realios tapytojų „dinastijos“: „gasiūniniai“ ir „čerapiniai“.

Mano suvokimu, šiandien tapytojo Lietuvoje misija paprasta – išbandyti savo mostų ribas (ne visi tapytojai tą dar žino). Prieš kokius metus pradėjau lakstyti po laukus ir miesto kiemus mojuodamas „dūminėm šaškėm“. Tai toks pirotechninis žaisliukas: dega ir leidžia spalvotų dūmų debesis. Gražiai mojuojant gaunami tokie dailūs interaktyvūs erdviniai potėpiai. Prasideda nuo plono plūstančio šuoro, o pavirsta ištisais debesų dvarais. Ta salietra kvepia kaip pragaras, bet tapyba kartais tokia ir yra – pragariškas mokslas.  Prieš kokį mėnesį buvau su draugais nulėkęs taip patapyti į pelkes ir žinot, ką prisiminiau? Mane pribloškė tas suvokimas – Jonas Gasiūnas mėgdavo tokią gražią poetišką mintį: „Nepasitikėkite akimis – tai tik dūmas.“ Imdavo žvakę ir jos liepsna tapydavo šmėklas. Man tas triukas visuomet patikdavo. Neįtikėtina, kaip viskas apsiverčia. Aš pats nevalingai pradėjau tapyti dūmais! Gasiūnas niekada nebuvo mano tiesioginis mentorius, bet jis buvo toks aktyvus, kad buvo neįmanoma juo nepersiimti, nors studijų laikais pasižymėjau kaip prisiekęs „čerapinis“. Kai pirmam kurse pamačiau Henriko Čerapo paveikslus – man atvipo žandikaulis. Gasiūno kūryba tada irgi padarė didelį įspūdį.

Iškart supratau, kad noriu išmokti tapyti taip, kaip tapo tie tipai (kaip man atrodė tada – milžinai). Bet kaip išėjo, taip. Nenorėjau nieko pulti. Tenorėjau tapyti. Kritinė masė smogė terorui iš apačios. Nieko malonaus taip „užstumti“ ant veteranų, bet faktas, kad švietimo įstaigose neturi būti vietos totalitarizmui ir ekspansyviems marazmams.

– Kokius menininkus mėgsti, vertini, semiesi iš jų inspiracijų?

– Nepaprastai svarbu, kaip augame, būdami maži. Šeima nuolatos rūpinosi, kad mano, augančio vaiko, akiratyje visuomet būtų kuo įvairesnių kultūros ir istorijos apraiškų. Atrandu daugybę dalykų iš naujo. Istorija, žmonės, dramos ir vietos.

Mėgstu begalę įvairių kūrėjų. Jie mums siunčia idėjas savo kūriniais. Jų yra tiek daug, kad nieko nė negaliu išskirti. Tikrovė ir visi jos nariai yra viena didelė inspiracija. Aplink visur vien galimybės. Neseniai susidomėjau „Fluxus“ archyvu, kuris, kiek žinau, tuščiai sau džiūsta Mažvydo bibliotekos rūsiuose. „Fluxus“ menininkai kartu su Jurgiu Mačiūnu pasiryžo inkorporuoti meną tiesiog į visas gyvenimo sritis. Tai buvo įspūdinga operacija. Jie ėmė kišti savo nurautus dizaino sprendimus tiesiog į visus menus, medijas, net į politiką. Neįtikėtina. Tai, ką jie vadino paprasčiausiu žaidimu, yra nerealus manifestas.

– Žinau, kad pragyvenimui dirbi visai ne meniškus darbus. Kiek tai padeda, kiek trukdo tapybai?

– Jau eina kokie penkti metai, kai dirbu baruose. Dabartinė vietelė – kultūringiausias klubas mieste, tiesiai po Kultūros ministerijos langais. Džiaugiuosi čia sutiktais žmonėmis, nes būtent jie įprasmina tokį darbą.

Darbas už baro buvo kaip stiprus savipsichoanalizės seansas ir netgi savotiškas antropologinis tyrimas. Ilgi pokalbiai, spalvingiausi charakteriai, asmenybės ir personažai. Pasaulis tiesiog pats ėmė veržtis pro duris. Prieš trejus metus pradėjau organizuoti įvairius renginius, vakarėlius, kad to pasaulio ateitų dar daugiau. Tas bendras būvis – neįkainojamas dalykas. Dirbdamas baruose iš naujo atradau akademinį piešimą. Meniu lentose kreida pradėjau piešti įvairių meno kūrinių fragmentus, citatas. Pamažu tai išaugo netgi iki tam tikro grafinio dizaino kūrimo. Tiesa, ne vektorinėmis programomis, o elementaria kreida. Pajutau, kad žmonėms tai teikia džiaugsmą, nustojau kompleksuoti – pradėjau tobulinti ir šį formatą. Piešiniai išaugo iki aukščiausių lubų. 

Kažkuriuo metu neturėdamas galimybių temptis drobių ėmiau savo tapybai ieškoti naujų kelių. Kartais įžūlių ir neurotiškų. Prieš porą metų buvau pakviestas dalyvauti vienoje tokioje parodoje, kurios kuratorinis sumanymas man pasirodė pernelyg lėkštas. Nutariau neduoti parodai savo paveikslų. Tuo metu kolekcionuodavau bare sudužusių taurių ir bokalų šukes. Įvairias skeveldras, kurios patraukdavo mano akį dėl charakteringos architektūros: linksmos, aštrios, zoomorfinės ir panašiai. Įvertindavau šukės grožį ir pasidėdavau į dėžę. Vieną dieną į parodą tiesiog atvilkau iš baro krūvą bokalų šukių, jas gražiai padėliojau ir pasitaikius progai per televiziją pareiškiau, kad čia yra paveikslai, kuriuos nutapiau baro klientų rankomis. Kiekvienas jų dabar – irgi tapytojas. Kitaip sakant, pradėjau savo, kaip tapytojo, sąmonėje ieškoti vadinamojo postprodukto. Kartais kelią tenka skintis ir taip – šukėmis. Nėra taip, kad didžiuočiausi tuo savo pasirodymu, bet kartais būtina išdrįsti žengti vienus žingsnius, kad vėliau galėtum žengti kitus.

Ironiška ir tai, kad pats ardydamasis dėl kultūros, nutilus juokui baruose, beveik kiekvieną naktį Kultūros ministerijos pašonėje renku nuo gatvės grindinio nuorūkas ir plaunu užeigos grindis.

– Ką galvoji apie spalvą ir faktūrą tapyboje? Kiek tai veikia?

– Spalva ir faktūra – tai jau pakankamos darbo priemonės. Galima sukurti daug informacijos. Pavyzdžiui, juodas paveikslas gali turėti latekso paviršių ir tai kels vienus jausmus, o paveikslas, primenantis sudegusias juodas anglis, kels kitus jausmus. Paveikslo artumas veikia žmones. Kuria nuotaiką. Paroda gali šviesti fanko muzikos spalvomis, suteikti gyvenimui naują skonį. Taip pat ji gali nešti nerimą ar liūdnas žinias. Ji gali veikti ir kaip afrodiziakas.

Tapyti galima įvairiomis priemonėmis. Ne vien teptukais ir mentelėmis. Galima tapyti pirštais, liežuviu, peiliu, kūju, plyta, buldozeriu, kastuvu, kranu, gesintuvu, dūmais, ugnimi, vandeniu, benzinu. Kuo tik nori. Visada turi teisę tapyti ir kaip Rafaelis. Efektų galima išgauti įvairių, tik svarbu jausti ribą, kada tu vis dar tapai, o kada paprasčiausiai „špakliuoji“, bet taip irgi galima.    

– Taviškė tapyba man regisi svaiginanti. Ji kelia panašias emocijas, kokios ištinka klausantis „užvežančios“ muzikos. Tai sunkiai verbalizuojama būsena, artima euforijai. Ar čia tik mano, kaip žiūrovo, vidiniai potyriai, ar to sąmoningai sieki? Koks apskritai yra Tavo santykis su žiūrovu, su auditorija?

– Muzikos jausmą tapyboje ugdžiausi būtent iš Čerapo. Paauglystėje mėgdavau klausyti įvairių senienų. Buvau persismelkęs Freddie Mercury idealistinės galios, o vėliau Jimi Hendrixo gitarinės beprotystės. Čerapas tos energijos žanre – meistriškas monstras. Nemačiau, kad kas mūsų šalies tapyboje mokėtų taip perversti Hendrixo muzikos jausmą į vaizdą paveiksle kaip Čerapas. Bent jau tą jausmą, kuris tebeskamba mano paties galvoje. Hendrixas mane su Čerapu ir suartino.

Jeigu pavyko sukurti tokį „užvežančios“ muzikos efektą – džiaugiuosi. Esama to, kad tapydamas siekiu euforijos. Kaip tapyba gali sukelti „užvežančios“ muzikos efektą, lygiai taip pat muzikos energija gali mus įkvėpti ir tapant. Muzika svarbi mums visiems visą gyvenimą, net jeigu į ją nekreipiame dėmesio. Muzika, kaip ir tapyba, turi tiek daug formų – nuo lopšinių iki savižudikiškų techno muzikos požemių. Smuikas turi savo potėpius, vargonai savo, o destruktyvūs buitiniai barniai – savo.

Kažkada pajutau norą siekti reginio ir man patinka jausti, kaip jis pamažu auga. Man įdomu eksperimentuoti su parodų formatais. Neseniai padariau parodą-„stendapą“ pavadinimu „Kas numirė prie tavo durų?“ Kartu pristatėme mano kolegės tapytojos Indrės Ercmonaitės miniatiūrinę ir beveik žaislinę, bet tikrai žavią ir optimistišką galeriją pavadinimu „Neverk“, kurioje prieš tai buvo surengta visa plejada nedidelių ir pusiau slaptų parodėlių su mažyčiais paveiksliukais. Renginio metu visiems pasakojau apie paslaptingą kūrybinį kriminalą, nutikusį vienišo menininko studijoje. Toje galerijoje sukūriau miniatiūrinį spektaklį: prisinešiau visokių išraiškingų su tapyba susijusių nedidelių objektų ir dėliojau iš jų visokias keblias instaliacijas, ir samprotavau apie tai, ką aš čia dabar veikiu. Visą tą veiksmą užbaigiau paskaitydamas savo kažkada rašytą siurrealistinę poemą, kaip vienas menininkas pjovė veršiui galvą, kad pasidarytų iš jo porėmį, teptuką ir dažų. Nudžiugau gavęs nedidelę savo pasirodymo recenziją. Teksto autorė atpažino mano nuorodą į niujorkietišką meno kultūrą, į kurią turėtume atsigręžti dažniau. Ten galima rasti gausybę stiliaus pavyzdžių. Reikia gerokai pravėdinti mūsų tapybos kambarius ir pradėti rodyti nebe paveikslus, o pavyzdį. Reikia rūpintis savo žiūrovais. Tai juk kultūrinės dalybos ir tarpusavio edukacija. Dažna menininko bėda ta, kad jis nėra linkęs padėti savo žiūrovui atrasti jo kūrinius. Žiūrovas pradeda jaustis nesaugiai, nesmagiai, galbūt jis jaučiasi kvailinamas.

(Atsakymas į klausimą „Kas numirė prie tavo durų?“ – Mozartas.)

– Vieno tarpukario laikų kultūros žurnalo anketoje rašytojų buvo klausiama apie dopingą (tuo metu formuluota tiesmukiau – svaigalus) kūryboje. Ar būtinas dopingas kūryboje?

– Atsakysiu paprastai – nebūtinas, bet įvairūs svaigalai neabejotinai padovanojo pasauliui gausybę nuostabaus meno, išradimų ir naujų idėjų, ir jeigu ne liguistas žmogaus potraukis svaigintis – pasaulio istorija būtų neapsakomai skurdesnė. Svaigalai stimuliuoja emocijas ir gali sukelti tiek pat džiaugsmo, kiek ir kančios. Mano gyvenimas buvo ir tebėra apsuptas alkoholio. Baruose organizuoju vakarėlius ir pagirios mane lydi pernelyg dažnai. Jau seniai noriu iš to ištrūkti ir man pavyks.

Kartais man atrodo, kad vieną dieną nemažai tapytojų ar keramikų, ar grafikų tiesiog padės savo įrankius į šalį ir eis daryti „stendapų“ – monologų su mikrofonais. Nes mums visiems reikia išsikalbėti, o bendravimas yra bene didžiausias dopingas iš visų.

Neseniai interneto svetainėje „Artnews.lt“ skaičiau nuostabų tekstą – Amy Sillman „Apie spalvą“. Leisiu sau pacituoti: „Viena uncija kokaino kainuoja beveik šešiasdešimt kartų daugiau nei viena aliejinių dažų uncija, be to, jos tvarumas vos viena valanda, tuo tarpu kadmio raudonos – šimtai metų. Taigi, svarstant atvirkščiai – malonumo aspektu, viena aliejinių dažų tūbelė atitinka šimtus milijonų dolerių, išleistų kokainui. Panašiai kaip narkomanai, neretai pagaunu save vėlyvą naktį su skustuvo peiliuku rankoje, desperatiškai mėgindama išgremžti paskutinius lašus iš išvargintos tūbelės; man juk būtinai reikia daugiau šios medžiagos. Jeigu dažai baigiasi po darbo valandų, esi tiesiog įkalintas iki kitos dienos, kol atsidarys meno reikmenų krautuvė – vienintelis tau reikalingų medžiagų platintojas.“

– Tai kas yra toji tapyba? Ar ją galima mylėti?

– Šiandien tapyba man simbolizuoja atsinaujinimą. Gal verta kuriuos nors iš ateinančių metų Lietuvoje paskelbti tapybos metais? Galima daug visko prigalvoti. Apdairiai surinktos spalvos skleidžia gerą energiją, stimuliuoja. Tapybą būtina mylėti. Reikia rūpintis ja ir nelaikyti savo idealų užrakintų. Tapyba yra labai rimta kultūros sritis, kuri visais laikais mutavo iš vienų formų į kitas. Tai yra nereali kelionė. Tik netikri pranašai teigia, kad ji mirė.