Alberts Sarkanis: „Trečioji gyvoji baltų kalba – lingvopolitinė manipuliacija“
Kalbininkas filologijos mokslų daktaras Albertas Sarkanis (g. 1960) pastaruosius 28 metus dirba Latvijos užsienio reikalų ministerijos diplomatinėje tarnyboje. 1993–1996 m. jis buvo Latvijos ambasadorius Lietuvoje, dabar šias pareigas eina Čekijoje, Makedonijoje, Kosove, Bosnijoje ir Hercegovinoje. Diplomatas daug nuveikė ir filologijos baruose. Vienas naujausių jo darbų – profesinis dalyvavimas rengiant „Latvių kalbos tarmių atlasą“. Dienraštis „Latvijas Avīze“ šį Dacės Kuokarevičos ir Alberto Sarkanio pokalbį apie kalbininko gimtosios Latgalos kalbos problemas paskelbė pernai rudenį po Letonikos suvažiavimo, kuriame jis skaitė pranešimą „Patarmės, tarmės, kalbos ir tapatybės. Socialinis politinis aspektas“.
– Kalbininkė Janina Kursytė yra sakiusi: „Aš mielai vartočiau formą „latgalių liežuvis“, nes tai esanti rašomoji kalba su nestandartizuotomis žodžių formomis. [2017 m. pavasarį vykusio] Latgalos šimtmečio suvažiavimo dalyviai kalbėjo ir apie „latgalių literatūrinę kalbą“. Rezoliucijoje teigiama: valstybė ir savivaldos institucijos visoje Latvijos teritorijoje turinčios gerbti bendravimą latgalių literatūrine kalba, priimti ISO standartą. Kaip jūs tai vertinate?
– Šie rezoliucijos punktai kelia nemažai prieštaravimų, todėl Letonikos suvažiavime stengiausi išdėstyti savo požiūrį. Atgimimo metais dirbdamas Mokslų akademijoje buvau aktyvus dialektologas ir patarmių vartojimo skatintojas, norėjau, kad patarmės viešai būtų priimamos kaip natūralus kalbos reiškinys. Latvijos nepriklausomybės metais šiems klausimams buvo skirta dar daugiau dėmesio. Nuo XVIII a. gyvuoja tiek religinė, tiek pasaulietinė literatūra latgalių rašto kalba. Vartojamas ir terminas „latgalių literatūrinė kalba“, tačiau Latvijoje terminas „literatūrinė kalba“ suvokiamas kaip standartinė kalba. „Latgalių literatūrinės kalbos“ vartosena truputį klaidina ne humanitarinės srities žmones. Jiems atrodo, kad tai yra arba standartas, arba valstybinė kalba.Latgalistika ypač aktualizuota pastarąjį dešimtmetį. Daugelis publikacijų skatina požiūrį, kad latgalių literatūrinė kalba yra standartinė latgalių kalba – sunorminta ir kodifikuota. Realiai yra kodifikuota rašyba, iš dalies leksika. Daugelį metų dirbau šioje srityje, esu Latgalių rašto kalbos pakomitečio, kurį globoja Valstybinės kalbos centras, narys. Tačiau latgalių fonetika, stilistika, sintaksė ir leksika nėra sunormintos.
Kalbos standartizavimas pasaulyje siejamas su teisiniu kalbos statusu – ar ji yra oficiali, ar valstybinė kalba. Jeigu kalba nėra standartizuota, tai kokiu pagrindu jai suteikiamas ypatingasis statusas ir praplečiamos oficialiosios funkcijos?
Gyvename XXI a., tačiau Latgalos šimtmečio suvažiavimo santykis su laiku buvo toks, tarsi gyventume XX a. pradžioje (reikalaujama kalbos ir tikybos autonomijos).
Buvo diskusijų apie „trečiąją gyvąją baltų kalbą“, kurią tarsi reprezentuotų latgalių kalba. Šią koncepciją pastarąjį dešimtmetį palaiko naujieji aktyvistai. Tačiau šios trečiosios kalbos idėja nėra visuotinai priimta. Lingvistiškai latgalių kalba yra [latvių] aukštaičių tarmės latgališkos patarmės visuma. Kas be ko, sakoma ir „kuržemiečių kalba“, ir „vidžemiečių kalba“. Kalbos sąvoka plati. Terminas „latgalių kalba“ vartojamas apibendrinant Latgalos regiono ir už jo gyvenančių žmonių kalbos požymius. Latgalių kalbos, kaip „trečiosios gyvosios baltų kalbos“, įtraukimą į ISO standartus, ko siekia daugelis aktyvistų, laikau lingvopolitine manipuliacija.
– Letonikos suvažiavime priminėte, kas yra patarmė ir tarmė.
– Patarmė – tai istoriškai ir teritoriškai susiformavusi kalbos forma vieno senojo valsčiaus teritorijoje, ir tai gana tiksliai galima atpažinti iki praėjusio amžiaus antrosios pusės. Dabar patarmių ribos jau nebe tokios pastebimos tiek dėl teritorinės administracinės pertvarkos, tiek dėl kitų priežasčių. Sąlygiškai dar galima kalbėti apie varkaviečių, preiliečių, nautrėniečių, balviečių ir kitas latgališkas patarmes. Neseniai lankiausi Varkavoje ir džiaugiausi, kaip maloniai skamba varkaviečių patarmė.
Patarmių grupės kuria tarmę, viena ar kelios tarmės kuria kalbą.
Kaip tarmę atskirti nuo kalbos, kriterijų beveik nėra, išskyrus vieną – bendravimo suprantamumą. Jeigu absoliučiai nesuprantami žodžiai, tada aišku, kad tai ne vienos kalbos tarmės, o dvi skirtingos kalbos.
Ruošdamasis Letonikos suvažiavimui paanalizavau pastaruoju metu nuskambėjusius svarstymus dėl latgalių kalbos ir jos statuso. Tai man priminė senesnius įvykius. Pavyzdžiui, 2008 m. Sankt Peterburge įvykusią pirmąją latgalistikos konferenciją, kurioje nuskambėjo simbolinė mintis – neva latgalių atgimimas prasidėjęs Peterburge. Konferencijoje skaityta pranešimų apie latgalių literatūrinę kalbą, būta įvairių pragmatiškų siūlymų dėl tolesnių veiksmų. Jeigu tai būtų buvę kalbos sistemų tyrinėjimai, pritarčiau, kad kiekvieno akademiko indėlis yra vertingas. Bet kalbos politikoje negalima taip atmestinai priimti užsieniečių pasiūlymų. 2009 m. Rėzeknėje vykusi 2-oji latgalistikos konferencija priėmė rezoliuciją kreiptis į Latvijos teisingumo ir švietimo ir mokslo ministerijas, nes „konferencijos dalyviai pripažįsta, kad latgalių kalba atitinka kalbos statusą“, ir paraginti „parengti priemonių programą šiam statusui patvirtinti“. Kreipimąsi pasirašė 62 kalbininkai, iš jų 20 užsieniečių ne Latvijos piliečių. Tokiais atvejais kartais esame nedėmesingi. Tai Latvijos kalbos politikos klausimas, ir mokslininkui, net jeigu jis baltistas, nederėtų spręsti šio klausimo stovint po medžiu.
– Latgalių kalbos korta bandė žaisti ir Latvijos nedraugai. Pavyzdžiui, prieš kalbos referendumą buvo pranešta: „Bednyje bratja latgalcy, u nich situacija ješčio chuže čem u nas“ („Vargšai broliai latgaliai, jų padėtis dar blogesnė nei mūsų“).
– Apie latgalių kaip atskirą kalbą jau akademikas Janis Endzelynas pasakė, kad tai „lingvistiškai klaidinga ir politiškai pavojinga“. Nemanyčiau, kad Endzelyno autoritetu baltų kalbotyroje būtų pagrindo abejoti, net jei šis konkretus požiūris pareikštas sovietų okupacijos metu. Taip pat kalbėjo ir iškilus latgalių kalbininkas Antuonas Breidakas. Tiesiog neatsakinga ignoruoti geopolitinę Latvijos padėtį ir tai, kas nutiko su tauta ir žeme XX a.
– Latgalos šimtmečio suvažiavime nuskambėjo ir tai, kad valstybė ir savivaldos institucijos turi gerbti bendravimą latgalių literatūrine kalba visoje Latvijos teritorijoje.
– Turiu pridurti, kad per amžius iš Latgalos į kitus Latvijos regionus, tarp jų ir į Rygą, išvykusių latgališkai kalbančiųjų skaičius viršija Latgaloje gyvenančių gyventojų skaičių. Man nepriimtinas rezoliucijos teiginys dėl tarsi būtinų latgalių kalbos statuso pakeitimų. Valstybinės kalbos įstatymo 3 straipsnis apibrėžia latgalių rašomosios kalbos statusą ir vietą: latgalių rašomoji kalba ginama, saugoma, plėtojama kultūros ir švietimo, o ne valstybės teisinėje ir administracinėje srityse. Kai aptariame spausdintą tekstą, entuziastai pripažįsta, kad gera latgalių kalba, atitinkančia rašybos reikalavimus, Latvijoje rašo tik pora dešimčių žmonių.
Kalba vartojama bendraujant, leidžiant knygas, skelbiant publikacijas, teatre, daug ansamblių muzikuoja latgališkai – latvių kalba ir kultūra turtinga visa mūsų įvairove. Tam realizuoti yra visos laisvės ir teisės – kokių dar statusų reikia? Kurti dvasinę ar kitokią skirtybę?
Latvija yra unitarinė, o ne federacinė valstybė. Tikiu, kad tokia ir išliks. Latvijoje, juo labiau Latgaloje, nėra taip, kad 95 procentai ir daugiau gyventojų būtų pagrindiniai tautos atstovai ir valstybėje šimtu procentų vartotų oficialiąją kalbą, pavyzdžiui, kaip Prancūzijoje, Lenkijoje ar Estijoje. Mūsų valstybė susiduria su didžiulėmis lingvistinės visuomenės integracijos problemomis – valstybinė kalba tebesilaiko ginties pozicijos. Kadais Latvijos universitete įgijau latvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją. Kodėl kiekvienoje klasėje neskirti daugiau pamokų latgalių rašybos ir kalbos klausimams, taip pat literatūrai? Lokalinis ir valstybinis patriotizmas turi būti vienodi, nevalia vieną iškelti aukščiau už kitą, aukščiau už nacionalinius interesus.
– Režisierius Viesturas Kairišas Latgalos suvažiavime sakė, kad „prestižas būti latviu, o ne latgaliu“. Aš nesuprantu šios nuomonės… Ką pasakytumėte jūs?
– Ką reiškia – prestižas? Nesuprantu ir niekada nesusimąsčiau dėl šios dimensijos. Žinoma, vidurio tarme kalbantysis – vidžemietis ar kuržemietis – pokalbyje visada atpažins, kad esu aukštaitis, nuo Latgalos. Nes mes, latgaliai, neturime tvirtagalės priegaidės. Pavyzdžiui, žodį „māte“ („motina“) ištariame krintančiąja intonacija. Mūsiškė laužtinė intonacija irgi raiškesnė. Šie niuansai dar pastebimi, tačiau šiais laikais į tai nebekreipiama dėmesio.
Vertė Arvydas Valionis
