Šešiasdešimt

Kiekvienam žmogui dera nešiotis pistoletą kišenėje, kad

Mylimąjį spėtum nušauti laiku.

Stambule mes mirsime: ne dėl to, kad pavojinga. Mūsų galvos – viena per karšta, o kita besiginanti nuo persekiojimo – sunaikins viena kitą pigiame „Elan“ viešbutyje. Išeities mes neturime. Kūnai per seni. Esame šešiasdešimtmečiai, pasuose išsaugoję santuokos antspaudus.

Moterį kamuoja nerimas: ji nenori visą likusį gyvenimą viena leisti šeštadienius – reikalauja pagaliau prisiimti pareigą ir su kaupu atiduoti, ko iš savo vyro negavo per visą jųdviejų epopėją, – porciją išgryninto ir sąmoningo asistavimo, šiek tiek girtų komplimentų, daug valandų trunkančių aistringų glamonių, kai tamsoje nematyt glostomo pilvo strijų, bučinių į paausį, nerealių pažadų, užsimiršimo, siautulio (kas, kad dalyvaujant validoliui). Ir stebuklų žadėjimo.

Kai stebuklinės pasakos išsenka dėl paso neteisybių, stebuklai tampa realūs.

Būdamas šešiasdešimties, jis tebemano, jog atsirevanšuos gyvenimui ir vienu ypu uždirbs milijoną, kad atneštų jai ant delno čekį. Ji žino: jeigu milijoną jisai uždirbs, jį gaus jinai, o ne kaštoninė dažyto plauko prasčiokė, kurią ji rado prie jo lovos ligoninėje.

Senstantis vyras abiem sakė, kad jo nelankytų. Prasčiokė apie ją žinojo. Jinai apie prasčiokę – ne. Prasčiokė atnešė į ligoninę pomidorų, kurių jam negalima valgyti. Ir sūrelių su aguonomis. Tų irgi negalima. Nieko neįprasta: apie virškinimo sutrikimus jis jai nepasakojo. Apie milžiniškas skolas – irgi.

Moteris neabejoja, kad jos šansai menki, nes vyras pavargo kautis nelygių galimybių karuose ir mylėti jau nepajėgia. Jokios moters. Jo tikslas – atjoti ant žirgo. Klumpantis ir vis kardiologijos skyriuje atsiduriantis žirgas turi būti pakaustytas sąskaita banke. Toks jo tikslas.

Ji bando tą tikslą suvokti nesigilindama, ar jo siekis jai pavojingas. Ji trokšta, kad jos vyras laimėtų. Visuose frontuose. Ji nori juo didžiuotis. Jai truputį apmaudu, kad jis per trisdešimt metų nepamatė, jog jinai didžiuojasi: ji žavisi jo idealizmu – jį apgavusiems jos karžygys nekeršija. Prisiima jam neteisingai primestas skolas ir iš paskutiniųjų jas moka. Tai vadinama orumu. Kai kurie sako, kad iš to susideda garbės kodeksas – pakilti virš tų, kurie paprasčiausiai išduria. Jos vyras gimė idealizmo skirstymo dieną – Dievas išskėtė rankas ir dovanojo jam negailėdamas. Dovanojo šypsodamasis – tyrai, kaip tik viešpatys moka. Nerūpestingi viešpatys.

Žonglierius Dievas davė jam raitytas garbanas. Garbanos per 30 bendro jų gyvenimo metų žaviai patįso ir virto uodegyte, žila ir gailia.

Moteris labiau trokštų bučiuoti ir glamonėti tą uodegytę, jos galu kutenti lomelę tarp dar ne visai suvytusių krūtų (jos vyras vieną retą artumo naktį dusliu balsu ištarė: „Kokios didelės tavo krūtys. It sunkūs obuoliai rudenį“, o jinai krūptelėjo nuo pagyrimo: jis turi su kuo lyginti, nes ta dvasna, kurią rado ligoninėje prie jo lovos, – bekrūtė).

Moteris gyvenimo pabaigoje trokštų su Viešpačiu Dievu suvesti sąskaitas: tegul nors pavėluotai atiduoda jai visų materialių dalykų PIN kodus. Jeigu šiknius Dievas nebūtų vyras, būtų supratęs laiku, kad, moteriai gyvenant su pinigų neuždirbančiu vyru, reikia labai daug dirbti komunalinių paslaugų ir „Maximos“ trečiarūšio maisto altoriui. Ji labai pavargo: tapo irzli ir išmoko smeigti negailestingai. Neturėjo laiko Veidrodžio karalystei: buvo labai prasta Alisa.

Jos vyras, dailaus ir žvilgančio kūno, karštos raumeningos nugaros ir liguistai pulsuojančių smilkinių, orgazmą patirs tik atidavęs skolas. Jos tokios didelės, kad tokių sumų ji neįsivaizduoja. Todėl jo nerimas jai atrodo siurrealistinis. Arba iš kokio laužytų figūrų performanso. Realybėje, kurioje gyvena jinai, žmonės vieni kitiems paskolina dvidešimt eurų. Jeigu grąžinti nepavyksta, skolintojas ir skolininkas kartu juokiasi.

Jos pasaulyje bėdos yra realistinės. Jinai yra labai sena moteris. Jos vyras – paauglys. Pase jie abudu – šešiasdešimtmečiai.