Poezijos vertimai

 

Julio Florencio Cortázaras (1914–1984) – argentiniečių prozininkas, eseistas, vienas žymiausių XX a. rašytojų. Gimė Briuselyje diplomato šeimoje, tačiau vaikystę ir jaunystę praleido Argentinoje, mokytojavo provincijoje, o 1951 m. išvyko į Paryžių, kur dirbo UNESCO vertėju. 1938 m. Julio Denis pseudonimu savo lėšomis išleido pirmąją – poezijos – knygą „Būvis“ (Presencia). Dauguma skaitytojų Cortázarą žino kaip puikų ir originalų romanistą, tačiau poezija taip pat užėmė svarbų vaidmenį jo literatūriniame kelyje. Argentiniečiai kartais mėgsta pajuokauti, kad Cortázaras ir dar du garsūs jo tėvynainiai rašytojai Jorge Luisas Borgesas ir Ernesto Sabato sudaro švenčiausiąją trejybę, kurią dievina viso pasaulio skaitytojai.

 

Vertėjas

 

●

 

Kišeniniai eilėraščiai, parašyti laisvalaikiu kavinėse, lėktuvuose

vidurnaktį, viešbučiuose, kurių nebesuskaičiuoju.

(Keliuose apsistojau, keliose stotyse ir oro uostuose

mane lydėjo baimė, kurią man visad kėlė

laikinos vietos?)

Nepasitikiu autobiografiškumu, antologiškumu: tai dvi

pragaro šuns galvos, lojančios pakrašty šios mašinos,

be perstojo spausdinančios kiekvienos

laisvos apraiškos švarias kopijas.

(Bet Cerberis trigalvis, trečioji galva, springstanti

neapykantos putomis, yra drovumas, ta bjauri

būtybė, kuri savaime neegzistuoja, egzistuoja,

kai yra sukuriama kitų.)

Iš lėto įsitraukiu į šią prakeiktą knygą, išbandau darną,

seką, dėlioju ir painioju, velniop. Man pradeda patikti,

atrodo, jau neberizikuoju skambėti

pompastiškai.

(Girdžiu Šuns lojimą, triguba grėsmė tyko,

metu jam biskvito, tai tango.)

 

 

After such pleasures

 

Šiąnakt ieškau tavo burnos kitoje burnoje,

beveik įtikėdamas, nes ši upė tokia akla,

kad įplukdo mane į moterį, panardina tarp jos akių vokų,

kaip liūdna galiausiai pasiekti snaudulio pakrantę,

žinant, kad malonumas tėra niekingas vergas,

kuris priima netikras monetas ir su šypsniu leidžia jas.

 

Užmirštas tyrume, kaip norėčiau atgauti Buenos Airių

skausmą, begalinį beviltišką lūkestį.

Tik savo atviruose namuose prie uosto

vėl iš naujo galiu tave pamilti,

vėl iš naujo sutikti prie rytinio kavos puodelio,

viskas atleista,

kas bebūtų nutikę.

Norėčiau neatminti šios be priežasties kylančios

užmaršties, nutrinti tavo piešinius nuo lentos

ir pasilikti prie bežvaigždžio lango, nieko kito.

 

 

Meilės laiškas

 

Viskas, ko iš tavęs tikėjaus,

galiausiai yra tiek mažai,

nes galiausiai tai yra viskas.

 

Kaip pralekiantis šuva ar kalva,

šie menkniekiai, kasdienybė,

javai, ilgi plaukai ir du cukraus gabaliukai,

tavo kūno kvapas,

tai, ką sakai apie bet ką,

kartu su manim ar prieš mane.

 

Visa tai yra tiek mažai,

trokštu to, nes trokštu tavęs.

 

Perverk mane kiaurai savo žvilgsniu,

mylėk mane žiauria rytojaus

apatija, lai tavo aistros klyksmas

susprogsta biuro direktoriaus veide

 

ir malonumas, kurį kartu atrandame,

tebūna kitu laisvės ženklu.

 

 

Milonga

 

Ilgiuosi Pietų Kryžiaus,

kai troškulys priverčia kilstelt galvą,

kad gerčiau tavo juodo vidunakčio vyną,

išsiilgau gatvių pakampių su mieguistomis krautuvėmis,

kur oro odoje virpa matės kvapas.

 

Suprasti, kad tai visad šalia

tartum kišenė, kurioje retsykiais

ranka siekia kišeninio peiliuko, šukų,

nenuilstanti miglotos atminties ranka

atranda savo mirusiuosius.

 

Pietų Kryžius, karti matė

ir draugų balsai,

aidintys fone.

 

 

Pelnas ir nuostoliai

 

Vėl grakščiai meluoju,

pagarbiai nusilenkiu prieš veidrodį,

savo apykaklės ir kaklaraiščio atspindį.

Laikau save tuo ponu,

išeinančiu kasryt devintą.

Dievai numirę pagrečiui didelėse

popieriaus ir kartono eilėse.

Nieko nepasiilgstu, net tavęs

nepasiilgstu. Jaučiu tuštumą, bet tai

paprastas būgnas: vien oda iš abiejų pusių.

Kartais grįžti vakare, kai aš skaitau

dalykus, kurie migdo: laikraščiai,

doleris ir svaras, debatai

Jungtinėse Tautose. Jaučiu, kaip tavo

ranka man glosto plaukus. Tavęs nepasiilgstu!

Tik mažmožių taip staiga ima trūkti,

norėčiau rasti juos: laimę

ir šypsnį, tą švelnų gyvūnėlį,

kuris jau nebegyvena mano lūpose.

 

 

Jei tektų gyventi

 

Jei tektų gyventi be tavęs, lai būna sunku ir kruvina,

šalta sriuba, nudėvėti batai arba lai vidury švelnybių

iš pašaknių sukyla sausas kosulys, man staugiant

iškreiptą tavo vardą, putų balsės, lai man tarp pirštų

stringa paklodės, lai niekas man neduoda ramybės.

Taip neišmoksiu labiau tavęs mylėti,

bet atitolęs nuo laimės

suprasiu, kiek suteikdavai vien leisdama kartais būti šalia.

Manau, kad suvokiu tai, bet apsigaunu:

reikės šerkšno ant skersinio,

kad prieangy prieglobstį radęs suvoktų

šviesą, sklindančią iš valgomojo, pienuotas staltieses

ir duonos kvapą, pro plyšį kišantį savo tamsią ranką.

 

Taip toli nuo tavęs,

kaip viena akis nuo kitos atitolus,

iš šio numatomo sielvarto

galop užgims tavęs vertas žvilgsnis.

 

 

Vertė Simonas Bernotas