Patirti Barseloną

„Atostogavote Barselonoje? Gal atsakysit į porą klausimų?“ – oro uoste užklumpa įkyri žurnalistė. Bičiulis, su kuriuo keliavome, atkerta: „Atleiskit, mes pavargę.“ Tik po to, jau atrakinęs buto duris, galvosiu, koks taiklus jo atsakymas, svarstysiu, kodėl trumpas keliones neretai užvaldo besaikis troškimas pamatyti ir patirti kuo daugiau, siekis keliauti (o ir gyventi) kuo efektyviau, pamirštant, ką reiškia į tikslą neorientuotas tiesiog buvimas (nieko neveikimas, buvimas be sistemos, čilinimas). Keliaujant tokiu būdu grįžtama it po alinančios darbo savaitės ar maratono, o ir pats procesas nelabai džiugina: vaikščiodami prie žymiųjų Antoni Gaudí projektuotų pastatų, kopdami į Montserato kalvą ar tiesiog stebėdami įspūdingo dydžio magiškojo fontano (Font Màgica) šokį, mes iš tiesų vaikščiojame savo sąmonės koridoriais, kopinėjame po nebaigtus / nepradėtus darbus, stebime naują aplinką tarsi filmą ar kitą fikcinį kūrinį, teįstengdami būti žiūrovų, bet ne veikėjų pozicijose. Regis, esame atbukę nuo kasdienių veiklų, išsekę nuo atsakomybių ir perfekcionizmo, pertekę didžiulių skirtingos informacijos srautų, todėl šioje kelionėje beveik nesidomime lankomų objektų istorija, žvalgomės į juos panašiai kaip į paveikslus Picasso muziejuje – siekdami vien estetinio pasitenkinimo, nuostabos, norėdami atitrūkti. Atrodo, kad grožėtis mėginame bergždžiai, ne(be)sugebame patirti, esame tarsi ne čia ir netgi ne mes. Kelionei įpusėjus vaizdai ima pintis ir tik fotoaparato katalogas atkuria „atostogų“ įvykių chronologiją. Atmintis, kaip ir patyrimo geba, nusišalina. Grįžus lieka tik nuotraukos, nuovargis ir nostalgiška emocija, nors nėra aišku, ko labiau ilgimasi: kelionės įspūdžių ar paties keliavimo proceso, keliautojo būsenos, idealiu atveju leidžiančios atsigręžti į save, nusimesti sociumo suponuotus įvaizdžius ir vaidmenis, apsivalyti.

Problema: nespėjome pasiruošti kelionei, neradome tam laiko. Žinoma, kad turiu galvoje ne daiktus, kuriuos gana operatyviai susipakavome. Kalbu apie emocijas, būklę, kuri reikalinga kelionei patirti, tam tikrą lengvumą, atvirumą, gal net susitaikymą su savimi ir kitais, be kurio kelionėje daugiau judama, nei patiriama, be kurio viskas aplink atrodo tik savipakankamos, vienplanės dekoracijos.

Štai dar prieš savaitę sėdėjome lėktuve Vilniaus oro uoste ir pilotas pranešė, kad mažiausiai valandą negalėsime pakilti dėl oro eisme susidariusių kamščių, o dabar galvoju, koks simboliškas šis piloto negalėjimas, šis mūsų buvimas beveik išskridus, bet tebestovint, jau užsisegus diržus, tačiau laukiant, kada vėl bus įjungti varikliai… Ir nors pakilti mums bus leista, laiką Barselonoje skaičiuosime, tarsi emociškai dar būtume lėktuve ir negalėtume kliautis savo fiziniais pavidalais, negebėtume (įsi)jausti. Regis, nusileisime tik šeštąją dieną, kada, mūsų nelaimei, kūnai vėl turės pakilti ir leistis transportuojami atgal. Ir vis dėlto mes prisiminsime…

…lėktuve šalia sėdėjusią vidutinio amžiaus moterį, jos ramybę ir lėtumą, akimirką, kai ji užsisakys ne tik kavos (nors, matyt, norėjo tik jos), bet ir mažytę spurgą, kaip atsargiai ją valgys, kaip vėliau kreipsis į mus, klausdama, ar į Ispaniją skrendame pirmą kartą, prisistatydama buvusia lengvaatlete, vėliau dirbusia sunkų fizinį darbą Ispanijoj, patyrusia traumų ir dabar gyvenančia iš invalidumo pašalpos. Akimirką pasirodys, kad, duodama mums patarimus, ji kiek pavydės energijos, sveikatos, jaunystės, tariamos nežinomybės, į kurią dar galime įkliūti. Nusileidus ji dar ispaniškai pakalbės telefonu su vietos, kurioje apsistosime, šeimininke, perspės, kad mūsų lėktuvas vėlavo, galiausiai netgi padiktuos savo telefono numerį, nes juk „nežinia, kas Barselonoj gali nutikti“.

…bulvių su majonezu mišrainę netikėtai aptiktam bare-skylėj greta oro uosto, kai laukiant metro žiūrėsime į ją, aptrauktą permatoma plėvele, galvosime apie savo gyvenimus ir gurkšnosime kavą su romu, bandydami susikurti pozityvią kelionės nuotaiką.

…„Airbnb“ sistemoje neradę tikslios apartamentų adreso nuorodos, klaidžiosime kažkur netoli būsimųjų namų ir pamatę apšviestą terasą manysime atsidūrę reikiamoj vietoj, tad mojuosime girliandos lemputėmis apšviestoje terasoje sėdinčioms moterims, o jos bandys kažką nesuprantamo mums pasakyti, galiausiai viena nulips – simpatiška juodaplaukė ispanė, – prisistatys Sarah vardu, juoksis, kvatosimės ir mes, ieškantys M. Rosos apartamentų, juoksimės dar labiau, kai Sarah paskambins Rosai ir pasišnekėjusi persakys, jog šioji pavadino mus poor guys ir nurodė grįžti keliais kvartalais atgal.

…dar tą pačią naktį, besigrožėdami namų, kuriuose apsistojome, vaizdu iš terasos, girdėsime gyvą muziką ir galiausiai, vedami kelionių pradžioms būdingo entuziazmo, nutarsime eiti „patikrinti“, iš kur ji sklinda. O ji sklis iš jubiliejinio paplūdimio regbio čempionato uždarymo fiestos, kur grupė gros minutės trukmės įvairiausių stilių ir laikmečių hitų ištraukas, ir alų čia pils mainais už įsigyjamus žetonus, ir kruasanus čia nemokamai dalins apie trečią nakties, ir skanūs bus tie įvairiais įdarais pagardinti kruasanai, ir valgysim juos užsigerdami alumi, ir jei kas nors stebės mus iš šalies, turbūt manys, kad esam laimingi.

Autoriaus nuotrauka

…vėliau negalėsime užmigti dėl sunkiai pakeliamo karščio, tvyrančio kambaryje, vartysimės, prakaituosim, vartysimės, kol galiausiai ateis rytas ir rūpestinga šeimininkė, google translator išsivertusi mūsų priekaištą, mandagiai pasiūlys kitąsyk keliauti į viešbutį su kondicionieriais.

…pirmąsyk pasiekę miesto centrą klaidžiosime be jokio žemėlapio, bandysime tiesiog susivokti, kur esame, Barseloną prisijaukinti.

…išvydę taksistų streiką – daugybę taksi automobiliais užblokuotų gatvių – stebėsimės darbuotojų solidarumu ir kitų praeivių ar policininkų nebyliu palaikymu. „Lietuviai taip dabar nesugebėtų, jie lindi savo kiautuose“, – tarstels bičiulis.

…žmones, miegančius ant suoliukų, pastatų durų slenksčių, naktinio paplūdimio (grupėmis po kelis) ar tiesiog grindinio, tarkim, prie nacionalinės bibliotekos.

…diskusijas su Agne iš Lietuvos ir jos bičiuliu filosofijos doktorantu Alicanu, studijuojančiu Barselonoj, kai drauge stebėsime šį miestą iš aukšto (šalia nacionalinio muziejaus), diskutuosime apie fotografijas ir tariamą jų statiškumą, prisiminsime Barthesʼą, nuožmiai ginčysimės, aš bandysiu oponuoti akcentuodamas vykusios fotografijos dinamiškumą ir poveikį, nors jis laikysis savo versijos. Vėliau šoksime su Agne, paisydami vieno laiptelio principo, bandydami nepargriūti, nenuslysti, greitai ir svaigiai, po visko pasigirsiant aplink susirinkusiųjų aplodismentams.

…pasibaigus diskusijoms ir šokiams, žinoma, vėluosime į paskutinį autobusą, žinoma, nespėsime, ir teks laukti daugiau nei valandą, ir aš siūlysiu pasinaudoti dar neužimtais parko suoliukais, ir draugas nesutiks, ir nors laikysiuosi savo versijos, jis kategoriškai oponuos, tad šiaip ne taip pasieksime Rosos namus.

…trys pusiau kambariokės – jaunos mokytojos iš Amsterdamo – klaus (didaktiškai priekaištaus?), ar mes mėgaujamės naktiniu Barselonos gyvenimu, kad grįžtame taip vėlai (kambarių durys dėl karščio bus atviros, taigi, jos girdės mus sugrįžtant), ir mes šypsosimės, nes vis dar nesimėgaujame, tik karštligiškai stengiamės kuo daugiau pamatyti ir patirti.

…tuo tarpu rūpestingoji Rosa kabinėsis dėl kiekvienos smulkmenos lyg idealios tvarkos besilaikanti mūsų laikinoji motina, nors galiausiai internete paliks atsiliepimą, jog jai pasirodėme kaip labai mandagūs ir išsilavinę chicos, nesukėlę jokio diskomforto, pasižymintys geromis manieromis, o ypač dėmesingumu (iš tiesų tebandėme suprasti, ką ji mums sako, ir monotoniškai kartojome comprendo, vale!).

…kai žūtbūt prireiks lūžio, ko nors, kas perlaužtų mūsų būsenas, kai stebėsimės, jog čia (beveik) nėra persirengimo kabinų ir žmonės rengiasi čia pat pliaže, draugą, plūduriuojantį jūroje, netikėtai nudilgins / nukrės medūza, apie kurią, kaip primityvų smegenų neturintį padarą, prieš tai kaip tik šnekėsimės. Visgi ant kūno plečiantis raudonoms dėmėms ir išbėrimams, viskas nebeatrodys taip fiktyvu, ieškosime vaistinės, vaistininkė šypsosis, matyt, daug tokių su medūzomis susidūrusių kasdien pas ją, dirbančią šalia Barselonetos paplūdimio, užbėga, o vėliau, draugui pasitepus nudilgintas vietas, vėl ieškosime dar vieno butelio vandens, nes tiek vandens, kiek per savaitę išgersime Barselonoje, turbūt dar nebuvome niekad per tokį trumpą laiką išgėrę.

…aptiksime barą „Marsella“, kuriame, veikti pradėjusiame dar 1820-aisiais, lankėsi Dalí, Picasso, Hemingwayus, Gaudí ir kiti meno profesionalai bei absento mėgėjai. Jo lubos, kaip galite įsivaizduoti, bus atsilupusios, lipdukai ant senų veidrodžių nusitrynę, darbuotojo laikysena – lyg ne šio amžiaus, o absentas, akyse keičiantis spalvą, tiesiog stiprus.

…nuvyksime į Žironą, kuri priblokš savo jaukia didybe (!), tiltais, katedra (čia anksčiau filmuoti „Sostų karai“, o mūsų buvimo metu laiptais bėgios sportininkai) ir baugiai išsekusia upės vaga, apsistosime universiteto svečių namuose, klajosime senąja miesto siena, kol galiausiai atsidursime vietinėje literatūrinėje kavinėje-bare, susipažinsime su jos savininku bukinistu Federico, apžiūrėsime knygas, nustebinsime jį Miɫoszą pavadindami lietuviu (mat, be jo, nieko lietuviškesnio lentynose nerasime), išgersime kokteilių ir paryčiais ieškosime kelio namo, lydimi atsitiktinai sutiktos moters, akimirkai palikusios savo vaikiną ir parodžiusios mums reikiamą kryptį.

…vos už 6 eurus išsinuomosime dviračius, skersai išilgai skrosime jais naktinę Barseloną, riedėsim Guelio parku (Park Güell), kol mus pavys sargas su vilkšuniu, kurio nelabai išlaikys, kurį iš paskutiniųjų tramdys prašydamas išeiti, kuris prisilos kaimyną piktą ispaną, aršiai kritikuojantį sargą, trikdantį nakties ramybę ir nemokantį drausminti šuns.

…nakvosime hostelyje centre, kurį administruos maždaug septyniasdešimt metų turįs seniukas, tvarkingai susišukavęs plaukus atgal ir dėvįs tropiniais marškinėliais (puikiai tinkantis vaidinti kine, tarkim, ketvirtame „Tvin Pykso“ sezone). Ir kai aš praeisiu pro jį ir svetainę, kurioje ant kėdžių miegos du vaikai su mama, atsistosiu balkone nužvelgdamas kairėje esantį parką, tiesiai – paplūdimį, dešinėje – kalvas, už nugaros išgirsiu šį dialogą:

– You can’t go there, – sakys bičiuliui seniukas.

– Why? – negalės patikėti bičiulis.

– It’s closed.

– But… but my friend is there!

– Yes, your friend is there. But it’s closed now.

…ir nors kitą dieną lankysimės Montserato vienuolyne, nors kopsime kalnais ir rinksime Ričardui Š. smėlį, nors padarysime gausybę fotografijų, iš kurių didesnę dalį teks vėliau ištrinti, nors naktį tįsosime paplūdimyje, nelaukdami akimirkos, kai teks važiuoti į oro uostą, nors dar spėsime susipažinti su pliaže ant baltos kėdės sėdinčiu ir iš butelio vyną maukiančiu Baltarusijos filharmonijos pianistu, nors prie mūsų trijulės prisigretins dvi jaunos rusės ir tarstels, kad atrodom „savi“, nors auštant supainiosime oro uosto terminalus ir beveik pavėluosime į lėktuvą, suprasime – Barcelona it’s closed now. Ir ne vien dėl to, kad, kaip ir šiame tekste, mūsų kelionėje vyravo būtasis ir būsimasis laikas, jausime, kad turime čia sugrįžti, patirti dabartį.