Pasaulis parašytas tam, kad jame vyktų gyvenimas

Alfonsas Andriuškevičius. Sufalsifikuoti dienoraščiai. V.: Apostrofa, 2017. 264 p.

Jau įžanginiame knygos žodyje „Skaitytojams“ Alfonsas Andriuškevičius potencialius recenzentus pastato į nepatogią padėtį – dėl to, kad suklasifikuoja skaitytojus pagal tai, kiek autoriaus prasmės jie geba pagauti. Tad recenzijos beveik neįmanoma pradėti neapibrėžus savo, recenzuojančiojo, vietos šioje klasifikacijoje. Tų ironiškų spąstų neišvengė mano kolegė Elena Baliutytė, leidausi pagaunama ir aš. Tiesa, iš pradžių norėjau šią klasifikaciją apeiti, tiesiog apsimesti, kad nepastebėjau, bet tai nelabai įmanoma – mat skaitytojas yra labai svarbus Andriuškevičiaus esė veikėjas. Jis yra pagrindinis, pavyzdžiui, esė „Skaitytojų sielos“, bet ne tik joje – skaitytojas gali ir nebūti paminėtas, bet jis dažnai netiesiogiai įrašytas esė struktūroje, sintaksėje, intonacijoje, žodžių žaisme (kaip kad rašymas – (p)rašymas esė „Rašymas dūmais“); nori nenori, imi jaustis esąs teksto dalimi ar bent jau dialogo partneriu. Mudvi su kolege, profesionalios literatūrologės, į autoriaus pasiūlytą skaitytojų suskirstymą pirmiausia reagavom šiek tiek pašiaušdamos šerį. Mat įvairiausių teorijų esam išmokytos, kad meninei komunikacijai, dialogui reikalingas ne visiškas autoriaus ir skaitytojo prasmės sutapimas (būtent tokie skaitytojai, Andriuškevičiaus teigimu, yra „arčiausiai širdies“), ne visiškas skaitymo kodų išsiskyrimas (trečioji grupė skaitytojų, autoriaus teigimu, skaitanti knygą kaip išpažintinę literatūrą – tikrą dienoraštį, nepastebinti pavadinime akivaizdžios užuominos – sufalsifikuoti; sutapatinanti autorių, pasakotoją ir protagonistą arba skaitanti esė kaip tiesiogines kokių nors idėjų deklaracijas), bet tam tikra prasmių sutapimo ir išsiskyrimo žaismė. Tad lyg ir patektume į antrąją grupę skaitytojų, pagaunančių dalį to, kas „vienu ar kitu tekstu pasisakė“, kaip autorius apibūdina šią lyg ir saugią zoną, kuri man, atvirkščiai, atrodo įtempta, rizikingo dialogo, bet tuo pat metu produktyvi prasmių sankirtos vieta. Arba, jeigu norite, tarpas, kuris ne be Roland’o Barthes’o poveikio šioje knygoje pasirodo kaip vaizduotės zona (esė „Inter, in, trans“, „Apie tarpus tarpe“). Sąmoningai pasirenku šią vietą ar tarpą skaitytojų klasifikacijoje, nelabai bijodama autoriaus rūstybės. Mat, viena vertus, jis teigia gerbiąs ir vertinąs visus skaitytojus („kad skaito“), kita vertus, deklaruoja mėgstąs kalbėti dviprasmiškai ar triprasmiškai. Tad jei būčiau užklupta ką nors nuinterpretuojanti, neatpažinusi autoriaus prasmės (tiesą sakant, ir netikiu, kad kas nors šimtu procentų ją atpažintų), kaip argumentą pasitelkčiau tas dviprasmybes ir triprasmybes, o gal ir netikėtai atrastą keturprasmybę. Be to, tos keliaprasmybės man, kaip skaitytojai, labai „prie širdies“, ir, tikiuosi, vietomis, nors neilgam, perkelia skaitytojų, kurie autoriui „prie širdies“, pusėn. Mat čia jau mūsų požiūriai sutampa. Pratęsdama diskusiją su autoriumi ar, greičiau, antrindama jam, dar pridėčiau, kad, norėdamas suprasti, patirti teksto malonumą, vis dėlto turi atpažinti ir priimti siūlomas žaidimo taisykles: kad gyvenimas ir rašymas yra susiję, kad tai, ką vadiname išpažintimi, dienoraščiu, yra persmelkta tekstų – skaitytų, matytų, girdėtų, jei visą meną laikome tekstu. Turi įžvelgti bent dalį intertekstų (nors autorius šiuo požiūriu yra neblogas sufleris) ar bent suvokti, ką tie kiti tekstai Andriuškevičiaus esė veikia…

Tekstas, skaitymas, rašymas yra atraminės Andriuškevičiaus esė sąvokos, postmodernistinės estetikos kodas. Ją autorius / herojus / protagonistas nesislapstydamas ir adoruoja, ir naudoja, ir aiškina. Vienintelė literatūros problema yra rašymo problema, kaip mėgo sakyti XX a. vidurio vadinamojo kalbinio posūkio apologetai (šiandien ši idėja, kaip ir tikrovės ar autoriaus mirtis, jau atrodo kiek senstelėjusi)? Ir taip, ir ne.

Taip, nes stilius, rašymo proceso refleksija, citatos ir autocitatos, palimpsestas, meno kūrinio ar tikrovės fragmento kaip meno kūrinio interpretacijos, meno istorijos komentarai Andriuškevičiaus esė struktūrai ir teksto prasmei yra labai svarbūs dalykai. Tiksliau, jam nėra prasmės anapus jų, o esė, ir turbūt literatūra apskritai, prasideda ne nuo minties, o būtent nuo formos, stiliaus, struktūros. „Meluoju nuo pat kūdikystės… Ak, ak… tekstas vėl (nesakau, kad be jokio girgždesio) pajudėjo. Nes kaip ašara sužibo stilistika… Kai šitai papasakojau Arūnui S., jis nelabai bepatikėjo ir tarė: „O aš maniau, kad svarbiausia rašant – mintis…“ Tai citata iš programinės esė „Kur šiuo metu yra mano tekstas?“; joje sukoncentruota ir stiliaus kaip rašymo variklio problema (tiesa, kokia nuodėmių Džomolungma man vis dėlto neatrodo labai vykusi stiliaus figūra, net jei ironiška; laimė, daugiau stiliaus apologeto stiliaus nuodėmės akies nerėžė), ir ne viena visos knygos tema. Esė kaip kultūros komentaras, autokomentaras (taip pat ir poezijos – Andriuškevičiaus kūryboje abu žanrai vienas kitą papildo, vienas kitą aprašo), rašymas apie rašymą, autobiografinė situacija, kurioje dalyvauja ne vienas Lietuvos kultūros lauko dalyvis, pažįstamas ar tiesiogiai, ar iš medijų. Naujoji lietuvių esė, vadinamoji „Šiaurės Atėnų“ mokykla, apskritai žanriškai autoreferentiška, t. y. autoriai kalbasi su leidėjais ir žanro kolegomis, vienas kitą cituoja, vienas kitą pagiria, turi savo numylėtinius („Sufalsifikuotuose dienoraščiuose“ šis vaidmuo neabejotinai tektų Giedrai Radvilavičiūtei), juos paverčia personažais, kartais diskutuoja, ir šiuo požiūriu Andriuškevičius yra tikras jos narys. Tačiau toje personažų gretoje gali atsidurti šiaip (ne)atsitiktinis sutiktasis (kokia girtuoklė Sveta iš Jeruzalės); toks registrų maišymas, beje, autorių ir suartina su Radvilavičiūte, nors pastaroji ir yra deklaravusi, kad nenorėtų būti Alfonsu Andriuškevičiumi (esė-recenzija „Nenorėčiau būti Alfonsas Andriuškevičius“, publikuota naujausiame jos esė rinkinyje „Tekstų persekiojimas“). Ir personažų, ir situacijų tikrumu ne visai galima pasitikėti, kaip ir vaikystės prisiminimų autentiškumu. Negalima pasitikėti kaip gyvenimo kopija (kas yra kopijos, o kas originalai, galima klausti, parafrazuojant vienos esė pavadinimą), tikrovės reprezentacija, nes jos ir jie yra užrašyti, o užrašant neišvengiamai įsiterpia kalba, stilius ir t. t. Taip ir pats rašantysis tampa užrašytas… Taip esu užrašytas, visi mes esame parašyti, – ne kartą deklaruoja autorius. Ir tai ne vien ar ne tik determinizmas, kaip interpretuoja tikri ar sugalvoti skaitytojai ir pats autorius („Esu linkęs į griežtoką determinizmą“, esė „Atsisveikinimas su daiktais“), bet ir tikėjimas, kad tekstas, skaitymas, rašymas, kultūra apskritai sukuria asmenį ne mažiau nei rūstūs gyvenimo išbandymai, kurių vienas kitas esė irgi užrašytas. Ne, nes meno aukščiausias tikslas, anot Andriuškevičiaus, vis dėlto veda anapus kalbos, stiliaus, skaitymo malonumo ir žaidimo gražiais paviršiais. „…geriausiu menu laikau tą, nuo kurio sklinda transcendentinis dvelksmas“, – iš esė „Kaip jos mane…“ Transcendencijos pažadas, ekstazės galimybė, suteikta ne tik menui, bet ir pasauliui. Visų pirma gamtai, bet kartais ir kiek banalesnėms pasaulio apraiškoms.

Taigi ne, literatūra nėra tik kalbos problema, nes tikrovė, pasaulis ir gyvenimas vis dėlto egzistuoja, nors ir parašytas („…pasaulis parašytas tam, kad jame vyktų gyvenimas“, esė „Apie du pasaulio prasitęsimo principus“). Tiesą sakant, imdama „Sufalsifikuotus dienoraščius“ į rankas, mažiausiai buvau nusiteikusi ieškot pasaulio, o tuo labiau socialinio pasaulio, kuris pastaruoju metu yra mano akademinių tyrimų interesas. Tokį pasaulį reprezentuojanti literatūra autoriaus ir pripažįstama kaip turinti teisę egzistuoti („Nenurašau, aišku, ir kitokio meno. To, šiurkščiai ir įžeidžiamai tariant, psichologinio, sociologinio, kuris transcendencija nekvepia…“, esė „Kaip jos mane…“), bet, parafrazuojant vienos esė pavadinimą, transcendencija literatūroje jam yra labiau… Andriuškevičius pats tokios tikrovės ir nereprezentuoja, bent jau tiesiogiai (tiesmukos reprezentacijos ir man pačiai nelabai įdomios). Koks neišmanėlis imtų japonių atitikmenų ieškoti tikrovėje („Norėčiau gyventi su japonėmis“)? Tačiau lietuviško posovietinio kaimo tikrovė gali išnirt greta Li Po, o jų abiejų meilę Bakchui paaiškina Jono Juškaičio eilutė („Vis ilgesys ir ilgesys!“). Pusnis ant balkono parapeto atsiliepia paties autoriaus eilute („Štai pusnynų putnumas puikus“), o nuo maudžiančio kūno, kuris labiau nei kas kitas primena, kad gyvenimą tenka gyventi („Gyvenimą reikia gyventi“, esė „Sufalsifikuotas dienoraštis 2“), peršokama prie gyvenimo kaip teksto apmąstymo. Jau nekalbu apie mėnulį ir alyvas („Ak, alyvos“), – jie yra lygiai iš Henriko Radausko, Li Po, kelis kartus skaityto Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“, protagonisto vaikystės smalsumo ir senatvės pasivaikščiojimų („Ak, toji augalija! Kokiais tik augalais neiškaišytas mano gyvenimo paketas“, esė „Sufalsifikuotas dienoraštis 4“). Kartais tikrovės stebėjimas susilieja su vaizduotės troškimu, romantinio topo (žmogus-paukštis) ironišku perrašymu, kaip esė „Tas noras būti antimi“ („Paprasčiau: žmogaus esmė – tai noras būti antimi“).

Štai čia susiduriame su paradoksu ar keliais paradoksais. Garbinęs tarpą kaip vaizduotės katalizatorių, autorius tuo pat metu tarpus naikina. Tarpą tarp gamtos ir kultūros, tikrovės ir poezijos. Gamta patiriama ne betarpiškai (dar vienas tarpų paradoksas), o tarpininkaujant knygai, eilėraščiui, paveikslui, „tikras“ peizažas neretai analizuojamas kaip paveikslas, o už rašančiojo justi menotyros profesoriaus balsas. Pavasario alyvos ir Vrubelio alyvos matomos vienos per kitas ir yra neatskiriamos kaip lapas ir tekstas, jei jau naudosimės paties autoriaus vaizdinija.

Aukščiausia pasaulio, ir tekstinio, ir tikroviškojo, patyrimo forma Andriuškevičius laiko ekstazę, kurioje estetika susiliečia su transcendencija. Save, pasakotoją / protagonistą, autorius ir apibūdina kaip ekstazių medžiotoją. Tačiau ekstazė, viena vertus, nėra netarpiška patirtis, nei iš šio, nei iš to ištinkantis stebuklas, kita vertus, ji naikina tarpą ar priešpriešą tarp jausmingumo ir intelektualumo, rimtumo ir ironijos, konstrukcijos ir įkvėpimo (galime prisiminti jau minėtą pagarbinimą stiliui, kuris ir reiškia visų šitų dalykų vienybę), iššifravimo ir išgyvenimo. Andriuškevičius nesutinka su Georgu Steineriu, kad kritikus ir kitokius interpretuotojus reikia išguiti iš literatūros ar vaizduojamųjų menų karalystės, nes šie kuria tik antrinį, parazitinį diskursą, be kurio menas puikiausiai gali gyvuoti. „Labai pavytusią, palinkusią ir ožkų apgraužtą regiu europietišką kultūrą, eliminavęs iš jos visa, kas dešifruota ir interpretuota“, – Steineriui ir Tomui Sakalauskui atsako autorius esė „Gyvenimo plotis“. Tačiau svarbu ne tik tai, kad, panaikinus interpretacijas ar literatūros kritiką, kultūroje kažko pritrūktų, bet ir tai, kad ekstazė, toji aukščiausia meno patyrimo forma, vargu ar apskritai įmanoma be meno suvokimo kultivavimo („pramokau, kad gamintųsi ekstazės“, esė „Ekstazės“). Net jei ekstazės šaltinis yra, kaip Andriuškevičius sako, natūrinis, toks kaip šviesa, ji išgyvenama tarpininkaujant kultūrai, tam, kas perskaityta, matyta paveiksluose. Kaip vienos iš ekstazių aprašymų, kur į vakaro šviesos patyrimą įsiterpia ne tik skaityta proza, bet, neabejotinai, ir poezija (bent jau man čia skamba Alfonso Nykos-Niliūno „Fragonard“ ir Sigito Parulskio poezijos, ir turbūt ne tik jos, parafrazės): „Bet štai – vėl toliuose rusena vakarai, vėl proza, kažkur skaityta, šviečia pilnatis, vėl upė šviesą prigesinus, vėl lenda šešėliai iš žemės, tvirtėja jų ašmenys – ir mane ištinka ekstazė.“ Tiesa, Salvadoro Dalí nuoalpį išvydus El Greco „Grafo Organzo laidotuves“ (esė „Gyvenimo plotis“) eseistas pavadina tiesiog išgyvenimu, kraštutine interpretacijos priešybe, bet kažin ar net tokia galinga ekstazė (žinoma, jei tikėsim Dalí pasakojimu) yra „natūrali“, įmanoma be kultūrinės patirties… Kaip ten bebūtų, Andriuškevičius siūlo nepasitikėti priešprieša tarp intelektualumo ir jausmingumo, analizės ir išgyvenimo, nes abi šios patirties formos ir būtinos, ir dažnai veikia kartu, viena kitą pastiprindamos. Idėja labai pravarti ir mūsų kultūrinei edukacijai, linkusiai į kraštutinumus.

Kaip minėjau recenzijos pradžioje, autorius tiesmukus idėjų medžiotojus ištremia į trečiąją, paraidžiui skaitančiųjų, grupę ir, akivaizdu, mažiausiai juos myli (nors ir vertina). Tačiau jis vis dėlto pripažįsta, kad idėjos prasiveržia pro stilių, kad stilius be medžiagos ir idėjų neegzistuoja. Labiausiai prasiveržianti idėja „Sufalsifikuotuose dienoraščiuose“ yra pasitikėjimas menu ir pasitikėjimas gamta kaip meno kūriniu. Tai yra pagrindinė Andriuškevičiaus eseistikos koordinatė, egzistencinės vilties galimybė nuo rinkinio, o šioje knygoje skyriaus, „Rašymas dūmais“ (esė „Nepakenktų truputis vilties“) iki paskutinio skyriaus, pavadinto kaip ir visa knyga. Paskutinėje esė autorius prisipažįsta, kad patinka knygos, kuriose viltys daužomos. Matyt, ir sudaužytos viltys gali būti estetiškos. Argumentą tokiam spėjimui randu „Sufalsifikuotame dienoraštyje 2“: „Ką nors tvirtai atsakyti apie mūsų ir visos kūrinijos kančių prasmę galėtų tiktai Tas, Kuris įstengia vienu metu suvokti visas visų daiktų ir reiškinių prasmes iš visų įmanomų ir neįmanomų pozicijų… Bet… O gal vis dėlto mėginti ir man spėti? Mėginu… Užsimerkiu ir tyliai sakau: estetinė…“ (Kursyvas autoriaus.)