O pasakojimas tęsiasi

 

Miguelis de Unamuno y Jugo (1864–1936) – ispanų rašytojas ir filosofas, priklausęs vadinamajai 1898-ųjų kartai. Prozoje praktikavo savo paties sugalvotą žanrą – rimoną (isp. nivola), kurio reikalavimus – tekste turi būti kuo mažiau aprašymų, veiksmas turi plėtotis tik per dialogus ir monologus, literatūra turėtų skleisti filosofines idėjas, į tekstą reikia aktyviai įtraukti skaitytoją ir t. t. – aiškiausiai aprašė ir pritaikė rimone „Migla“ (Niebla, 1914). Apsakyme „O pasakojimas tęsiasi“ (Y va de cuento) iš rinkinio „Mirties veidrodis“ (El espejo de la muerte, 1913) galioja rimono taisyklės, o svarstomi klausimai – tokie patys kaip ir „Migloje“: realybės ir fikcijos, autoriaus ir herojaus santykiai.

Vertėja

 

 

O pasakojimas tęsiasi

 

 

Migelį, mano pasakojimo herojų, paprašė pasakojimo. Herojų? Taip, herojų! O kodėl? – paklaus skaitytojas. Na, pirmiausia dėl to, kad visų pasakojimų ir eilėraščių veikėjai turi būti herojai, net pagal apibrėžtį. Pagal apibrėžtį? Taip! Kaipgi ne, pažiūrėkime.

 

Klausimas: kas yra herojus?

Atsakymas: tas, kuris suteikia progų apie jį parašyti epą, epinikijas, epitafiją, apsakymą, epigramą, o gal bent straipsnelį laikraštyje ar kokią menkavertę frazę.

 

Achilas buvo herojus, nes juo jį padarė toks Homeras ar kažkas kitas į jį panašus, sukurdamas „Iliadą“. Taigi herojus sau naudoti ir pasitenkinti sukuriame būtent mes, rašytojai (ak, kilnusis pašaukimas!), nes jei nebūtų literatūros, nebūtų jokio heroizmo. Mintis apie nežinomus herojus – tai tik mažutėlių pasiteisinimas. Būti herojumi reiškia būti apdainuotam!

Be to, Migelis iš mano pasakojimo yra herojus dėl to, kad jį paprašė pasakojimo. Tas, kurį paprašo pasakojimo, jau vien dėl paties prašymo yra herojus, o tas, kuris prašo, yra kitas herojus. Jie abu herojai. Taigi mano Migelis yra herojus, o toks Emilijus jį paprašė pasakojimo, taigi mano Emilijus yra herojus, paprašęs Migelį pasakojimo. Ir taip šis plėtojasi man berašant. Kitaip sakant,

 

           šiek tiek sukčiaujant du jau aprašyti.*

 

O mano herojus sėdi priešais baltus ir pageltusius lapus įsmeigęs į juos akis, galvą laiko delnuose, alkūnes atrėmęs į darbo stalą, – manau, kad iš šio apibūdinimo skaitytojas susidarys geresnį vaizdą, nei kad būtų iliustracijoje, – ir sako sau: „Gerai, tai apie ką man dabar rašyti tą pasakojimą, kurio mane prašo? Kaip parašyti pasakojimą tokiam kaip aš, kuris pagal profesiją nėra pasakojimų rašytojas?! Juk būna romanistų, kurie parašo po vieną, du, tris ar daugiau romanų per metus, būna ir tokių, kurie parašo romaną tik atėjus įkvėpimui. O aš net ne pasakojimų rašytojas!“

Ir tikrai, Migelis iš mano pasakojimo nėra pasakojimų rašytojas. Kai kitados juos atsitiktinai kurdavo, ištraukdavo arba iš matytų ar girdėtų nutikimų, sujaudinusių jo vaizduotę, arba iš vidinių gelmių. O juk traukti pasakojimus iš pačios gelmės, versti literatūra pačias intymiausias sielos audras, pačius dvasingiausius minčių skaudulius – ak, bet juk apie tai… Bet juk apie tai jau tiek daug yra pasakę visų laikų ir visų šalių poetai lyrikai, kad mums mažai belieka pridurti.

Dargi visi mano herojaus pasakojimai turi vieną itin nepatogų bruožą daugeliui pasakojimų skaitytojų (o jie bendroje skaitytojų kategorijoje sudaro specialią grupę): jo pasakojimuose nėra siužeto ar to, kas vadinama siužetu. Daug daugiau dėmesio kreipiama į perlus, o ne į siūlą, ant kurio jie suvyti, o juk pasakojimų skaitytojams kur kas įdomesnis yra suvijimas, būtent suvijimas, o ne vijimasis, nors mes, daugiau ar mažiau lotynistai, kartais imame galvoti, kad šis žodis susijęs su venor, venari, venatus (nepamirškite, ponai, kad esu akademikas, ir būtent iš to minta mano vaikai, nors retsykiais priešpiečiauja iš kokio primiršto pasakojimo).

 

           O štai jau pusė antrojo kvarteto.

 

Mano pasakojimo herojui pasakojimas tėra pretekstas pateikti apytikriai išmoningus pastebėjimus, fantazijos vaisius, gyvenimo paradoksus ir panašiai. Nuoširdžiai tariant, tokiu būdu sumenkinamas pasakojimo orumas, mat tikroji pasakojimo vertė – lyg taip yra sakoma – slypi jame pačiame ir dėl jo paties. Migelis nemano, kad svarbiausia – dėmesys naratyvui, jam nerūpi, kad skaitytojas pats sau vis kartotų: „O dabar kas bus?“ arba: „O kaip tai baigsis?“ Sykiu jis žino, kad kai kurie, pradėję skaityti tuos neįtikėtinai įdomius romanus, pasižiūri į paskutinius puslapius, pamato atomazgą ir toliau nebeskaito.

Dėl to jis galvoja, kad geras romanas turi būti be atomazgos, kaip jos dažniausiai neturi pats gyvenimas. Arba jis turi būti su dviem ar daugiau atomazgų, pateiktų dviejuose ar daugiau stulpelių, kad skaitytojas galėtų iš jų pasirinkti labiausiai tenkinančią. Aišku, tai absoliučiai arbitralu. Ir šis manasis Migelis yra kiek tik įmanoma arbitralus.

Gerame pasakojime svarbiausia – situacijos ir peripetijos. Ypač pastarosios. Ak, peripetijos! Kalbant apie jas galima prisiminti garsųjį melodramų kūrėją d’Eneri: „Dramoje (o sakydami „drama“ sakome „pasakojimas“) svarbiausia – situacijos; sukurkite patetišką ir jausmingą situaciją ir neberūpės, ką joje kalba personažai, nes publika, kai verkia, nieko negirdi.“ Koks taiklus šis pastebėjimas apie publiką, kuri, kai verkia, nieko negirdi! Vienas buvęs garsaus aktoriaus Antonijaus Viko sufleris man pasakojo, kad operoje „Piliečio mirtis“, kai šis tarp dviejų kėdžių vaidindavo mirštąs ir ponios jį stebėdavo pro binoklius, jais dangstydamos ašaras, o vyrai apsimesdavo neva bandą jas nušluostyti, tuomet didysis Vikas, skambant kriuksintiems žagsuliams ir agonijos pertraukiamoms frazėms, berdavo jam, sufleriui, kažkokius buhalterinius nurodymus. Štai ką reiškia mokėti pravirkdyti!

Taip. Tas, kuris pasakojime, lygiai kaip ir dramoje, moka pravirkdyti ar prajuokinti, gali jame pasakoti viską, ką panorėjęs. Publika, kai verkia arba juokiasi, juk nieko nesupranta. O štai mano pasakojimo herojus buvo apsėstas žalingos pasipūtėliškos manijos, norėdamas, kad publika – jo publika, žinoma! – suprastų tai, ką jis rašo. Ar esate kur matę tokį pretenzingumą!

Tikiuosi, kad skaitytojas nesupyks, jei akimirką pertrauksiu savojo pasakojimo siužetinę giją, sugriaudamas literatūrinį priesaką dėl pasakotojo beasmeniškumo (žr. Flobero „Laiškus“ bet kuriame iš penkių jo „Raštų“ tomų; išleisti Paryžiuje, sudarytojas Lui Konaras, MDCCCXX), nes noriu pasipriešinti tai kvailai savo pasakojimo herojaus pretenzijai, kad publika domisi tuo, ką jis rašo. Nejau jis nežino, kad dauguma žmonių skaito tikėdamiesi nesuprasti? Ar ne pakankamai keblumų kiekvienas turi dėl savo paties skausmų, nusivylimų ir rūpesčių, kad dar leistųsi įtraukiamas į svetimus? Rytais, kai gerdamas kakavą skaitau laikraštį, tą darau norėdamas prasiblaškyti, praleisti laiką. Žinome išmintingojo granadiečio** aforizmą: „Svarbiausia – praleisti laiką.“ Kitas išminčius, šįsyk iš Bilbao, o tai esu aš, prie jo pridūrė: „Bet neprisiimant rimtų įsipareigojimų.“ Laikraščio skaitymas – tai vienas mažiausiai įpareigojančių laiko praleidimo būdų. Taigi jei paimu romaną ar kitą pasakojimą, tai tikrai ne tam, kad jis primintų gilius mano paties sielvartus ir skausmus, o tik tam, kad nuo jų prasiblaškyčiau. Dėl to nesuprantu to, ką skaitau, netgi skaitau tikėdamasis nesuprasti…

Tačiau mano pasakojimo herojus yra pasipūtęs ir nori rašyti taip, kad kiti suprastų, o kadangi taip būti negali, todėl natūralu, kad jam teišeina kažkokie paradoksai.

O kaip suprasti, kokie paradoksai? Ak, aš nežinau, bet lygiai taip pat to nežino tie, kurie apie juos kalba tarsi niekindami, nors iš dalies apsimestinai; bet mes suprantame vienas kitą, o to užtenka. Ir būtent šmaikštumas, kurį sukelia paradoksai, kaip ir humore, kyla iš to, jog retas kuris apie juos kalba ar žino, kas tai yra. Svarbiausia – praleisti laiką, taip, bet neprisiimant rimtų įsipareigojimų; o ar koks rimtas įsipareigojimas įgyjamas pažymint, kad kažkas yra paradoksas, net nežinant, kas tai iš tiesų yra, arba priskiriant jį humoro kategorijai?

Aš, kaip ir mano pasakojimo herojus, taip pat esu herojus ir dar graikų kalbos dėstytojas, todėl žinau, ką etimologiškai reiškia „paradoksas“: jis sudarytas iš prielinksnio para, nurodančio, kad kažkas yra pakraštyje, kad eina šalia arba prieš srovę, ir iš doxa, nuomonės. Žinau, jog tarp paradokso ir erezijos mažas skirtumas, bet…

Bet kuo visa tai susiję su pasakojimu? Grįžkime prie jo.

Palikome mūsų herojų – pradžioje jis buvo mano, o dabar, drauge skaitytojau, jau tavo ir mano, tai yra mūsų, – alkūnes atrėmusį į stalą, akis įsmeigusį į baltus lapus ir panašiai (žr. ankstesnį aprašymą), sau sakantį: „Gerai, tai apie ką man dabar rašyti?..“

Mintis apie rašymo pradžią (ir net nebūtinai dėl to, kad atrandamas reikalas, bet tam, kad jis būtų atrastas) yra viena iš baisiausių neišvengiamybių, su kuria susiduria herojus gaminantys rašytojai ir, savo ruožtu, patys herojai. Nes koks dar gali būti aukščiausias heroizmas, jei ne herojų kūrimas, herojų pasakojimas? Aišku, jei ne pats herojus sukuria savo kūrėją – tokią nuomonę nuostabiai ir giliai išskleidžiu knygoje „Don Kichoto ir Sančo gyvenimas pagal Migelį de Servantesą Saavedrą“ (Madridas, Fernando Fe knygynas, 1905), kurią čia, pasitaikius progai, pareklamuoju. Šiame veikale įrodinėju, kad tai Don Kichotas sukūrė Servantesą, o ne atvirkščiai. O kas tuomet sukūrė mane? Šiuo atveju nelieka abejonių – tai mano pasakojimo herojus. Taip, tesu tik savo pasakojimo herojaus fantazija.

Tęskime? Jei būtų mano valia, drauge skaitytojau, kiek tik panorėsite; bet bijau, kad tai gali virsti pasaka be galo. O juk toks ir yra gyvenimo pasakojimas… Nors – ne! Ne! Tas, kuris gyvenimo, baigiasi.

Turint tokį pretekstą, čia būtų gera galimybė papostringauti apie trumpą šio dūlaus gyvenimo trukmę ir jo ištarmių tuštumą, o tai suteiktų šiam pasakojimui tam tikrą moralizuojantį braižą, kuris jį pakeltų virš tik pralinksminti siekiančių neskoningų pasakojimų lygio. Nes menas turi būti pamokantis. Taigi pabaigai:

          

Moralas. Šiame varganame pasaulyje viskas baigiasi: net ir pasakojimai bei skaitytojų kantrybė. O aš nemoku piktnaudžiauti.

 

PABAIGA

 

Vertė Aistė Kučinskienė