Lietuvos 100-metis. Vilniaus J. Basanavičiaus gatvė
Jeigu kada pėsčiomis kilsite J. Basanavičiaus gatve į viršų, pasidarykite pramogą, paskaitinėkite iškabas. Dešiniojoje gatvės pusėje praeisite „City Chef Barbecue“, „Reformatai Park Hotel“, „Klerr“, „Expressive Coffee & Gourmets“, „Mad Beauty Squad“, „Fishop“. Maždaug ties šia sąrašo vieta aš jau būnu parėjusi namo, tačiau neabejoju, kad likusioje gatvės atkarpoje rastumėte, kuo jį papildyti. Tiesa, įvairios maitinimo įstaigos atsiranda ir dingsta tokiu greičiu, kad kai nuspręsite ta gatve pasivaikščioti, pavadinimų sąrašas gali būti visiškai kitoks. Iš manojo jau dingo „Mama food – take away“ ir „Sushi Stop“. Pastarosios užkandinės net pasigendu. Kartu su šalia esančia žuvies parduotuve jų iškabos buvo puikus kalambūras („Fishop / Sushi Stop“). Klausiate, kokia tų pavadinimų fiksavimo prasmė? Man tai savotiškos lažybos. Spėlioju, kiek prireiks laiko, kol tarp visų iškabų lietuviškai liks užrašyta tik viena – „Lietuvos kultūros ministerija“. Žinoma, dar lieka „Lietuvos rusų dramos teatras“, bet šis užrašas taip aukštai, kad dažniausiai nė nepastebimas. „Vakarietiškumo“ procesą stabdo ir dvi dailės galerijos, gan giliai „įsiinkaravusios“ į lietuvių kalbą. Kai visi ar bent dauguma pavadinimų taps angliški, eilinės kultūros nakties metu bus galima pasiūlyti J. Basanavičiaus gatvėje žaisti papildytos realybės žaidimą – vietoj pokemonų gaudyti nebeegzistuojančius lietuviškus pavadinimus, iškabas, užrašus meniu lentose. Žaidimą pavadinčiau „Patriarchas“.
Pastaraisiais metais pradedu vis labiau suprasti lenkus, tebedūsaujančius dėl prarastojo Vilniaus. Vienas garsus Lietuvos bičiulis paskaitoje sakė, kad Vilnius yra kiekvieno lenko širdyje, kaip Sevastopolis – ruso. Esą nė vienas rusas (net ir nepritariantis Rusijos agresijai Ukrainoje) nepasakys, kad Sevastopolis yra ukrainietiškas miestas. Šiuos sentimentus, kaip ir jų apraiškas, pavyzdžiui, puodelius su užrašu „Polskie Wilno“ patriotinės atributikos parduotuvėse, galiu suvokti tik teoriškai. Seniesiems prieškario lenkams, su grafomanišku atkaklumu fiksuojantiems atsiminimuose menkiausias gyvenimo Wilno smulkmenas, turintiems ką papasakoti kone apie kiekvieną Wielka Pohulanka* namą, priešingai, jaučiu nuoširdžią simpatiją. Suprantu jų apmaudą ir pyktį, po daugelio metų pamačius neatpažįstamai pasikeitusį Wilno. Kai kuriems jų paliekant Vilnių buvo maždaug tiek pat kiek man, kai kartą buvome priversti išsikelti iš J. Basanavičiaus gatvės.
„O tu apskritai turėtum patylėti. Tau gražūs tik prieškario žydų butai“, – kažkada pergalingu argumentu užbaigė vienas bičiulis mūsų ginčą dėl tuomet išpopuliarėjusio Provanso stiliuko. Žinoma, jis, kaip paprastai, klydo, tačiau pirmasis mūsų butas J. Basanavičiaus gatvėje iš tiesų giliai įsirėžė atmintin. Dideliame trims šeimoms padalintame bute mums buvo tekę pusantro neišvaizdaus kambario byrančiais gipsiniais lubų apvadais. Mes ir rusakalbiai kaimynai į butą patekdavome per virtuvę. Jos viduriu ėjusi nematoma demarkacinė linija baigdavosi „neutraliąja zona“ prie vienintelės ten buvusios kriauklės. Tretieji kaimynai naudojosi paradiniu buto įėjimu ir turėjo atskirą virtuvėlę, įrengtą kadaise puošniame vestibiulyje. Buvau šventai įsitikinusi, jog su rusakalbiais nesutariame dėl to, kad jie užsigrobė vonios kambarį ir mes esame priversti maudytis viešojoje pirtyje. Iš buto buvome iškeldinti vieni paskutiniųjų, todėl turėjau galimybę ištyrinėti buvusių virtuvės kaimynų valdas. Labiausiai knietėjo sužinoti, ar jie kartais nenaudojo vonios agurkams raugti. Mano nusivylimui, tamsiame, pelėsiais dvokiančiame kambariuke vonios nebuvo, tik lentynos su žymėmis, paliktomis stiklainių. Tėvas vėliau aiškino, kad vonia greičiausiai buvo panaikinta dar pokariu. Kaip pasakojo seniausi namo gyventojai, tada mūsų bute buvo įsikūrę enkavėdistai. Esą bijodami dėl savo saugumo būtent jie sutvirtino laukujes virtuvės duris metaliniais skląsčiais ir storais skardos lakštais. Vaikystės draugei tekęs kambarys aukštomis, gausiai lipdiniais dekoruotomis lubomis ir puošnia baltų koklių krosnimi atminties užkaboriuose išliko nutviekstas saulės ir prakvipęs parketo vašku. Kambario būta tokio didelio, kad galėdavome dviratukais lenktyniauti aplink jo viduryje stovėjusį valgomojo stalą ir nekeldavome jokios grėsmės kampe augusiai palmei. Kai po penkerius metus trukusio kapitalinio remonto grįžome į tą patį namą, gavome butą negrabiai nutinkuotomis sienomis ir siūbuojančiomis grindimis. Tais visuotinio deficito laikais grindis kloję statybininkai išvogė dalį lagių. Iš karus pergyvenusio namo grožio buvo likę tik dalis fasado, viena paradinė laiptinė įmantriais ketaus turėklais ir iš balkono atsiverianti Vilniaus senamiesčio panorama – beveik tokia kaip Jano Bułhako nuotraukose.
Emocingų ir įtaigių atsiminimų apie Vilnių autorė Gražina Mareckaitė yra siūliusi įsteigti internetinę „Vilniaus netekčių knygą“ ir registruoti joje ne tik didžiuosius praradimus, bet ir daugelio nevertinamų smulkmenų netektį. J. Basanavičiaus gatvėje per keturiasdešimt metų būčiau užpildžiusi ne vieną tokios knygos puslapį. Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį siekdami praplėsti jiems priklausančių komercinių patalpų plotą jų savininkai sutartinai lupo lauk riedulius, kuriais kitados buvo sutvirtinti namo pamatai. Didindami langus ir duris vis nukaldavo kokį piliastrą, spynos akmenį ar kitą dekoratyvinį elementą. Vėliau prasidėjo „euroremontai“ ir gatvėje pastatyti konteineriai užsipildydavo senovinėmis dvivėrėmis durimis bei gipsinių lipdinių likučiais. Labiausiai gaila J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryžoje buvusio granito rutulio. Jo likimą bandžiusios išsiaiškinti G. Mareckaitės spėjimu, rutulys greičiausiai nukeliavo į kieno nors privačias valdas. Senovinė pėsčiųjų perėja, primenanti grindinyje įspaustas žalvarines spaudes, šioje sankryžoje buvo panaikinta dar anksčiau. Dabar į atliekų konteinerius J. Basanavičiaus gatvėje keliauja lietuvių kalba, o jos klasikai prisimenami nebent parduodant nekilnojamąjį turtą. „Šiame name ir netgi šiame bute gyveno lietuvių visuomenininkas Masonų ložės narys Andrius Bulota, o vėliau net pati Žemaitė!“ – sakoma viename skelbime. Įdomu, ar skelbimo autoriai nutuokia, kad daugumai interesantų šie asmenys reiškia ne daugiau, nei Anglijos karalienei Elžbietai ar kitiems pasaulio galingiesiems reiškė ponas Piekielny, apie kurio „menkutę egzistenciją“ jiems pranešė Romainas Gary ir tai aprašė „Aušros pažade“?
Iš balkono vis dar matomoje senamiesčio panoramoje šiandien dominuoja kranas. Statybvietėje ant Išganytojo kalvos. Ryto ūkams dar neišsisklaidžius, jis kartais primena milžinišką pranciškoniškąjį kryžių, o sparčiai kylantys „Misionierių sodai“ – Italijos kapinėse matytus kolumbariumus. Svarstau, gal dar nevėlu paversti juos mauzoliejumi ir laidoti ten labiausiai miestui nusipelniusius vystytojus ir plėtotojus. Matomiausioje vietoje būtų galima užrašyti kokią citatą iš nekilnojamojo turto „agitkų“, pavyzdžiui, „po mažu tampame vakarietišku miestu“. Na ir, žinoma, prierašą – „amžinai dėkingi vilniečiai“. Pastatas būtų taip gerai matomas iš daugelio miesto vietų, kad turėtume savotišką „Tėvynės altoriaus“ (Viktoro Emanuelio II paminklo) reminiscenciją ir galėtume puikuotis, jog Vilnius tampa panašus į Romą. Nes panašus į Florenciją jis jau niekada nebetaps. Florencijos panoramoje tebedominuoja Filippo Brunelleschi kupolas. Ir net iš paties aukščiausio miesto taško (kapinių prie Šv. Minjato ant kalno bazilikos) sunku įžvelgti modernius statinius, tenka pasitelkti optiką. Įdomu, kiek Vilniuje liko vietų, kur į senamiesčio panoramą dar nėra agresyviai įsibrovę naujieji statiniai? O kelios iš jų yra viešai ir lengvai prieinamos, kad galėtume ta panorama pasigėrėti? Spėju – nedaug, nes pastarąjį dešimtmetį vystytojai Vilniuje elgiasi panašiai kaip sklypų paežerėse savininkai. Įsigytąją valdą aptveria, senuosius medžius iškerta ir pastato maksimalų pelną duosiantį gyvenamąjį namą. Potencialiems patalpų savininkams reklamuojama „daugiasluoksnė“, „bokštais nusagstyta“ Vilniaus panorama greičiausiai yra itin pelninga prekė. Šalia tokio namo po kurio laiko neretai išdygsta naujas daugiabučių blokas, užstojantis pirmajam horizontą ir leidžiantis Vilniaus vaizdus parduoti antrą kartą.
„Radai su kuo lyginti“, – pakomentuotų vienas mano pažįstamas ir greičiausiai stotų vystytojų
pusėn. Sentimentų Vilniaus praeičiai jis nejautė. Vadino jį Rusijos imperijos provincijos miestu ir vertino „prestižinis“ ir „neprestižinis“ kategorijomis. Miesto tankinimas ir nekilnojamojo turto rinkos plėtra suteikė jam galimybę pagaliau apsigyventi kitados sovietinio elito pamėgtame rajone, todėl vystytojų ir jų vykdomos Vilniaus „vesternizacijos“ atžvilgiu jis buvo nusiteikęs labai palankiai. Tą pažįstamą laikiau tipiniu sovietiniu prisitaikėliu, sergančiu lengvos formos istorinės atminties sutrikimu. Kurį laiką maniau, kad toks mąstymo būdas traukiasi praeitin, kol, savo siaubui, pamačiau jį atgimstant architektūrai ir miesto plėtrai skirtuose interneto forumuose bei žiniasklaidos komentaruose. Daliai tokių forumų dalyvių nauji modernūs statiniai yra savaiminis gėris, o visi besipriešinantieji beatodairiškai tokių projektų plėtrai – „talibanas“, stabdantis Vilniaus pažangą. Nežinau, kokiai mūsų visuomenės daliai atstovauja taip mąstantieji. Jeigu taip mąsto dauguma, tai saujelei visuomenininkų, besirūpinančių Vilniaus paveldo išsaugojimu, tenka nepakeliamas uždavinys – ginti urbanistinį miesto išskirtinumą, jo istorinį kraštovaizdį nuo žmonių, kurių santykis su miestu primena personažo iš pokarinio sovietinio filmo. Atėjęs į pasimatymą su pusamže, jam visiškai nesimpatiška moterimi, apdujęs nuo išgerto alaus, jis praranda budrumą ir į klausimą, kas jam joje labiausiai patinka, atsako: „Žilploščiad’.“
Tokiomis aplinkybėmis dar įdomesnis tampa kone sakralios lenkų meilės Vilniui fenomenas. Jo nepaaiškinsi tik nenoru susitaikyti su Vilniaus praradimu ar netekties skausmo penima nostalgija. Kad ir kaip nemalonu būtų pripažinti, istorijos mitams atviresni lenkai greičiausiai bus išsiugdę ir geresnę istorinę atmintį. Tai puikiai atskleidžia „pamirštųjų karių“ mitas. Jei kartas nežinote, tai „pamirštaisiais kariais“ Lenkijoje vadinami pogrindžio kovotojai, 1944–1963 m. gynę šalies nepriklausomybę ir priešinęsi jos sovietizacijai. „Esu lenkas ir visada juo būsiu. Nužudėte man Pileckį** ir aš jūsų, kurvų, nekenčiu“, – stūgauja budulis buitinio konflikto metu ir užsipuola kaimynystėje gyvenančią rusę. Šioji išpuolį nufilmuoja, o įrašą išplatina vienas įtakingiausių Lenkijos dienraščių. Incidento būta tikrai šlykštaus ir galbūt nederėtų jo pateikti kaip pavyzdžio, tačiau jis puikiai atskleidžia šiuo metu ypač išryškėjusį „pamirštųjų karių“ mito paveikumą. Na niekaip neįsivaizduoju kokio mūsų pusgalvio panašiomis aplinkybėmis rypaujančio dėl pokariu nužudytų partizanų. Net Adolfo Ramanausko-Vanago metams pasibaigus. Nors šiuo metu „pamirštųjų karių“ mitas ir yra tapęs valdančiosios „Teisės ir teisingumo“ partijos vykdomos istorijos politikos dalimi, o jį formuojant aktyviai dalyvauja įvairiausios valstybės institucijos, šis savotiškas sąjūdis pokario pasipriešinimo dalyviams įamžinti kilo iš apačios. Pagrindiniu postūmiu tapo 2007 m. pasirodžiusi knyga apie pogrindines pokario organizacijas. Nors praėjo daugiau nei dešimt metų, žiūrint iš šalies atrodo, kad Lenkijos visuomenė aktyviai prisideda prie „pamirštųjų karių“ atminimo įamžinimo ir net pradeda suteikti jam savotiško liaudiško pamaldumo. Kai kurie žinomiausių „pamirštųjų karių“ buvo glaudžiai susiję su Vilniaus kraštu, todėl šis procesas padeda lenkams atrasti naujų ryšių su Vilniumi. Nostalgiškąjį prieškario Wilno pasakojimą papildo dabartinei kartai priimtinesnis „pamirštųjų karių“ mitas. Prieškariu mes taip pat buvome susikūrę nepaprastai paveikų mitą. Vilniaus atgavimo idėja telkė tautą ir skatino patriotizmą. Dalies dabartinių Vilniaus gyventojų su juo nesieja nei mitai, nei prisiminimai. Stebėdama lenkus vis dar bandau suprasti, kas turėtų įvykti Lietuvoje, kad prieš beveik aštuoniasdešimt metų atgautame mieste nustotume elgtis kaip kolonistai.
Šią vasarą J. Basanavičiaus gatve Aušros vartų link nužingsniavo dar vienas lenkų piligrimų būrys. Beveik toks pat kaip ir ankstesniais metais: pusamžės moteriškės pramaišiui su jaunomis šeimomis, keletas kunigų, iš megafono sklido giedamos giesmės. Pakeliui į Vilnių, Butrimonių bažnyčioje, jie paliko lentelę „pamirštųjų karių“ sanitarei Danutai Siedzikównai-Inkai atminti. Joje – sidabrinė širdis su žeme nuo Inkos kapo. Visai kaip votai Aušros vartų Mergelei ar Palestinos žemės inkliuzai Tytuvėnų Kristaus laiptų koplyčioje…
– – –
* J. Basanavičiaus gatvė iki 1939 m. vadinosi Didžioji Pohulianka.
** 1948 m. nužudytas Lenkijos kariuomenės kavalerijos kapitonas Witoldas Pileckis yra vienas garsiausių „pamirštųjų karių“. Antrojo pasaulinio karo metais W. Pileckis savo noru buvo patekęs į Aušvico koncentracijos stovyklą ir iš ten siuntė sąjungininkams informaciją apie stovykloje vykstančias žudynes.
Pranešimas skaitytas rugpjūčio 16–19 dienomis vykusiame tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“