Lauko kepsnių eksperto vadovas Nr. …
Šie metai pilni mums brangių jubiliejų, o dar pilnesni patoso, netgi pompastikos kupinų jų paminėjimų. Ir čia aš nesišaipau: jubiliejai iš tikro brangūs, o paminėjimų perėjimai nuo iškilmingumo iki sacharininio saldumo priklauso nuo organizatorių (įtariu, kad dauguma jų yra reklamos specialistai, kuriems dzin, ką reklamuoti, kad tik būtų sumokama) suvokimo. Taigi, gerai suvokdamas švenčių reikalingumą ir būtinumą, žavėdamasis jų rengėjų išmone ir fantazijos turtingumu, kartais susimąstau: primum – kiek čia yra nuoširdumo ir tikro jausmo? Secundum – jeigu paminėtos savybės šiems asmenims tikros, tai kiek jas pramuša nežinojimas, naivumas ir paprasčiausias kvailumas? Tertium – kiekvienas laikmetis turi bruožų, kurie vėlesnėms kartoms tesukels juoką: panašiai reaguos jų palikuonys, panašiai atsimename mes pirmtakų ir savo pačių ne visados prisimintinus poelgius.
Pabandysiu detaliau.
Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu turėjau gudrų ir suktą viršininką: bendraamžiai ir draugeliai jį vadino Žydu (atsiprašau šios tautos atstovų, jų nenoriu įžeisti – tai tik rodo mūsų ir jų tautų mentalitetus). Kontrabandinių prekių vežiojimams į Lenkiją pabodus, žmogus nusprendė žengti į politiką – iš pradžių balotiruotis rinkimuose į miesto savivaldybę. Laisvi rinkimai tuo metu buvo naujovė, todėl netgi aš entuziastingai įsitraukiau į rinkimų kampaniją. Kompiuterija žengė tik pirmuosius žingsnius, todėl rinkimų plakatą montavau man žinomais būdais: klijavau pušyno fone dirbtine šypsena išsišiepusio kandidato nuotrauką, spausdintas neva jo tezes. Viską vainikavo motto – SU SĄJŪDŽIU UŽ LIETUVĄ! Pirmasis turas mūsų kandidatui praėjo sėkmingai – tarp keliolikos buvo pirmas. Tiek buvo tikras dėl sėkmės, kad jis, o ir visi kiti trupučiuką atsipalaidavome tikėdamiesi lengvos pergalės ir – mūsų kandidatas patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Nuo tada išgirdęs žodį „Sąjūdis“ imdavo keiktis labai labai negražiais žodžiais. Ir tai turėtų iliustruoti įsitikinimų tvirtumą ir ištikimybę nesamiems principams.
Antruoju punktu paminėčiau kitados garsius aktorius, sportininkus, leidžiančius panaudoti savo atvaizdus ir balsus pačioms kvailiausioms stebuklingų čiužinių, stulbinančio poveikio plovimo ar tualetinių priemonių, visas ligas gydančių vaistų reklamoms. Rašau ir matau tokią buvusią žvaigždę, užrašo „Čia gyventi verta“ fone žiaumojančią mėsainį ar kitokį šlamštainį. Na, pinigai daug ką lemia.
Autoriaus piešinys
Toliau plūsteli visas mūsų pilko gyvenimo margumynas: nuo realybėje nesusigaudančių, o dažniau apsimetančių, bet už mus visus geriau ją perpratusių ministrų iki mergelių, ekrane teigiančių, jog Antrąjį pasaulinį karą laimėjo lietuviai su Vytautu priešakyje. Didieji jubiliejai lyg ir praėjo, Dainų šventės dalyviai išsivažinėjo, o kas liks atmintyje? Skandalų mėgėjai turėtų būti patenkinti – Didysis kotletų karas, nustelbęs net švenčių iškilmingumą, įvyko! Neaišku, dėl kokios priežasties kilo, kas jo iniciatoriai – konkurentai, išpaikintų vaikučių mamytės ar kažkoks naujai seniai susikūręs pažangus sambūris. Televizorių ekranuose nebuvo matyti agonijos ištiktų besitampančių, netgi dizenterija besikamuojančių šventės dalyvių veidų. Matyti ekrane paaugliai gūžčiojo pečiais ir teigė, kad viskas skanu ir viskas gerai. Gera ir gražu buvo žiūrėti į vaidilutes prikabintomis geltonomis kasomis ir purpurinėmis lūpomis, degantį pseudopagonių laužą, vaikučius nertomis iš lino kepurėlėmis. Beveik viskas pagal geriausius aštuntojo dešimtmečio „Lietuvos“ ansamblio standartus. Tetrūko tautinės juostos su išaustu rusišku užrašu „Družba narodov“. Gal esu labai irzlus, bet perfrazuodamas vieno rusų disidento žodžius, kad jam už komunistus baisesni tik antikomunistai, galiu pasakyti, jog už tikrus priešus man baisesni tik ultrapatriotai. Naiviai galvojau, kad megztų berečių epocha pasibaigusi, bet, pasirodo, atėjo nauja karta lino drabužiais, grojanti kanklėmis pasaulio klasiką, benzininiais pjūklais pjaustanti iš šimtamečių ąžuolų pirmaprades būtybes. Pasigedau ant iešmo virš laužo kepamo šerno, bet šis noras tikriausiai atsirado dėl televizijos reklamų, įvairiomis formomis teigiančių, kad tikra vasara, džiugios atostogos, linksmos šventės galimos tik kepant kažką kepsninėse. Netgi įsigijau delno dydžio veikalą šia tema. Todėl ir rašinio pavadinimą pasirinkau panašų, nes, jaučiu, jubiliejai, jų paminėjimai gali išblėsti atmintyje, bet kepsnių paruošimo būdai išliks ilgam, o ir šių metų vasarą galėčiau pavadinti Kepsnių vasara, bet iš atsargumo, kad būsiu išvadintas plagiatoriumi – panašiu pavadinimu net filmas sukurtas, – rašinio tokiu pavadinimu nevardinsiu.
Kai kas gali pagalvoti, kad aš prieš kepsnius. Ne, tikrai ne prieš. Žinoma, su kai kuriomis išlygomis. Pavyzdžiui, aštuntojo dešimtmečio viduryje keliavau po Kaukazą su turistine poilsine grupe. Visi kaukaziečiai, kad ir kokios tautybės, reikšmingai žiūrėdami į akis, pareikšdavo, kad tikrą (!) šašlyką galintys (mokantys) kepti tik jie. Šiam įvykiui buvo ruoštasi ilgai. Galiausiai pusiaunakčiais pasiėmę iš kažkur paruoštą mėsą patraukėme į auštikalnių pievą. Procedūra užtruko, visi nekantravo greičiau paragauti to kulinarijos šedevro, o aš mąsliai žiūrėjau į pakrūmėje gulinčią mėsą, kuri iš rausvos nuo aplipusių musių įgavo juodą spalvą, ir abejojau, ar labai noriu to šašlyko. Mūsų iškilusis kepėjas, pareiškęs, kad šašlykus gali kepti tik vyrai, pravijo netgi labai paslaugią tautietę. Na, tokią, kuri sugebėdavo vasarą į Kaukazą nuvažiuoti kelis kartus, aišku, ne į Kazbeką ar Elbrusą pasižiūrėti, tokią, kuri ištirpdavo iš laimės vietinių machos pavadinta užsieniete, gal net poliačka. Noras paragauti tikro šašlyko galutinai išnyko po pirmojo kąsnio ištryškus rausvam skysčiui. Perkeptos mėsos negarbinu, bet abejones dėl geriausių kepsnių galutinai įtvirtino matyta laida apie geriausiai pasaulyje keptą jautieną iš įvairiausių šalių, regis, septyniolikos vietovių. Vargšai galvijai maistui žudomi nuo vaikystės iki gilios senatvės visada teigiant, kad tiktai taip ir ne kitaip. Todėl, norėdamas valgyti, kepuosi pats pačiu primityviausiu būdu – valgyti juk visada gera ir tikrai nejuokinga. Truputį juokinga ir labai nuobodu, kai susiduri su to išaukštinimu, labai nuobodu ir pikta, kai rimtais veidais peršamos kvailystės, melai ir apgaulės. Į rankas pakliuvo 1978 metų „Iskusstvo“ – buvo toks žurnalas Sovietų Sąjungoje. Perverčiau kelis numerius, pilnus leninų, brežnevų ir kitokių į juos panašių, – jie buvo pavaizduoti didūs ir taurūs, o jų autoriai būdavo garbinami kaip aukščiausio rango menininkai, apdovanojami prestižinėmis premijomis. Kiekviename numeryje spausdintas iš tikro bent vienas vertingas straipsnis iš pasaulio meno istorijos su reprodukcijomis, bet vertingiausias man pasirodė numeris su pavyzdiniais (privalomais) kiekvienam SSRS dailininkų sąjungos nariui socialistiniais įsipareigojimais. Prisiminiau, kad apie tuos metus bendradarbė rašė soc. įsipareigojimus ne tik vyrui, bet ir kitiems traumatologinio skyriaus chirurgams. Visiems buvo ir pikta, ir juokinga, bet dėl tokių nesąmonių įprastumo niekas pernelyg galvos nesuko. Į šią praeitį dabar tik ranka numojame, o kada ateis laikas, kai galėsime spjauti į šiuolaikinį paukštyną? Erelis nukrito, nukris ir gandras, o tada koks paukštelis sučiulbės? „Lakštingala negali nečiulbėti“, – rašė viena didžiausių mūsų poečių. Todėl, kol nesibaigė KEPSNIŲ VASARA, gyvenkime joje.
