Irena

Audronė ir Irena. Pedagoginiame institute pas Irenos Veisaitės ir Dovydo Judelevičiaus studentus. Apie 1982. Onos Pajedaitės nuotrauka

Nujaučiau, kad man teks rašyti prisiminimus apie Ireną Aleksaitę. Todėl jau kuris laikas, jai sergant ir mudviem nebesusitinkant, mačiau ją tarsi iš šalies. Mano galvoje mūsų prieštaringų santykių fone lyg kokia mozaika ėmė dėliotis Irenos portretas. Norėtųsi, kad galėčiau jį papildyti filmuota medžiaga, garso įrašais ir net kintančiomis šviesomis bei muzika, kaip tai daro šiuolaikinis teatras, nes Irena buvo itin teatrališka, temperamentinga, gyvos raiškos, visokeriopai spalvinga asmenybė. Deja, dabar turiu galimybę jos portretą piešti tik žodžiais. Keisis pasakojimo tonas, spalvos, intonacijos, kaip keitėsi ir mūsų santykių aplinkybės ir pati jų esmė.

Pradėti pasakojimą derėtų nuo labai senų laikų, nuo tų metų, kai mokėmės toj pačioj Salomėjos Nėries mokykloj, tik skirtingose klasėse, nes Irena buvo vyresnė. Mokyklos nemėgau, ir vieni iš nemaloniausių epizodų – bendri proginiai (o tų oficialių progų buvo tiek ir tiek) susirinkimai, komjaunimo susirinkimai, kuriuose mano atmintyje užsifiksavo labai aktyvi, viena iš šiai organizacijai vadovaujančių komjaunuolių Irena Aleksaitė tribūnoje, ne kartą pirštuku grūmojusi negerosioms mergaitėms, moralizavusi lyg kokia vadovybės marionetė. Ne ką maloniau prisimenu ir ilgus metus baigus institutą, kai negavau darbo pagal specialybę, nes atšiauriam sutikimui mano bendramokslių Maskvoje apie mane buvo suregzta visokių legendų, kurios pasiekė Lietuvoje jau dirbančių ir vadovaujančių teatrologų ausis. Įvairiais požiūriais priešingose barikadų pusėse mes buvom keletą metų – Petuchauskų šeimos tandemas atrodė stiprus ir asmeniniu, ir profesiniu (abu – Irena ir Markas – neabejotinai aktyvūs ir talentingi), o svarbiausia – ideologiniu požiūriu. Abudu jau buvo įstoję į partiją, jiems buvo žalia šviesa, o mane, kaip ir kai kuriuos kitus jaunesnius teatrologus, jie blokavo, maža to – įvarė baimę, nepasitikėjimą savimi. Bet likimas lėmė šiai porai išsiskirti ir Irenai, jau plačiai žinomai teatrologei, išdidžiai moteriai, motinai, teko patirti didžiulę dvasinę traumą. Aš ją pirmą kartą tada pamačiau tokią tikrą, jos pačios žodžiais tariant – be grimo* ir nuoširdžiai ją atjaučiau…

Paskui nutiko dar vienas įsidėmėtinas įvykis, lėmęs lūžį mūsų santykiuose: mes abi Teatro draugijos buvom siunčiamos į Armėniją su absurdiška misija – aptarti didžiųjų Jerevano teatrų. Tokios buvo tautų draugystės įtvirtinimo formos. Mus lydėjo dvi Teatro draugijos darbuotojos, regis, neturėjusios jokių įpareigojimų. Kelias dienas stebėjom spektaklius įvairiuose teatruose, matėm vaidinant keletą įžymybių, tarp jų – Сhoreną Abramianą, puikiai, ne prasčiau už Lawrenceʼą Olivier vaidinusį Šekspyro Koriolaną. Vakarais viešbutyje užsirašinėjom įspūdžius, kilusias mintis ir jaudinomės artėjant aptarimui. Ką mes ten galėjom aptarinėti, nagrinėti ar patarinėti? Juk matėm tuos teatrus pirmą kartą ir, išskyrus įžymaus teatrologo Georgo Gojano įžymią didžiulę knygą „2 000 metų armėnų teatrui“, kurios, esu tikra, niekas studijų laikais taip ir neįveikė, ir savo karštus įspūdžius, jokio kelrodžio neturėjom. Bet svarbiausia buvo ne tai. Svarbiausia toje kelionėje buvo tai, kad aš atsidūriau viename viešbučio kambaryje su Irena, kuri iki tol nebuvo man labai draugiška. Kaip čia kelias dienas kartu išbūsim? – galvojau. Pirmą naktį, pavargusios po kelionės ir ekskursijos po miestą, puikiai išsimiegojom, o rytą pamačiau, kaip Irena pašoko iš lovos ir kaip buvo su naktiniais marškiniais, taip ir išlėkė į modernaus viešbučio lodžiją, o iš ten sušuko: „Va, jis yra! Ateikit pažiūrėt!“ Jis – tai Araratas, legendomis apipintas armėnų kalnas, sovietų valdžios nuosprendžiu atitekęs Turkijai, kalnas, kurio ilgisi ir važiuoja nors iš tolo pamatyti armėnai iš visų šalių; bet ne visiems pavyksta – dažnai jis skendi rūke ar būna pasislėpęs debesyse. Irena jau buvo girdėjusi legendą, kad kalno viršūnėje neva guli nėščia moteris ir žiūri į dangų; gerai įsižiūrėjęs į banguotą viršūnės siluetą, iš tiesų gali pamatyti, kaip kvėpuojant kilojasi moters krūtinė ir pilvukas. Ir taip kiekvieną rytą Irena bėgdavo į balkoną, o aš – iš paskos. Baltą Ararato viršūnę mes iš savo viešbučio matėm kiekvieną viešnagės rytą. Ji jau mylėjo tuos kalnus, Armėniją ir armėnus, taip žiauriai turkų naikintus, lygino su žydų tragedija ir visą savo meilę išsakė mūsų susitikime su teatro kolektyvu, kalbą papildydama gražiausiais matytų spektaklių įspūdžiais. Prastesnių dalykų ji tada nenorėjo matyti ir nematė. Visi buvo patenkinti. O būdamos Ečmiadzine, senajame armėnų religiniame centre, per jau nepamenu, kokią jų šventę, patekom į pagrindinę šventyklą, kur giedojo didžiulis choras ir žinomi teatro solistai (pas mus tai buvo visiškai uždrausta). Pasigrožėjusios tuo prašmatniu reginiu, kuriame buvo visi svarbiausi teatro elementai, nutarėme vis dėlto nueiti į netoli esančią mažutę I amžiaus Šv. Gajane bažnytėlę. Santūrioje pirmųjų krikščionių šventyklų aplinkoje iš pradžių buvom visiškai vienos. Erdvė prie kuklaus altoriaus priminė sceną, į ją rinkosi jauni šventikai ar vienuoliai ilgais ryškių spalvų (violetinės, rausvos, tamsiai mėlynos, žydros, geltonos) apdarais, jie giedojo skirtingais, kartais užlūžtančiais balsais ir buvo tokie gražūs, kad atrodė panašūs į angelus iš senųjų freskų. Jie, tokie jauni, dailūs, trykštantys gyvenimo džiaugsmu, dar giedodami spėjo ir mus įdėmiai nužvelgti; o paskui kartu su kunigu priimti žmogų, kuris su nemaža šeima atėjo atlikti viešos išpažinties. Visa šeima krito ant kelių prie barjero, skiriančio altoriaus erdvę, ir balsu raudojo vyrui kalbant. Tai buvo nepaprastai jaudinantis momentas, verkėm ir mudvi. Po to vienuoliai vėl giedojo ir vieną iš jų – tą patį! – mudvi su Irena įsimylėjom, troškom su juo pasimatyti iš arčiau, pasikalbėti. Bet kai pamaldos baigėsi ir vienuoliai išėjo pro duris už altoriaus, o mes nuskubėjom į tą bažnyčios pusę – ten nieko nebebuvo. Kur, pro kur jie išėjo? Negi pakilo į dangų?! Dar kartą, jau daug vėliau, Kretoje buvom apkerėtos tokio jauno vyro, lenko, kuris savo žavesį puikiai valdė ir visa kuo buvo panašus į Tadzio iš Visconti „Mirties Venecijoje“, į jau subrendusį Tadzio.

Armėniškoj kelionėj ir Torunėj, ir Kretoj pajutau, kad Irena yra aistringas, ūmiai sprendimus priimantis žmogus. Armėnijoje, o ir kitur, persisotinusios įspūdžių, kartais iki gilios nakties kalbėdavomės. Būta ir visiškai atvirų, jautrių pokalbių, kurie dar labiau mus suartino. Su ja niekada nebuvo nuobodu, pilka.

Kuo toliau, tuo daugiau atsirado visokių sąlyčio taškų. Išorinių ir vidinių. Ilgokai teko dirbti drauge Kultūros ir meno institute (jo pavadinimas keitėsi kelis kartus) ir dėstant Muzikos ir teatro akademijoje. Irena buvo ypatinga dėstytoja – ji nuo pat pradžių dėstė lietuvių teatro istoriją ir jai rūpėjo, kad kiekvienas jos klausantis apie mūsų teatrą – jo etapus ir žymiausius kūrėjus – iš jos lūpų ne tik išgirstų, bet ir įsisąmonintų ir savaip pamatytų. Todėl ji nevengė ir suvaidinti vieno kito režisieriaus, pakartoti jų manieras, mėgstamus posakius, intonacijas ir kita. Nereikia tuo stebėtis, nes apie Borisą Dauguvietį ir Romualdą Juknevičių vėliau yra parašiusi monografijas, abu juos gyvus matė, su jų žmonomis bičiuliavosi. Parašė nelabai daug, bet taikliai apie Stepą Jukną, gražiai draugavo su Teofilija Vaičiūniene. Buvo labai reikli ir griežta dėstytoja. Pirmojoje surinkto kurso paskaitoje susirašydavo į bloknotėlį visų studentų pavardes, vardus ir telefonus. Jeigu kas neatvykdavo, ji tuoj skambindavo, pramigusį prikeldavo ir liepdavo tuoj pat lėkti į paskaitą, nors į antrą dalį. Studentus mylėjo, jautė kiekvieno polinkius, teatrologams parinkdavo tokias temas, kurios tarsi tęstų ir papildytų jos pačios neliestas temas, įsilietų į bendrą mūsų teatro istorijos tyrimų vagą. Dažniausiai pati vadovavo kurso darbams. Darbą ji mėgo, be darbo gyventi negalėjo, o tinginių ir aplaidžių žmonių nepakentė. Turėjo stiprų pareigos, netgi, sakyčiau, savo misijos ar paskirties jausmą. Net kai sirgo ir dirbti nebegalėjo, mano paklausta, ką veikia, nė kiek nedvejodama atsakė: „Dirbu, visą laiką daug dirbu.“

Išėjusi puikią teatrinio meno mokyklą (studijos Leningrado teatro ir kino meno institute), išklausiusi daugybės žymių teatrologų dėstomus kursus, Irena įsisavino mokyklą ir visą gyvenimą tvirtai laikėsi tų gairių. Turėjo puikią atmintį ir vaizduotę. Atmintinai mokėjo daugybės aktorių ne tik pavardes, bet ir vardus. Rašydama lietuvių teatro istorijos skyrius, naudojo įgytą patirtį, bet nemėgo keisti požiūrio, nuolat keičiantis laikui. Nemėgo eksperimentų, nemėgo dalykų, kurie tarsi netelpa į jos susikurtą darnią sistemą. Puikiai jautė aktoriaus kūrybos paslaptis, todėl jai sekėsi kurti spalvingus, niuansuotus aktorių portretus. O tai nelengvas žanras. Teatrą ji mylėjo aistringai, todėl jos straipsniuose pulsuoja jausmai, nesvetima jiems ir patetika. Mėgo visa kur pirmauti, jai buvo nesvetimas lyderio kompleksas.

Turėjo humoro jausmą ir mėgo pasakoti juokingas istorijas, anekdotiškas situacijas. Kartą važiuodama taksi į paskaitas (o pastaraisiais metais dažniausiai taip važiuodavo), išsišnekėjo su vairuotoju. Jis buvo lenkas ir pasakė tradicinį „Wilno nasze“ kaip tik ties Mindaugo tiltu, tada Irena mostelėjo į Gedimino pilį ir paklausė: „O kieno čia ta pilis ant kalno? Ar ne miesto įkūrėjo Gedimino?“ Tuo dialogas ir baigėsi. Daug linksmų istorijų pasakojo apie brolį Jonuką. Nepaprastai mylėjo savo sūnų ir jo mergaites, dalindavosi savo džiaugsmais ir išgyvenimais. Visuomet jais rūpinosi. Jos širdingą rūpestį patyriau ir aš, kai po širdies operacijos teko kartu keliauti. Ji galėjo tampyti mano lagaminus, paklausti, ar išgėriau vaistus, stebėti, iš menkiausio garso viešbutyje per sieną pajusti, kad man kažkas negerai. Tokių žmonių nedaug pažįstu.

Grįžtant prie gebėjimų vaidinti, prisimenu ir dar vieną pasirodymą: kažkurioje iš Teatro dienos programų (o kartais jos vykdavo stadione, varžantis kelių teatrų komandoms) Irena, jos brolis Jonas Aleksa ir nepamenu, kas dar, surengė tikrą klounadą žaisdami futbolą. O kokie šūksniai, o kostiumai! Publika šėlo iš džiaugsmo! Utriruotai pavaidinti ji mėgo ir mokėjo, ir neatsitiktinai, pamačiusi nelabai vykusį Panevėžio spektaklį „Chanuma“ Avksentijaus Cagarelio pjesės motyvais, kur pagrindinį vaidmenį atliko aiškiai tam vaidmeniui per jauna ir per graži Ligita Kondrotaitė, Irena pasisiūlė režisieriui Rimantui Teresui suvaidinti Chanumos vaidmenį kitaip, padaryti jį aštresnį, charakteringesnį, ir režisierius, nors ir labai nustebęs, sutiko pabandyti. Irena tikino: „Nebijokit, aš tikrai suvaidinsiu ir, žinokit, teatre bus anšlagai!“ Ir aš tuo neabejojau, nes jau per pertrauką mačiau ją į vaidmenį įsijautusią, gestikuliuojančią, svaidančią replikas; deja, jiems nepavyko suderinti dienotvarkių, be to, ir Panevėžys nuo Vilniaus tolokai…

Daugybę visokių nuotykių prisimenu iš Tarptautinio Torunės festivalio, į kurį buvom kviečiamos gal dvidešimt metų iš eilės. Grįžusios visuomet savo įspūdžius išpasakodavome radijo laidose, rašėme straipsnius. Torunėje teatro vadovė mus kaskart apgyvendindavo vis kitoj vietoj: tai atskirame butelyje, tai viešbutyje, tai aukštame miesto Rotušės bokšte (be lifto), kad geriau tą nuostabų miestą pažintumėm ir pajustumėm. Kelionės žmonių prisiminimuose dažniausiai susijusios su visokiais nuotykiais. Tai ir mums tų nuotykių netrūko.

Irena, žinia, labai rūpinosi, kad atrodytų gražiai, būtų dailiai sušukuota (tankių žilų plaukų aureolė žaviai supo galvą), padažyta, apsivilkusi patogiais, ryškiais drabužiais. Ir būtinai – apsiavusi aukštakulniais. Tenka pripažinti, kad toks stilius karštomis gegužės pabaigos dienomis nebuvo pats geriausias. Kartą, kai rumunų teatras kažkokiame parodoms skirtame paviljone vaidino graikų tragediją ir sumanė originaliai panaudoti erdvę, publikai jų sumanymai daug kainavo. Pirma, didelę spektaklio dalį teko žiūrėti stačiom, antra – publika aktorių masuotės lazdomis buvo stumiama ir vaikoma po didžiulį angarą. Toks sumanymas! O Irena buvo apsiavusi savo mėgstamais aukštakulniais, špilkomis. Pavargusi, ištinusiomis kojomis, ji buvo pikta, juodai nusikeikė, nusiavė ir su bateliais rankose, vienomis kojinėmis ilgiausiu koridorium išėjo į lauką ir griuvo ant žalios vejos greta kitų panašių pavargėlių. Su mumis buvęs Mažojo teatro administratorius Edvardėlis pažadėjo Ireną ant pečių namo parnešti, bet pagalvojęs iškvietė taksi. O kitą rytą ekstravagantiška rumunų primadona, įdėmiai mus nužvelgusi, per pusryčius viešbučio kavinėje mums šūktelėjo: „Oho, na čia tai veidai! Tai jūs juk tikros graikų deivės, karalienės! Ar nenorėtumėt į mūsų spektaklį?“ ir nusivylė išgirdusi, kad esam teatrologės.

Kai vienais metais Vysla gerokai patvino, kelyje į Torunę matėm apsemtus laukus, vandenyje skendinčius miškelius, o jau Torunės prieplaukoje buvo vandens lygio matuoklis ir miestas, nors ir ant aukštoko kranto, laukė bėdos; rodmenų žiūrėti, kaip ir toruniečiai, eidavom kiekvieną rytą, nes mūsų viešbutis buvo netoli miesto vartų, krantinės. Upe plaukė išrauti medžiai, baldai, įvairiausi rakandai ir, pasakota, net nuskendę gyvuliai. Vieną laisvą dieną, kai nebuvo jokių renginių, pasiūliau laivu plaukti ekskursiniu maršrutu. Net nustebau, kai Irena sutiko. Pūtė stiprus vėjas, aname krante medžiai mirko vandenyje. Į laivą įlipom siauru lentiniu taku, permestu nuo kranto, nes prieplauka – visiškai apsemta. Denyje buvo labai šalta, ir mes nusileidom į apačią, o ten labai nustebom bufete pamačiusios mūsų mylimą Andrzejų Wirtą** geriant šampaną su juo į Torunę pasikviesta įžymia jau senyva amerikiečių balerina. Ponas Wirtas baltu kostiumu pašokęs nukėlė savo kanotjė ir žvaliai sušuko: „Myślałem, że tylko dwoje szaleńców na statku, a okazuje się, że cztery!“*** Juokėmės iki ašarų.

– – –