Įkinkyti Bergmano demonai
Kino, teatro režisierius, rašytojas Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – labiausiai pasaulyje žinomas švedas. Iš jo filmų daugelis užsieniečių susidarę vaizdą apie Švediją. Šiemet minimas šio garsaus režisieriaus šimtmetis. „Dramatene“ surengtas tarptautinis Bergmano festivalis, vyko diskusijos, filmų peržiūros, prisiminti interviu. Leidykla „Norstedts“ pakartojo arba pirmą kartą išleido jo romanus-scenarijus, o Bergmano draugija – penkis žemėlapius su šio kūrėjo gyventomis vietomis Upsaloje, Stokholme, Forio saloje, Dalarnos ir Skonės kraštuose.
Bergmanas augo klebonijoj, apsuptas religinių paveikslų, krikščioniškų tradicijų. Jo tėvas buvo pastorius. Lakios vaizduotės vaiką nuo mažens glumino bažnytinės dogmos ir griežtas tėvo auklėjimas – bausmės, mušimas už menkiausią prasižengimą. Vaikystėj patirti išgyvenimai virto kūrybos tema, kurią jis plėtojo visą gyvenimą. Santykiai su tėvu ilgokai buvo sudėtingi, tai pavaizduota filme „Fani ir Aleksandras“ (1982). Čia parodytas vaiko, būsimojo režisieriaus, susižavėjimas lėlių teatru ir judančiais paveikslais, kuriuos žiūrėdavo sukdamas laterna magica aparato rankenėlę.
Bergmanas mėgdavo lygiagrečiai kurti filmus ir teatro spektaklius, čia jis – ir rašytojas, ir scenaristas, ir režisierius, ir net prodiuseris. Švedijos radijui sukūrė daug trumpų pjesių, o televizijai – garsių filmų: „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ (1973), „Veidas prieš veidą“ (1976), „Geri ketinimai“ (1992). Stokholmo operos teatre režisavo Igorio Stravinskio „Veltėdžio karjerą“ (1961), o su kompozitoriumi Danieliu Börtzu sukūrė „Bakchantes“ (1991). Muzika Bergmanui buvo paguoda, kūrybinis impulsas: „Jeigu būčiau priverstas rinktis: regą ar klausą, aš pasirinkčiau klausą.“ Filmas jam buvo kaip muzika. Scenarijus ir filmus kurdavo preciziškai tarsi muzikinę kompoziciją. Labiausiai vertino ir mėgo klasikinę muziką. Mozarto, Bacho, Schuberto kūriniai dažniausiai skamba jo filmuose.
„Teatras man kaip ištikima žmona, o kinas – mano mylimoji“, – šiek tiek perfrazuodamas Čechovą yra sakęs Bergmanas. Teatras iš tiesų ryškiai paveikė ar net inspiravo jo filmus. Dėl ūmaus temperamento, reiklumo, disciplinos Bergmanas buvo vadinamas demonišku režisieriumi: „Esu dramatiškas žmogus, isteriškas, hipochondrikas, bet viskam prireikė disciplinos“, – televizijos interviu kalbėjo režisierius. Jis visą gyvenimą kovojo su savo demonais, turėjo jų sąrašą. Vieni tai vadina neurozėmis, kiti – fobijomis. Strindbergui tai buvo „jėgos“, o Bergmanui – demonai: „Kartais jie man pasirodo, tokie išblyškę, bet dailiai apsirengę.“ Svarbiausias – katastrofos demonas: „Aš neturiu saugiklio katastrofoms, tai užsispyręs, stiprus demonas, bet jo nepavyko sutikti.“ Labai įkyrūs baimės demonai: „Aš visko bijau, ne tik šunų, kačių, vabzdžių, vabalų, paukščių, bet ir žmonių, didelių sambūrių, minios, mirties. Toms baimėms įveikti man reikia daug energijos.“
Kuriant spektaklį ar filmą, jį kas rytą kamuodavo jausmas, kad nieko neišeis. Šią baimę jis vadino profesijos arba darbo demonu. Dar buvo baimė patirti fiasko: „Daugelis manydavo, kad man nepasiseks.“ Įtūžio demonas buvo sunkiai suvaldomas: „Esu ūmus, galiu staiga supykti, įsiusti iki sąmonės netekimo, ypač darbo metu, o šiaip aš malonus, mandagus. Darbe man buvo svarbus pedantiškumas, punktualumas, tvarka, darna, harmonija – kitiems, žinoma, tai būdavo nelengva.“ Dar tingulio demonas: „Man reikia prisiversti, kad atsisėsčiau prie rašomojo stalo.“ Yra dar nuoskaudų demonas: „Iki šiol negaliu užmiršti senų kritiškų recenzijų.“ Ir paskutinis – nulio demonas: „Atrodo, kad vaizduotė, kūrybiškumas mane apleis, ir jau nieko nebesukursiu.“
Tai iš tiesų puiki savianalizė. Bergmanui, kaip ir Strindbergui, dažniausiai pavykdavo tuos demonus pažaboti, net „įkinkyti, kad man duotų naudos“, kaip jis sakydavo. Kartais sekdavosi tuos demonus apgauti: „Jie negali pakęsti šviežio oro. Todėl išeinu pasivaikščioti bet kokiu oru.“
Režisuodamas Bergmanas rėmėsi ne tiek savo intelektu, kiek intuicija. Jis garsėjo ypatingu gebėjimu paversti aktorius „matomais“. Tarytum koks tėvas jautė jiems atsakomybę, rūpinosi jais. Savo spektakliams, filmams gaudavo finansavimą, dėl to kai kurie jauni švedų režisieriai jo tiesiog nekentė.
Ilgainiui subūrė ratą draugų, aktorių, bendradarbių. Į vadinamąsias Bergmano arklides pašalinis retai pakliūdavo. Čia vyravo griežta tvarka, punktualumas, atsidavimas, darbo metu durys būdavo užrakintos. Bergmano aktoriai vaidindavo ir jo spektakliuose, ir filmuose: Maxas von Sydowas, Bibi Andersson, Erlandas Josephsonas, Ingrid Tulin, norvegė Liv Ullmann, vėliau – Lena Olin, Pernilla August, Lena Endre ir kt.
Daugelyje Bergmano pjesių ir net dvidešimt penkiuose filmuose svarbus vaidmuo tenka menininkui. Tai savotiškas Bergmano autoportretas. Jis, kaip ir mėgstamiausias jo rašytojas Strindbergas, vaizdavo asmeninius išgyvenimus, konfliktus, patirtį. Jo menininkai dažnai yra dviejų tipų: nusižeminę arba vampyriški. Savęs nevertinantis menininkas priverstas pataikauti įnoringai publikai, kuri vėliau jį kritikuos ir įžeidinės. Vampyriški menininkai minta kitų patirtimi, jie bando ją pasisavinti. Filme „Vilko valanda“ (1968) juntama paniška tokios aplinkos baimė. Bergmanas šį filmą iš pradžių buvo pavadinęs „Žmonių ėdikai“.
Patys švedai prisipažįsta, kad Bergmanas, kaip kino novatorius, labiau buvo vertinamas užsienyje. Švedijoje jo filmai, ypač ankstyvieji, buvo smarkiai kritikuojami, juose pasigesta „visuomeninio užsiangažavimo“. Daug jaunų režisierių norėdavo su juo susitikti, bendradarbiauti, pasimokyti. Aštuntajame dešimtmetyje, jau gyvendamas su Liv Ullmann Forio saloje, jis buvo priverstas atsitverti nuo įkyrių gerbėjų, žurnalistų, nuo viešo gyvenimo. Ten jis turėjo savo kino teatrą, nemažą filmoteką, kasdien pažiūrėdavo bent po vieną filmą. Mėgdavo ilgokai kalbėtis telefonu, jį laikė praktišku įtaisu, garantuojančiu anonimiškumą.
Dvasiniai dalykai – viena iš pasikartojančių jo kūrybos temų. Bergmano požiūris į religiją keitėsi, svyravo tarp vilties, baimės, abejonių. Iki septintojo dešimtmečio jo filmuose religiniai motyvai itin svarbūs. Kurdamas „Septintąjį antspaudą“ (1957) savo aktoriams sakydavo savotiškus pamokslus. Vėliau jo tikėjimas įgavo racionalesnį, labiau humanistinį atspalvį – „kiekvienas žmogus turi savo šventumą“, mirtis tėra „užpūstas žiburys“. Toks požiūris jam tada atrodė logiškas, išvaduojantis iš kamuojančių samprotavimų. Tos dvasinės abejonės išsakytos filmų trilogijoje „Tarytum veidrodyje“ (1960), „Komunija“ (1962), „Tylėjimas“ (1962), pastarajam iš pradžių buvo davęs pavadinimą „Dievo tylėjimas“. Dar vėliau religinės abejonės įgavo gilesnį, metafizinį atspalvį.
Mirties tema vienaip ar kitaip paliesta beveik visuose jo filmuose. Siaučiant marui („Septintasis antspaudas“), narsusis Riteris pasiūlo Mirčiai pažaisti šachmatais. Kol jiedu žaidžia, tol Riteris gyvas. Bergmanas savaip vaduodavosi iš mirties baimės. Į gyvenimo pabaigą, ypač po žmonos Ingrid mirties, jis vėl grįžo prie ankstesnio, viltį teikiančio tikėjimo anapusiniu gyvenimu. Tie apmąstymai ryškiausi „Intymiuose pokalbiuose“ (1996) ir „Sarabandoje“ (2003), paskutiniame kūrinyje.
Bergmanas stengėsi atskleisti antgamtinę pasaulio sampratą. Andrejaus Tarkovskio filmus jis laikė pavyzdžiu. „Jeigu filmas ne dokumentinis, tai jis yra sapnas. Tarkovskis šia prasme nepralenkiamas. Sapnų erdvė jam savaime suprantamas dalykas [...]. Aš visą gyvenimą beldžiausi į tas duris, norėjau patekti į tą erdvę, kurioje jis taip laisvai jaučiasi“, – rašė autobiografinėje knygoje „Laterna magica“ (1987). „Veidas“ (1958) – daugiausia magijos turintis filmas. Sapnų košmarais ypač išraiškinga „Žemuogių pievelė“ (1957).
Pasaulyje Bergmaną, ko gero, labiausiai išgarsino žemiškus, kasdienius žmonių santykius vaizduojantys filmai, psichologiškai atskleidžiantys jausmų subtilybes. Savitai narpliodamas giminės, artimųjų konfliktus ar intymius, dvasinius savo išgyvenimus jis tapo suprantamas ir įsimintinas.
