Eilės
Titanoteris
Nudundėjęs ligi artimiausio vandens telkinio
jis godžiai geria panardindamas į srovę
du ant nosies išaugusius ragus
Neturėdamas jokių globojančių ar baudžiančių dievų
nesiaiškindamas istorijai kodėl kažkada jo rūšies propatelė jo gentainį apgavo Beje
jo paties patelė laukia improvizuotam urve kuriame linksma
nes tuoj turėtų pasirodyti nauja gyvybė Angliarūgštės atmosferoj mažai
todėl jo neslegia rūgščios ar rūsčios mintys Jūroj šmėkšteli mėlynasis banginis
sukeldamas trumpalaikį fontaną ir kuriam laikui patraukdamas jo dėmesį bet
žvilgsnis vis vien krypsta į žemę kuria rėplioja vabzdžiai Dideli ir nelabai
bet nepaprastai skanūs Šarvuota oda jį saugo
nuo gamtos klastingumo Kartais ragais jis rausia žemę rausia ir rausia
patirdamas neįprastą malonumą ir niekas visame pasaulyje
nežino dėl ko Dabar jis lėtai spūdina ligi artimiausios dar nežinomos kliūties
kurią lengvai nugalės
nes po 30 milijonų metų jam padedu aš
jo sirgalė
taip pat kaip ir jis
gyvenanti čia
●
Dviračių takas Laisvės alėjoj lyg dviragių simpoziumas.
Šiuolaikiniai titanoteriai
jau tokie įprasti šioj pėsčiųjų gatvėje,
kad susidomėjimą kelia tik tada,
kai juos apžergia kokie ryškesni kauniečiai. Pavyzdžiui,
kokia ryškesne aprangos detale
(fantastinių rėmų akiniais nuo saulės
ar kepure su ilgu nutįsusiu bumbulu) iš minios
išsiskiriantis šunų dresuotojas, čia atminantis dviratį
kiekvieną dieną ir atlakinantis
vienu kartu bent po tris šunis –
tai kokį nors belgų aviganį, tai šnaucerį, tai šeimininko dar ieškantį mišrūną.
O ant dviračio rėmo įtaisytoje pintinėje paprastai tupi koks nors mažutėlaitis –
koks nors čiaudantis čihuahua.
Mes su dresuotoju visada pasikalbame:
– Žinai, kas nusipirko tą namą Parodos kalno papėdėje,
kuris anksčiau priklausė draudimo kompanijai „Baltijos garantas“?
– Ne. O kas?
– Taigi Songaila.
„Man gaila tik to, kad nežinau, kuris iš Son-gailų.“
– O kas jis toks?
– Taigi krepšininkas…
„Ak taip, neleistinas užuomaršumas! Juk tai garsus krepšininkas ir „Žalgirio“ treneris Darius Songaila su žmona Gintare.“
– A, Darius…
– Ir jis restauruoja tą 1932 metais statytą namą.
Keisčiausi jausmai užverda manyje: nes ir aš trokštu restauruoti šį mūsų susitikimą,
Songailą, tą visą statybų bumo laikotarpį, tuos žmones, gyvenusius anuo metu,
kad pajausčiau, kaip daužosi mano, trečios kartos kaunietės, širdis tikroje laisvėje
ir Laisvės alėjoje. Beje, kažką primena ir krepšininko pavardė Songaila.
Kuris jų?
Trys banginiai
I. Mykolas Songaila
Eik ne pinigų į banką imt ar keisti,
O jei jų – žavėkis pastatu – net keista,
Kad sukūrė vietos meistras jį – Songaila,
Nors net ir prancūzui architektui gaila,
Kad ne jis, konkursą šį laimėjęs,
Tokį projektavo, pasikinkęs vėją –
Vieną reikšmingiausių pastatų – šiuos rūmus –
Kūrė meistras, neprarasdamas orumo,
Korpusu beveik kvadratiniu su gatvių
Sankirtom kampu jo tartum amžinatvėn
Einančiu, su operacijų jo salėmis,
Kai erdvė tik įkvepia, o ne nualina,
Kajetono Sklėriaus skulptūrinė grupė
Traukia žvilgsnį ir net skubančiajam rūpi;
Cokolį fasado puošia čia granitas,
Ir taip viskas architekto sumanyta,
Kad reprezentuotų pastatas gražusis
Pagrindą valstybės, kurioje nežūsi.
LAIKAS
1938 m. gegužės 11 d., p. 4
Kaunas
Lažybos nuvarė į kapus
Šančių gyventojai, darbininkai Aleknavičius ir Petruškevičius, susilažino, katras iš jų daugiau išgers.
Išgėrę gerą porciją degtinės abu girtuokliai pamatė, kad degtine nebegalės užbaigti savo lažybų, nes vienam ir kitam trūks pinigų, tai lažybas tęsė gerdami denatūruotą spiritą.
Kas iš jų laimėjo varžybas, taip ir nežinia, nes tą pačią dieną Petruškevičius su Aleknavičium buvo rasti negyvi.
Padarius skrodimą medicinos ekspertyza nustatė, kad abiejų darbininkų mirties priežastis yra apsinuodijimas denatūruotu spiritu.
II. Edmundas Frykas
Frykas Edmundas – tai vienas iš banginių
Trečiame dešimtmetyje po baigimo
Mokslų Peterburge – toks ryškus, didžiulis, –
Kad net filharmonija akim jo žiūri,
Nors tada kaip Teisingumo ministeriją
Kūrė ją, tačiau nereikia kelt isterijos,
Pastatams patiems savaip paskirsčius funkcijas,
O kuriems neteko, tai girdėt, kaip unkščia jie,
Apleisti, tačiau tokie yra ne Fryko,
Nes Apvaizda juk tikrai neapsiriko,
Keldama ant kalno Parodos tuos rūmus,
Kur lig šiol vaikų laisvalaikio orumas
Puoselėjamas, o jeigu gaisras kiltų,
Tuoj iš gaisrinės, kuri kurta prie tilto,
Su sirenomis nepaprastai skubėdami,
Kad nebūtų vienmarškiniams gėda,
Gaisrininkai mums atlėktų į pagalbą,
Nes, nors miręs Frykas, – pastatai jo kalba,
Ir suprojektuotoj Saulės jo gimnazijoj
Saulė plieskia tartum Vidurinėj Azijoj,
O gimnazijoj Mickevičiaus Adomo
Rankraštį poeto galima rast įdomų…
Laiptai gi, kur į Žaliakalnį pakyla,
Liaudy architekto vardo nenutyli:
Su Dubeneckiu todėl ir su Songaila
Frykui projektuojant laiko čia negaila.
DIENOS NAUJIENOS
1932 m. spalio 24 d., p. 3
Banginis prarijo lietuvį
Iš Brazilijos gautame laiške pranešama, kad jūroje banginis prarijęs Eduardą Tolušį, kilusį iš Tuločių kaimo, netoli ukmergės. Tolušis Brazilijon buvo išvykęs prieš kelis metus.
III. Vladimiras Dubeneckis
Architektas Dubeneckis tas Vladimiras
Čia Kaune apsigyvent turėjo įnorį
Su žmona, kuriai primadona baleto
Lemta tapti, ėmė projektuot iš lėto
Iš pradžių namus, po to ir Karo rūmus,
Už kuriuos lig šiol projektas grumias,
Nišose fasadų technika sgrafito
Žalgirio vaizdus įkomponuot, pakito
Viskas čia per laiką, bet projektas liko –
Pasišiaušęs, čirkšdamas ant lauko pliko…
Medicinos akademijos centriniai
Rūmai ligi šiol nė kiek nenusitrynę,
Kiek studentų mokslus šičia baigė,
Sūkuriuodami gyvenime kaip snaigės
Su baltais chalatais, Vladas rekonstravo
Ir Valstybės teatrą – taikė žmonai savo
Šokt jame ir Karininkų jis Ramovę
Projektavo, kol mirtis jo nenukovė,
Tad Songailai teko konsultuot projektą,
Kad nesugadintas miestui atitektų.
Štai banginiai trys: tai Frykas ir Songaila
Na, o Dubeneckio – dėl skyrybų gaila.
LIETUVOS ŽINIOS
1934 m. kovo 16 d., p. 7
Kaunas
Žmona ko neužsmaugė savo vyro
Vakar dieną pietų metu geležinkeliečių salėj kilo didelis triukšmas: staiga salėn įėjus moteris ėmė smaugti vieną vyrą, kurį geležinkeliečiai turėjo išgelbėti. Paskui moteris pradėjo visaip plūsti ir keikti. Paaiškėjo, kad smaugė moteris savo vyrą; moteris dikta, o vyras smulkus, tai ir įveikia.
Užpuolimo istorija tokia: žmona su kažkokiu vaikinu nuo vyro buvo pabėgus Brazilijon, bet vaikinas ją Brazilijoj pametė. Atlaidus vyras nusiuntė žmonai pinigų iš Brazilijos grįžti. Žmona grįžo, bet sugrįžus pradėjo gyventi su kitu vaikinu iš Petrašiūnų. Kadangi vaikinas pinigų neturi, tai siunčia meilužę pas vyrą pinigų reikalauti. Ta ir užpuolė vyrą smaugti, tačiau vyras nedavė nė cento.
Geriausias tarpukario architektas
Vytas Landsbergis gana brandus jau vyras
Buvo, kai architektūron net sustiręs
Nuo gyvenimo nepažaboto metės,
Būdamas keturiasdešimties jau metų,
O prieš tai net vyriausybės pavedimą,
Nuo kurio svarbos plaukai net šiauštis ima,
Su diplomatu Urbšiu ir Faustu Kirša
Vykdė ir atsakomybė ėmė viršų
Pervežt auksą Lietuvos iš Vokietijos
Į Šveicariją, kuri viena nebijo
Karo, būdama neutrali, – o auksą
Vežė lagaminuos traukiniu – taip augs jis…
O paskui? Paskui po studijų net Romoj
Jau Kaunan sugrįžęs net nemanė romų
Demonstruot charakterį, tik principingą,
Iškovojęs pagarbą, kuri nepinga,
Ir per šimtą pastatų suprojektavo –
Kaip norėtum, kad jų vienas būtų tavo!
Kurtas taip, kad nesijaustum uždarytas
Pastato kalėjime, kiekvieną rytą
Įsileistum saulę, jaustum erdvę, gamtą,
O svarbiausi – tie, kuriuos sukurt jam lemta
Buvo – Pienocentras – be dekoro jokio,
Tik su tobulom proporcijom – ne juokas
Darniai ritmą taip fasado elementų
Tartum muzikoj sukurt – svarbus momentas,
Kad, pačiam Paryžiuj bronzos pažymėtas
Medaliu, jis užsitikrino sau vietą
Širdyse kauniečių, o ir nunciatūrą
Taip sukūrė, kad nieks panašios neturi…
Daug oi daug grožybių architektas Vytas
Dovanojo Kaunui, karo tik iš jo išvytas,
Bet – ne vien tik Kaunui ir – kitoms vietovėms
Taip, kad viskas ligi šiol gražiausiai stovi.
XX AMŽIUS
1938 m. balandžio 21 d.
Kaunas
Gimnazistė su kumpiu iškeliavo į Ameriką
Vakar rytą Italijos g. viena IV klasės gimnazistė su savo tokio pat amžiaus drauge susidėjo savo 3 sukneles, pasiėmė kumpį ir rytą apie 5 val. kažin kur iš namų pasišalino. Draugėms parašė laišką, kad iškeliavo į Ameriką „laimės ieškoti“. Kiek anksčiau 3 Kauno gimnazistai panašiu būdu keliavo „laimės ieškoti“ į šiaurės ašigalį, bet, išbaigę proviziją, trečią dieną išbadėję buvo grąžinti atgal.
