Apie kvailį ir išminčių

 

Kokie nuostabūs laikai! Inkvizicijos budeliai gatvėse vis dar ieško nusidėjėlių, tačiau matematikų, filosofų, fizikų, biologų, chemikų ir astronomų protus negrįžtamai apsėdo jaunatviška mokslo dvasia. Pagaliau Dedalas sumeistravo naujus sparnus, ir dangus tapo begalinis.

Būtent apie žmogaus galimybių ribas mąstė Čezarė Kremoninis, kai jo karieta sustojo vienoje Padujos miesto gatvėje, prie bičiulio Galileo Galilėjaus namų. Ne veltui, prisiminė Kremoninis, graikų Delfų šventyklos siena skelbė ne tik „Gnothi seauton!“*, bet ir „Meden agan“**. Jau senovės išminčiai suprato, kad viskas turi savo ribą, kurios peržengti nevalia. Nes Viešpats yra mano Ganytojas ir man nieko netrūksta***, – nesąmoningai iš įpročio pagalvojo Kremoninis. Bet apmąstymus nutraukė netikėtai atmintyje iškilęs kelionės tikslas. Jo gerbiamas draugas Galilėjus žadėjo parodyti kažką nuostabaus!

Lipdamas įvijais laiptais, Kremoninis negalėjo negalvoti apie savo apsėstą draugą. Juk akivaizdu, kad pastaruoju metu Galilėjus visą dėmesį skyrė kažkokiam stebuklingam gamtos reiškiniui, turėjusiam dar kartą įrodyti mechaniškai laikrodišką pasaulio prigimtį, kurią užvesti galėjo tik didesnė už pačią visatą sąmonė. Turbūt Galilėjus priartėjo prie slėpiningos tobulybės, galvojo Kremoninis, todėl kiekvienas žingsnis tik dar labiau žadino jo smalsumą. Pagaliau pasirodė senos medinės durys, vedančios į laboratoriją. Teliko pasibelsti ir paslaptis bus atskleista…

Kaip Galilėjus apsidžiaugė, išvydęs savo universiteto kolegą! Štai atėjo draugiškas protas, sugebantis perprasti sudėtingus indukcinius metodus ir pačią scientia. Dabar, pagalvojo Galilėjus, jis galės pasidalinti savo nuostabiu atradimu. Tačiau jo mokslinį užsidegimą nutraukė būtini draugiškumo ritualai. Juk visų pirma reikia pasiūlyti užeiti, padėti nusivilkti apsiaustą, pasodinti į patogų odinį krėslą prie židinio ir pasiūlyti ko nors užkąsti. Kasdienio gyvenimo materija pareikalavo savo aukos, ir tik po apsivalymo ceremonijos leista pereiti prie svarbesnių dangiškų dalykų.

– Ar nori, parodysiu kai ką neįtikėtino? – valiūkiškai paklausė Galilėjus, bandydamas ištęsti malonumą, o tada staigiai, lyg iš po visų per tūkstantį metų sukauptų mokslinių tomų išlaisvinta suspausta spyruoklė, pašoko ir nuėjo link savo sumeistrauto teleskopo.

Kremoninis taip pat automatiškai pašoko, o į galvą plūstelėjęs kraujas pažadino prisiminimus apie Galilėjaus branginamą dangaus stebėjimo įrankį. Daug istorijų apie šį stebuklą iš savo draugo girdėjo Kremoninis, tačiau niekada neteko pasinaudoti juo pačiam.

Kremoniniui priėjus prie pailgo įtaiso, Galilėjus žvelgė pro mažą skylutę viename gale ir kažką susikaupęs nustatinėjo. Po keleto įtemptų akimirkų šeimininkas šventojo bepročio akimis pažvelgė į svečią ir apimtas entuziazmo ištarė:

– Šis atradimas pakeis visatos sampratą!

Kremoninis nesitikėjo tokios staigios draugo permainos, todėl jo veidą papuošė išgąstingos nuostabos mina. Susigriebęs ir surimtėjęs tesugebėjo paklausti:

– Kas tai?

– Pažvelk ir pamatysi pats, – atsakė Galilėjus.

Tačiau Kremoninis vis tiek keistai žiūrėjo į draugą. Jis akivaizdžiai supyko, nes, būdamas racionaliu mokslo žmogumi, įprato sulaukti išankstinių teorinių paaiškinimų. Pastebėjęs bičiulio pyktį, susijaudinęs Galilėjus vis dar entuziastingai kalbėjo:

– Aš sugebėjau pažvelgti į Mėnulį ir pamačiau tiesą! Filosofas**** visgi klydo! Žemės palydovas turi kalnus, o krentantys šešėliai tai įrodo!

Kremoninis negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Jo skepticizmą sužadino ne ką tik atrastas naujas gamtos faktas, bet jo bičiulio ir mokslo draugo kvailumas. Nors Dantė savo „Dieviškojoje komedijoje“ Aristotelį kaip lengvai nusidėjusį įkurdino limbe – pirmame pragaro rate, visgi didysis Filosofas buvo įkvėptas mūsų Viešpaties. Jis žinojo, kad tobulas ir geras Dievas galėjo sukurti tik tobulą sferinę planetą! Negi veltui Anzelmas Kenterberietis ir šventasis Tomas Akvinietis teoriškai įrodė, kad mūsų Tėvas yra visa ko pradžia? Kas šovė į galvą Galilėjui?

– Bet, Galilėjau, tai neįmanoma… – liūdnai, lyg dėl kvailos savo vaiko klaidos nusivylęs tėvas, pasakė Kremoninis. – Tu juk žinai, kad Mėnulis negali turėti kalnų. Jau pitagoriečiai įrodė, kad Žemė ir ją supančios planetos yra tobulos sferinės formos…

– Tai pažvelk ir pamatysi pats, – su pasitikėjimo šypsena pasakė Galilėjus ir akimis parodė į teleskopą.

Nors keletą akimirkų pamąstęs Kremoninis norėjo pasilenkti ir įsitikinti draugo klaidingumu, jis vėl supyko ir griežtai tarė:

– Ne! Aš neprivalau tikrinti teorijos, kurios pamatai yra neteisingi. Tavo hipotezė prieštarauja visai sukauptai žmonijos išminčiai!

Galilėjaus entuziazmas išgaravo lyg filosofinis akmuo, kuris, anot alchemikų, gali gyvuoti tik keletą trumpų akimirkų. Bandydamas įtikinti draugą, jis kreipėsi į jį vardu:

– Bet, Čezare, įrodymai tau prieš akis, tereikia pažvelgti pro teleskopą…

– Tai nieko neįrodys, – jam atkirto Kremoninis. – Tavo teorija klaidinga ir taip tiesiog negali būti. Kad įsitikinčiau tuo, net neprivalau žiūrėti pro tavo teleskopą.

– Ir visgi gal žvilgtelsi pro jį? – dar kartą su nevilties gaida balse paklausė Galilėjus.

Tačiau bičiulis tik pakratė galvą, nors neaišku, ar taip jis atsisakė įvykdyti prašymą, ar tiesiog išreiškė nusivylimą draugo idėja.

– Apsimeskime, kad viso šito nebuvo… Tu tiesiog persidirbai, Galilėjau, – tarė Kremoninis ir padėjo ranką draugui ant peties. Tuo metu jį kankino vienas klausimas – kaip jo genialus kolega galėjo sugalvoti tokį beprotišką dalyką?

– Aš tai mačiau, – ramiai ištarė Galilėjus ir pridūrė: – Ir ruošiuosi vykti į Toskaną ir pratęsti savo tyrinėjimus. Aš įrodysiu, kad iki šiol visi klydo…

Koks neįtikėtinas siaubas apsilankė Kremoninio veide ir širdyje! Jis griebė Galilėjų už pečių ir pasukęs į save išrėkė jam tiesiai į veidą:

– Bet tai yra inkvizicijos teritorija! Už tokias mintis tave sudegins! Tai yra tiesiog erezija! Galilėjau, atsisakyk šios idėjos!

Tačiau Galilėjus tik išsilaisvino iš draugo glėbio ir ramiai tarė:

– Ir visgi visata yra daug sudėtingesnė ir nuostabesnė, nei mes manome…

Kremoninis daugiau neatrado savyje jėgų, kad galėtų perkalbėti Galilėjų. Beliko ramiai atsisveikinti ir atlikti jam Viešpaties skirtą užduotį. Jis tesugebėjo paspausti bičiuliui ranką, pasakyti keletą bendrų frazių, palinkėti sėkmės ir keliauti namo. Nors nešvankiai apsinuoginęs Mėnulis greitai pasislėps, Kremoninio laukia ilga ir sunki naktis.

Tą lemtingą 1610 Viešpaties metų naktį du plunksnakočiai rašalu išrašinėjo du popieriaus lapus. Pirmasis pavirto scholasto aristotelininko Čezarės Kremoninio laišku, kuriame buvo aprašyta pavojinga astronomo, gamtotyrininko, fiziko ir filosofo Galileo Galilėjaus idėja. Šis pranešimas buvo skirtas Toskanos inkvizicijai. Antrąjį laišką Toskanos kunigaikščiui Kozimui Medičiui II parašė Galilėjus. Nors iš pirmo žvilgsnio tai tebuvo draugiškas ir jokios informacijos neslepiantis kreipimasis, kaip įprasta tų laikų mokslininkams, Galilėjus tarp banalybių užšifravo savo nuostabų naują atradimą. Mąstytojas puikiai suvokė, kad mokslinė konkurencija gali sunaikinti bet kokią intelektualią draugystę.

Ir tik tas pats begėdis Mėnulis žinojo, kad po dvidešimties metų Čezarė Kremoninis ir Galileo Galilėjus vėl susitiks, kai pastarajam teks stoti prieš inkvizicijos teismą.

——–