Anykščių dienoraštis
„Anykščių rezidencija“ – taip vadinasi A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus sumanyta programa. Rašytojas savaitę buvoja Anykščiuose, dairosi po autentiškas ten gyvenusių rašytojų namų erdves, galbūt parašo ką nors įkvėpto tos vietos dvasios. Mums, rašytojams, taip pat naudinga susipažinti su lietuvių literatūros klasikų buitimi ir primirštomis biografijų detalėmis. Kartais, lankydami meno galerijas ir muziejus, jau geriau orientuojamės Vakarų megapoliuose, ne Lietuvos regionuose. Kadangi rašytojų aplink Anykščius gyventa tirštai, kiekvieną savaitės dieną buvo ką veikti. Jeigu kas nors ryžtųsi rašyti romaną, siužetas galėtų būti susaistytas panašiu metu gyvenusiųjų santykiais: Jonas Biliūnas deklamavo Antano Baranausko „Sudiev, Lietuva“, kai jam pačiam reikėjo išvykti, Antanas Baranauskas krikštijo Liudvikos Didžiulienės-Žmonos dukrą, Bronė Buivydaitė skolinosi pinigų iš Antano Vienuolio, gavusio solidų honorarą už „Puodžiūnkiemį“, Vienuolis prižiūrėjo Baranausko klėtelę ir įsteigė muziejų, Juozas Tumas-Vaižgantas laidojo Liudviką Didžiulienę apleistose Padvarninkų kapinėse ir t. t. Čia tik keli pavyzdžiai, intrigai.
Vasarą Anykščiai labai gražūs – daug tipinės medinės architektūros (namų langai su langinėmis, arti gatvės), nedideli darželiai, žydų pastatai (išlikę kapinių vartai ir antkapiai). Grožis – tas paprastumas, ne iščiustymas. Įdomu, kad tame pastate, kur anksčiau buvo Prano Ručio audinių ir avalynės parduotuvė (veikė manufaktūra, bet gabentos ir geriausios kokybės medžiagos iš Vakarų), šiandien įsikūrusi „Humana“. O toje vietoje, kur anksčiau buvo Vienuolio vaistinė – „Puntuko“ viešbutis, kuriame ir rezidavau visas septynias dienas. Vadinamasis Popo šilelis turi kažkokio šiurpo – jame būta geto. Yra siauruku vadinami siaurieji geležinkelio bėgiai, kitaip sakant, žaislinis geležinkelis. Nors miestelis garsėja kaip kurortas, pritraukia nemažus žmonių srautus madingomis pramogomis, esama jame dar įdomesnių tikrų dalykų, kurie jaudina vaizduotę. Pramogos gerai tuo, kad aplinka sutvarkyta, pritaikyta turizmo poreikiams. Draugų paraginta, leidausi rogutėmis nuo Kalitos kalno. Ėmė juokas ir tiek. Nesu tvirta natūralaus landšafto gynėja – pramogų industrija kartais daug labiau praverčia regionui negu apleistumas.
Literatams turbūt svarbiausias Anykščių objektas – Baranausko ir Vienuolio-Žukausko namai. Antanas Žukauskas buvo Antano Baranausko brolio Jono anūkas. Tai bene ryškiausia literatūrinė dinastija Lietuvoje, iš kurios kilo ir broliai Saulius ir Arvydas Šalteniai. Istorinėje Baranausko klėtelėje (nenuostabu, kad rašydavo joje, juk kūrybai reikėjo atokesnės vietos) – smuikas (juo Baranauskas vis dėlto negalėjo griežti, nes jis pagamintas po jo mirties), keli išlikę vyskupo baldai, buities daiktai, lagaminas, smūtkelis. Greta dabar užveistas vaistažolynas; pats Baranauskas mėgo gydytis negalavimus žolelėmis. Tą pastebėję žmonės klausdavo jo patarimų, nors toji fitoterapija nelabai derėjo prie vyskupo statuso. Prie namo išlikę Baranauskų sodinti medžiai 1863–1864 m. sukilimo aukoms atminti.
Kai mąstau apie Baranauską, negaliu nesvarstyti, kodėl jis taip anksti liovėsi rašęs. Dirbo kitus darbus, susirasdavo įvairių pomėgių, bet prie jaunystėje prasiveržusios literatūrinės kūrybos taip ir negrįžo. Galimas daiktas, laikė ją nerimtu užsiėmimu. Kur kas rimčiau – senatvėje atliktas Biblijos vertimas į lietuvių kalbą, užrašytas taip tvarkingai, lyg iškart būtų švarraštis. „Anykščių šilelis“ tarp žmonių sklido tautosakiniu būdu: būta nemažai moterų, galėjusių jį visą išdainuoti. Klėtelėje eksponuojama istorinė Kauno seminarijos nuotrauka, kurioje užfiksuoti trys lietuvių literatūros klasikai – klierikai Jonas Mačiulis-Maironis ir Juozas Tumas-Vaižgantas bei vyskupas Antanas Baranauskas. Vėliau Tumas savo literatūros paskaitose prisiminė, kad, pakviestas fotografuotis, vyskupas buvęs piktas, neleido fotografui pataisyti nelygiai ant krūtinės gulinčio kryžiaus; atitraukė jį nuo svarbesnių darbų. Pasižymėjo aštriu charakteriu: net prieš carą, duodamas vyskupo priesaiką, neskaitė jos teksto rusiškai.
Labiausiai Baranausko atminimu rūpinosi Antanas Vienuolis. Vis dairydavosi pro savo miegamojo langą, kas atėjo apžiūrėti klėtelės. Muziejaus lankytojų knygoje 1935 m. paliktas gan patetiškas Salomėjos Nėries įrašas. Toje pačioje knygoje daug įrašų jidiš kalba, kai kurie vokiški, su šmaikščiais dailininkų piešinaičiais. Žaliame mediniame name – Vienuolio butas: išlikę beveik viskas, net sofa, ant kurios jis numirė. Kol organizuotos valstybinės laidotuvės, buvo katalikiškai pašarvotas ant rašomojo stalo, išlikusios skubiai padarytos tų šermenų nuotraukos – saugoti jos buvo išdalintos moterėlėms bažnyčioje, Nepriklausomybės metais atneštos į muziejų. Palėpėje išlikęs trispalvis (geltona, žalia, raudona) tarpukario vitražas, kurio nesimato iš lauko. Supamoji kėdė, kopėtėlės knygoms pasiekti, Šimonio tapyti abiejų vaikų portretai: gan tipinis to meto inteligento butas. Bibliotekoje daug tarpukario leidinių, sovietmečiu viskas išsaugota (nors tokias knygas slėpė uždaruose fonduose arba naikino), tik lentyna buvo užtraukta užuolaidomis. Labai mėgo savo fotografiją su osetinų liaudies kostiumu, ji ir dabar tebekabo prie jo rašomojo stalo. Kaukaze – jo literatūrinio darbo pradžia. Pokariu pirmas aukštas buvo nacionalizuotas, rašytojui paliktas antras (nutarta, kad namas jam vienam per didelis). Pirmame aukšte gyvenusi mokytoja pamena, kaip Vienuolis, išėjęs į balkoną, balsu kalbėdavosi savo veikėjų dialogais. Mėgo, kad apačioje gyvenančios moterys, susirinkusios į verandą, dainuotų liaudies dainas.
Turbūt visi mano kartos lituanistai iš paskaitų pamena kuriozišką Vienuolio „bendradarbiavimą“ su „Puodžiūnkiemio“ bendraautoriu (nors formaliai – tik redaktoriumi) Iciku Gurvičiumi. Visgi istorija, kaip Vienuolio sūnus Stasys buvo ištremtas į Sibirą, dramatiška, pateisinanti ir marksistinę „Išdukterę“ su bent penkiomis pabaigos variacijomis, ir ideologiškai reikšmingą „Puodžiūnkiemį“. Muziejuje galima pavartyti trikampius sūnaus laiškus iš tremties, parašytus rusų kalba, bet su užšifruotomis realijomis: „Per Kūčias šalia manęs sėdėjo draugas Alkis.“ Vėliau sūnų pavyko susigrąžinti, jis vaistininkavo Plateliuose, bet Vienuolis vis bijojo, kad nepasitaikytų jam kokių provokacijų su vaistais.
Vienuolis gaudavo daug skaitytojų laiškų su pastabomis, todėl kruopščiai tikrindavo savo aprašomų objektų detales, istorijos šaltinius, vartydavo gamtos žinynus – ypač rašydamas paskutinį istorinį romaną. Ant stalo laikė savo anūkės, kurios taip niekad ir nepamatė, nuotrauką. Duktė buvo ištekėjusi už nepriklausomos Lietuvos karininko, abu pabėgo į Vakarus, anūkė gimė JAV. Muziejuje yra nuotrauka, kurioje Vienuolis užfiksuotas su dviem globotinėm: viena – rusaitė iš vokiečių karo belaisvių, kita – partizano duktė (giminės bijojo ją priglausti). Anūkės meilės nepatyrė, tad augino svetimas mergaites.
Apie Vienuolį iš Vandos Zaborskaitės autobiografijos buvau susidariusi skeptišką nuomonę – kaip apie mergišių. Anot muziejininkų liudijimų, buvo galantiškas, senovinio sukirpimo džentelmenas, į renginius (pvz., mokyklos išleistuves) ateidavo su rože, ją įteikdavo „vakaro karalienei“ – jam daugiausiai simpatijų sukėlusiai merginai ar moteriai. Vis ką nors įsimylėdavo romantiškai, nelaimingai – moterų prototipus panaudodavo literatūroje.
Sėdusi ant dviračio, kitą dieną numyniau į Niūronis – Jono Biliūno gimtinėje esu buvusi 2007 m. žiemą kartu su Julium Sasnausku (prieš tai turėjome renginį Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje, kalbėjomės su moksleiviais apie Biliūną). Sodybą prižiūri ta pati miela muziejininkė Alma Ambraškaitė: tvarko gėlių darželius, rūpinasi, kad žolės pjovėjai nepažeistų medžių. Sode išlikusi Biliūnų laikų trešnė, antaninės obelys veda daug obuolių. Namo stogas dengtas neimpregnuotomis nendrėmis, suplanavimas – kaip etnografinės sodybos: kalvelėje įrengtas rūsys, yra du šuliniai (vienas su svirtimi), kryžius. Viduje – irgi kaip etnografiniame muziejuje: baldus atidavė giminės, daiktai išliko kaip šeimos turtas. Dailiai drožinėta rankšluostinė su šv. Agotos skulptūrėlėmis iš abiejų šonų (rankšluostinėse laikydavo šv. Agotos duoną). Autentiškos lovatiesės koloritas dera su pablukusiais spintos ornamentais, krikštasuolis irgi ištapytas raitiniais. Vienakojis stalelis, kurį prievaizdas dovanojo Jonui Biliūnui, – ant jo rašydavo, į nedidelį stalčių susidėdavo sąsiuvinius. Muziejininkės prie krosnies pakabinusios pelynų, kitų vaistinių augalų – troboje tvyro malonus kvapas.
Tą pačią dieną aplankiau ir sovietmečiu statytą vadinamąjį „Laimės žiburio“ monumentą, kuriame iš Zakopanės perkelti Biliūno palaikai. Atrodo liūdnokai: eilėraštyje prašė pakasti ant Šventosios upės kranto, t. y., bent jau mano įsivaizdavimu, gamtoje, kur žydėtų rožės ir lelijos, o guli po plikais akmenimis, už grotų su spyna. Tik tiek, kad monumentas visgi tarsi ir įprasmina literatūrinę išmonę.
Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių sodyba Griežionėlėse – jau palivarkas, stambesnis už Biliūnų sodybą, bet dar ne dvaras – be „poniškumo“ žymių. Lepių dvaro damų manieros Liudvikai Didžiulienei-Žmonai buvo svetimos. Daug gėlių, kurias itin mėgusi Didžiulienė, įvairių senovinių augalų. Yra net diemedis, kurį iš Salomėjos Nėries eilėraščio žino visi, bet nedaug kas matę, kaip jis atrodo. Arba yzopas, kurį žinojau iš Biblijos, bet nebuvau mačiusi. Už kiemo tvoros anksčiau driekėsi ne itin derlingi Didžiulių laukai; juos dirbti padėdavo samdiniai. Špokai neša geltonas trešnes, muziejininkė Jūratė Pačinskienė du kartus per dieną laisto gausius gėlynus. Viduje išlikusi mėsos rūkykla, svečių kambarys su pianinu (Didžiulienė skambindavo), didžiulė kraičio skrynia, šiek tiek baldų, eksponuojami rankdarbiai, nuotraukos ir lektūros. Didžiuliai turėjo visus „Aušros“ komplektus, antspauduotus Stanislovo Didžiulio vardu. Jeigu žandarai išveždavo dalį lenkiškų, vokiškų, prancūziškų knygų (spaudos draudimo metais jos buvo legalios, bet cenzūra galėjo ieškoti jose „draudžiamų idėjų“), Didžiulis sudarydavo konfiskuojamų leidinių lydraštį, pagal kurį reikalaudavo, kad jie būtų grąžinti. Stanislovo Didžiulio nuopelnai bibliotekininkystei itin vertinami; į Didžiulių namus važiuodavo daug to meto šviesuolių, kairiųjų pažiūrų inteligentų, bendrauta ir su kunigais. Didžiuliai užaugino 8 vaikus (vienas neišgyveno), kiekvieną krikštijo vis kitoje apylinkės bažnyčioje. Michaliną Didžiulytę Andrioniškyje krikštijo pats Baranauskas.
Liudvika Didžiulienė-Žmona nebuvo kilminga, bet jos tėvas tarnavo pas Tyzenhauzą. Būdama smalsus vaikas, dvaro aplinkoje ji intuityviai pasiekė labai neblogo išsilavinimo, išmoko užsienio kalbų. Net iš virėjo, ruošdavusio valgius Velykoms, daug ko pasimokė; mokėjo alų, midų gaminti. Vėliau išleido knygą „Lietuvos gaspadinė, arba Pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“ – Anykščių kraštui tai svarbu ir kaip kulinarinis paveldas. Griežionėlėse skaitė Mickevičių ir Kraševskį, dirbo šviečiamąjį darbą, rašė į draudžiamą spaudą Žmonos slapyvardžiu. Slapyvardis turėjo išreikšti svarbiausią jos tapatybės dalį, bet santykiai su vyru nebuvo laimingi – apie tai užsimena knygoje „Ką aš beatmenu“. Sodietėms moterims patardavo kontracepcijos klausimais, stengėsi jas lavinti. Didžiulių vaikai užaugo šviesūs, išsilavinimą jie įgijo Mintaujoje, kur Didžiulienė, kartu su jais gyvendama, įkūrė lietuvių vaikų bendrabutį. Liudvikos Didžiulienės-Žmonos pažiūros, kiek esu bandžiusi skaitinėti jos kūrybinį palikimą, nėra labai nuoseklios – ryškesnė būtų biografinė linija, dukters Vandos vedybos su revoliucionieriumi Vincu Mickevičiumi-Kapsuku. Vis dėlto Didžiulienės šviečiamoji veikla neabejotinai turi kairiojo proveržio bruožų, o svarbiausias „Atgajėlės“ pranešimas – luomai Tėvynės labui turi išsitrinti, išnykti.
Įdomiausias objektas muziejuje – virtuvėje, prie vidinio namo įėjimo, esanti spinta-knygų slėptuvė. Vidurinė spintos dalis būdavo išmaniai atstumiama, sieninėje dalyje būdavo laikomos lietuviškos knygos. Kai žandarai atidarydavo spintą, rasdavo lašinių ir naminukės – toliau ir neieškodavo. Tas objektas vertas pjesės, kurioje jis galėtų būti svarbiausia scenografijos dalis, – muziejininkė pasakoja, kad moksleiviai mėgsta pasislėpti vidinėje slaptojoje spintoje ir ką nors, atidariusį duris, išgąsdina.
Didžiuliai Anykščių krašte vertinti kaip „raudonieji“ – man gražus faktas, kad Liudvika Didžiulienė norėjo būti palaidota apleistame Padvarninkų senkapyje („kad nuo kalno matytų namus“), ten vėliau atgulė ir Stanislovas Didžiulis, kiti kairiųjų pažiūrų giminės. Skulptorius Bernardas Bučas abiem sutuoktiniams sukūrė paminklus – Kauno modernizmo dvasia. Kalnelis ir dabar gan vienišas, kitų kapų beveik ir nesimato, susilyginę su žeme, likęs anoniminio kapo kryžius ir pora antkapių.
●
Monet teptuko verta Šventosios krantinė veda link Puntuko ir lajų tako. Palei ją Žvejų gatvėje gyvenantis rašytojas Rimantas Vanagas daug rašo apie gimtąjį miestą; net ir patekęs užsienin, vis galvoja apie anykštėnus. Link Puntuko galima eiti mišku, pėsčiųjų takas žymėtas drožiniais ir išskirtinius gamtos elementus pristatančiais stendais. Miškas ir jūra – du lietuviams svarbūs objektai, mąsčiau eidama; pats Čiurlionis jiems ne veltui skyrė simfonines poemas. Šalia Šventosios pažymėta sena keliakamienė pušis, stende rašoma, esą anksčiau tikėta, kad moterų vėlės virsta paukščiais ir iškeliauja gyventi į pušynus; anksčiau per Kalėdas į namus parsinešdavo pušies šaką. Labai įdomus tikėjimas ir simbolika. Dar toliau – didelis skruzdėlynas, tarsi iš Gedos eilėraščio plaukę balti lazdyno riešutai, Joninių papartynai, mėlynojai. Pagaliau – Puntukas, prie kurio liečiasi bioenergijos gaudytojai. Niekad apie tai nepagalvojau, bet savo forma panašus į milžino smegenis. Lajų takas, tapybiški ąžuolai ir eglės, balti beržų kontrastai. Anykščių šilelyje esama kažko, kas pakylėja, nors tai tokia pati gamta kaip ir visoje Lietuvoje – galbūt tai to kito, literatūrinio, šilelio dimensija.
