Šiaurės vasaros laikas

Kaip gaila, ak, kaip gaila, kad neturiu laiko parašyti apie „Šiaurės vasarą“. Taip galvojau sekmadienio – jau penkioliktą kartą vykstančio šiuolaikinės literatūros forumo „Šiaurės vasara“ paskutinės dienos – rytą. Vasara gana darbinga, ir jau dedlainai, ir jau baigiasi, ir nebelieka laiko aprašyti / paskaityti – smulkiai, nuosekliai išpasakoti visą diskusinį ir diskursinį vyksmą, kuris kaip ėjo, taip praėjo. Bet, kaip pasitaiko, žodžiai lenda patys ir neužrašyti pasimiršta, gaila jų. Ir taip jau viskas virsta tik prisiminimais, dyla įspūdžiai, veja darbai ir laikas stumia savo post-. Postšiuolaikinis ritmas sako: surašyk greičiau, greitom prasuk, kol dar jauti, kol dar meni.

— Atidarymą su debesų minkštumo tortu, po to skaitymus, pristatymus, pranešimus, diskusijas, diskusijas per skaitymus ir komentarus pusbalsiu / balsu / į mikrofoną. Na ir gerai, nejau nėra kur tobulėti – kritikuojamiems ir kritikuojantiems?

— Nuolatinį pranešimų, pokalbių ir viso forumo foną: kad ir kaip būtų, mes – valstybė (šio forumo tema „Valstybė: proza ir poezija“). Gana stipriai pakeliantis ūpą fonas – būti ta valstybe.

— Tyrą Rimvydo Stankevičiaus nostalgiją Sąjūdžio laikams, tautinę euforiją sovietmečiu (tai štai kaip patriotus išaugino!) ir visiškai kitokią Herkaus Kunčiaus „bausmę“ rusams – užrašytą jų istorijos komiškumu (deja, tiktai lietuviškai kol kas).

— Aurimo Švedo išvardintas istorikų priežastis skaityti tai, ką rašytojai rašo.

— Mentalinius, gal net kiek sakralius susitikimus su Ričardu Gaveliu, Tomu Venclova ir Robertu Musiliu.

Robertas Musilis

— Pasidžiaugimą intravertais latviais, pristačiusiais savo reklaminę kampaniją, kur raktažodis – bendradarbiavimas. Rūta E. K. teisi, sakydama, kad mes, lietuviai, su savu asmeniniu individualiu žinojimu, „kaip reikia“, esam daug didesni intravertai ar – tiksliau – tai mes ir esam intravertai, nes tik ekstravertai gali sugalvoti tokią visus žavinčią reklamą. Ir veiksmingą. Ypač mums, kaimynams, – ei, o mes juos, latvius, ar pažįstam? Turėjom progą pasitikrinti, nes vertėjos Dacės Meierės fb darytoje apklausoje latviai išvardino 95 lietuvių rašytojus (gerai, gerai, Čiurlionis ir Banionis tarp jų irgi, bet skaičiaus tai nemažina). Lietuviai greit sumanė neturintys nusileisti ir tuojau pat poeto Mariaus Buroko fb sienoje rašytojai, vertėjai ir kritikai sujudo ties klausimu – kiek mes žinome latvių rašytojų? Paskui sujudo rezultatų – tai kiek? Kiek? Dvidešimt bent bus? Oi, ne, ne, daugiau, ramino Marius. Lentelės jau paskelbtos, kiek žinau.

— Per rankas ėjusias nuostabaus dizaino užsienietiškas knygas – vaikams (edukacines ir šiaip gražias), žinovams (augalų portretai, seksualios sraigės), knygų kolekcionieriams (visokias išlankstomas). Ir vėl – kodėl, kodėl gi mes nedarom tokių knygų, kurių patogumą jauti laikydamas delne. Kol susižavėjusi laikiau / varčiau – pusę kalbos praleidau.

— Šiurpulius po kūną varinėjantį Daivos Čepauskaitės balsą, jai skaitant baisiai gražius eilėraščius.

— Keliavimą per Baltijos šalis Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės keliais, alų mažuose buteliukuose ar paskendusius pastatus, nuo kurių šokinėjama į ežerą.

— Naktinius skaitymus valtyje, jau čia pat, už pilies, pasišviečiant fakelu, įbestu į smėlį ežero krante, ir melduose sparnais plakančius vandens paukščius (suprask, „eikite iš čia, naktį netriukšmavę“). Ir vietinius vaikinus, jaunas poetes šaukiančius „gražuole!“, poetams siūlančius su jais išgerti (labai draugiškai).

— Dalyvių, svečių nuotykius (minėti išsikapstymą iš pelkės?). Mirgulius pilies arkados skliautuose ir ant šokančių poetų. Ir purpurinį lietų, palydintį vestuvininkus, etatinius „Šiaurės vasaros“ kaimynus.

— Avietinio obuolio kvapą (jis iš tikrųjų kvepia – avietėmis ir obuoliais!), paskubomis nugriebto tiesiai iš kašelės, arba Biržų vicemerės dovanoto ir pusiaukelėj namo autobuse visų sušlamšto didžiulio naminio sūrio skalsumą, arba grybukų (vietoj uogienės) spalvos skaidrumą. Ir tikras uogienes keistais pavadinimais, Alvydo Šlepiko vestame uogienių aukcione pirktas po dvim kelis eurus. Išties gi ne uogienes pirkom, sakė pirkusieji, ir tai tiesa – pinigai skirti paremti sunkiai besiverčiančias šeimas knygų pavidalu.

— Radvilavičiūtės ir Navako tandemą pristatant jo naujas knygas. Ir tą pabaigos jausmą. Slogutis, slogutis, kalbėjo rašytojai. Jau Navakas su antruoju eilėraščiu apie karį uždavė tą slogutį. Lyg ir nenorėčiau reklamuoti, bet vien dėl to eilėraščio vertėtų įsigyti knygą.

— O paskui iš karto – pasakas dainuojantis Andrius Zalieska-Zala jautriu momentu krūtinėje sugaudžiančiu balsu nešė taip, kad jau norėjos nešti save lauk ir dribti ant pievelės, kad tik neimtum čia pat demonstruoti drėkstančių akių.

„Po šito visko daugiau mums nieko nereikės“ – galėčiau jau ir baigti šia Zalos eilute. Tik še, kaip priešprieša iššoka kitas jo ironizavimas prieš dainą: „Laiko neturim, tai prasukim viską greitai.“ Atsiminimai blėsta – greitai prasukti, ir nyksta greitai, ir, regis, jau nebeturiu ką vardint. Nuo drėkstančių akių nusuko mintį laikas. Koks jis „Šiaurės vasaroje“? Intensyvu tikrai, tačiau impresyvu, įvairiapusiška ir daugiasluoksniška. Ir niekas čia tikrai nevyko greitai. Kaip ir pati valstybė. Valstybė tai juk ir yra poezija ir proza kokia nors astraline prasme.

Sekmadienio, paskutinės forumo dienos, rytą vienoje rašančiųjų fb grupėje iškilo toks klausimas apie greitą / lėtą skaitymą – mat gal rašytojai turėtų taikytis prie gyvenimo greičio, intensyvumo. Įkvėpta šio forumo, atšoviau, kad rašytojas, rašydamas ne pagal savo filosofinius matymus, o taip, kaip, anot kažko, „turėtų“, vargu ar rašo vidujai kokybiškus tekstus. Visgi atrodo, kad būtent dabar rašytojai mažiausiai taikosi prie skaitytojų. Man regis, kad rašytojas (ar apskritai kūrėjas) yra bent keliais žingsniais priekyje ir veikia filosofinio, idėjinio, kultūrinio ar net socialinio vedlio principu. Gal su šiuo teiginiu kiek iškeliu rašytoją lyg vėliavą, visgi taip rašiau jiems tiesiai iš šiuolaikinės literatūros forumo, kur trečią dieną kalnas rašytojų, poetų, literatūrologų, istorikų, reklamos specialistų ir leidėjų kalba apie / pristato literatūrą. Kur perspektyvoje: daug bendradarbiavimų su latviais, su kitais kaimynais, stilių išgrynėjimas – kiekvieno vis kitoks ryškėja, daug ironijos, daug kritikos ir savikritikos, kurios tiktai daugės, ir galimybė tapti lygiaverčiams, nes jau nebebijome kitų, jau nebebijome tiesos, kad ir yra ji tiktai mums tiesa.

Ir ne visais (atvejais) reikia greito teksto ir greito gyvenimo būdo. Jei viskas bėgančioms masėms, į kurias mes patys dažnai įsisukame, tai kur eiti, ką skaityti „tiems aštuoniolikai žmonių“ iš „Poezijos pavasario“ renginio?*

„Čia, ir tik čia mano vieta“ – užsirašiau ant apsitrynusios nuo vartymo programos. Ir išsyk supratau – jie, visi 18, gali ateiti čia.

* Juokingiausias šių metų „Šiaurės vasaros“ aukciono uogienės pavadinimas „O tai kodėl tada į „Poezijos pavasario“ renginį atėjo tik 18 žmonių?“